Trejus metus brandinta idėja steigti Lietuvos kooperatyvų konfederaciją tapo realybe.

Birželio 20-oji Lietuvos kooperacijos istorijoje bus pažymėta Lietuvos kooperatyvų konfederacijos įsteigimu. Nuo pačios idėjos iki konfederacijos steigimo sutarties pasirašymo nueitas nelengvas trejų metų kelias. Lietuvos kooperatyvų sąjungos (“Lietkoopsąjungos”) valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas neslepia, kad pirmoji mintis steigti tokią konfederaciją kilo lankantis Italijos Trentino regione, kur kone kiekvienas gyventojas yra kokio nors kooperatyvo narys, o visi kooperatyvai susijungę į bendrą organizaciją.
Lietuvos kooperatyvų konfederacijos steigimo tikslas – plėtoti kooperatyvų (kooperatinių bendrovių) ir kredito unijų veiklą Lietuvoje, siekti glaudaus bendradarbiavimo tarp konfederacijos narių, deleguotais klausimais atstovauti nariams bendraujant su valstybės institucijomis, visuomeninėmis, tarptautinėmis ir kitomis organizacijomis.
Su dabar jau ir konfederacijos tarybos pirmininku R.Miliausku kalbamės apie kooperacijos Lietuvoje ištakas ir perspektyvą.
VEIDAS: Kodėl kilo mintis steigti Lietuvos kooperatyvų konfederaciją?
R.M.: Prieš trejetą metų lankiausi Italijos Trentino regione ir nustebau ten pamatęs plačiai išvystytą kooperacijos veiklą. Tai žemdirbių kraštas, daugiausia plėtojantis sodininkystę. Regione vieni kooperatyvai augina, kiti perdirba arba saugo produkciją, kurią padeda parduoti prekybos kooperatyvai, o kredito kooperatyvai teikia finansinę pagalbą. Regione gausu ir socialinių kooperatyvų, kuriuose dirba neįgalieji, taip pat veikia vaikų, senelių priežiūros kooperatyvai. Žmonės statosi kooperatinius namus ir jungiasi į bendrijas.
Europoje daug gražių pavyzdžių, kai kooperacija skaičiuoja šimtmečius. Lietuvoje kol kas negalime pasigirti taip plačiai išplėtota kooperacija.
Grįžęs iš kelionės pasikalbėjau su tuometiniais Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Edmundu Pupiniu, su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi, Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku, kurie nuoširdžiai palaikė Kooperatyvų konfederacijos steigimo idėją. Džiaugiuosi, kad galutinai ją įgyvendinti padėjo dabartinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius.
Jungtis į konfederaciją nusprendė Kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Asociacija Lietuvos kredito unijos, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija “Kooperacijos kelias” ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija.
Ketinama turėti bendrą duomenų bazę, koordinuoti savo ūkinę veiklą, skleisti kooperacijos idėjas, atstovauti valdžios institucijose. Ateityje planuojama netgi turėti bendrą spaudą, kooperacijos vystymo fondą. Sėkmingai veiklą plėtoja Vilniaus kooperacijos kolegija – aukštoji neuniversitetinė mokykla, rengianti finansų, verslo, įvairių paslaugų sektoriaus specialistus ir plečianti bendradarbiavimą su įsteigtos konfederacijos nariais. Yra daug idėjų, kaip dirbti ir koordinuoti savo veiksmus ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos valstybėse.
VEIDAS: Šiuo žingsniu savotiškai grįžtama į prieškario Lietuvą?
R.M.: Galima ir taip sakyti, nes prieškario Lietuvoje buvo daugiau nei 1,6 tūkst. kooperatyvų. Jie užsiėmė įvairiomis veiklomis: prekybos, žemės ūkio, bankininkystės. Veikė kooperatyvus vienijanti taryba.
Pirmas kooperatyvas Lietuvoje įsteigtas dar 1869 m., Vilniuje. 1919 m. buvo priimtas kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas. 1923 m. įkurta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga “Lietūkis”.
Analizuodamas prieškario kooperatyvų veiklą norėčiau akcentuoti valstybės vaidmenį ir paramą. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais. Tarpukario Lietuvoje kooperacija buvo labai stipri dėl kryptingos valstybės paramos, aiškios strategijos.
Į kooperaciją buvo atkreiptas ir tarptautinis dėmesys. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2012-uosius paskelbė Tarptautiniais kooperatyvų metais. Šiuo gestu tikėtasi sulaukti didesnio valdžios institucijų ir visuomenės dėmesio kooperacijai.
VEIDAS: Kaip šiandien atrodo kooperacija Lietuvoje?
R.M.: Šiuo metu Lietuvoje yra 220 žemės ūkio, 39 vartotojų (prekybos) kooperatyvai ir 76 kredito unijos. Kooperacijos veikoje dalyvauja daugiau nei 300 didelių ūkio subjektų.
Galime parodyti tikrai gerų pavyzdžių. Tarkim, Kupiškio rajone veikia pačių žemdirbių iniciatyva įkurtas kooperatyvas “Pieno puta”, nusipirkęs Bagaslaviškio pieninę. Žemdirbiai ne tik gaminą pieną, bet ir jį perdirba, o vėliau parduoda pačių pagamintą produkciją. Aktyviai bendradarbiaujama su vietos kredito unija.
“Lietkoopsąjunga” yra septynių uždarųjų akcinių bendrovių steigėja. Įmonės verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba, alkoholinių gėrimų gamyba, poilsio organizavimu, patalpų nuoma ir kita veikla.
Norime, kad Lietuvoje susidarytų natūrali grandinė: žemės ūkio kooperatyvai augina, gamina ir parduoda. Dabar jie neturi galimybės pateikti į didžiųjų prekybos tinklų parduotuves, bet veikia vartotojų kooperacija – “Liekoopsąjunga”, turinti 550 parduotuvių, 12 turgaviečių ir galinti beveik per visą Lietuvą išplatinti žemdirbių išaugintą bei pagamintą produkciją. Kredito unijos aptarnauja tiek žemės ūkio, tiek prekybos kooperatyvus. Mūsų vizija – sukurti tokią ūkio grandinę, kad neišeidami iš kooperacijos rėmų galėtume gaminti, pardavinėti, skolintis ir vykdyti finansines operacijas.