1934 ir 1939 m. Lietuvos ekonominė padėtis buvo sunki ir pavojinga. Tada išeičių ieškota ryžtingai. Per trejus metus nuo 1934-aisiais paskelbtų Vokietijos ekonominių sankcijų ekonominiai sunkumai buvo įveikti. 1939 m. elgtasi panašiai ir iki 1940-ųjų birželio nuveikta daug. Tada valdžia turėjo įspūdingų planų. Juos įgyvendinus šalis būtų buvusi idustrializuota.

Iki 1934 m. maždaug pusė lietuviškų prekių eksportuota į vieną valstybę – Vokietiją. Vokiečiai pirko apie 90 proc. iš Lietuvos išvežamų kiaulių, žąsų, apie pusę kiaušinių, 80 proc. sviesto ir nemažai kitų žemės ūkio produktų. Kitų rimtų prekybos partnerių  neturėta.

Vokietijoje į valdžią atėjus Nacionalsocialistų partijai, Adolfui Hitleriui tapus šalies kancleriu, ėmė prastėti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, imta varžyti importą iš Lietuvos.

Už suverenią politiką – embargas

Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte kovojo su nacionalsocialistais, varžė hitlerininkų spaudą, 1934 m. suėmė ir nuteisė nacionalsocialistų vadovus – Ernstą Neumanną ir Theodorą von Sassą. 1934 m. kovą vokiečiai paskelbė mūsų šalies ekonominę blokadą.

Staigiai apribojus Lietuvos eksportą neišvengta didelių nuostolių. Juolab kad nuo 1931 m. dėl pasaulinės krizės žemės ūkio produktų kainos smuko daugiau kaip  perpus ir šalies eksporto pajamos buvo smarkiai sumažėjusios.

Krašto ūkio plėtra gerokai sulėtėjo, nes eksporto pajamos 1933–1936 m., palyginti su ankstesniu laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei du kartus, eksportas į Vokietiją – penkis kartus.

Lietuvos valdžia reagavo vikriai, nors pertvarka  ir užtruko dvejus trejus metus. 1934 ir 1935 m. Lietuvos ūkininkams buvo sunkiausi, juodžiausi per visą tarpukarį. Pasakojimai apie valstybės tarnautojų privalomai perkamas žąsis – būtent iš to meto.

Šaliai pagelbėjo tai, kad ankstesniais metais valstybės biudžetas buvo perteklinis. Iš jo, taip pat iš pusiau valstybinių eksporto ir importo organizacijų „Lietūkio“,  „Pienocentro“, „Maisto“ išteklių galima buvo dotuoti kai kurias supirkimo kainas ir taip kompensuoti jų nuosmukį.

Reikėjo greitai surasti rinką Lietuvos eksportui, tačiau tuo metu Europos ir viso pasaulio valstybės stengėsi mažiau pirkti, riboti importą.

Nepaisant tokių aplinkybių, išeitis buvo rasta, daugiau produkcijos pradėta vežti į Angliją. Nors ten konkurencija buvo didesnė, kokybės reikalavimai aukštesni, o kainos mažesnės negu Vokietijoje, lietuviai prisitaikė. Pavyzdžiui, buvo išmokta auginti bekonus taip, kad lašinukuose įsiterptų raumenukai – kaip mėgsta anglai. Sviestas gamintas pagal naujo pirkėjo kokybės standartus ir t.t.

Kai vokiečiai 1937 m. sušvelnino apribojimus, lietuviai toliau jau galėjo stovėti ant dviejų kojų, turėdami du didelius prekybos partnerius – Angliją ir Vokietiją.

Ir vėl Vokietija

Ūkinė padėtis taisėsi, gyvenimas gerėjo, bet atėjo 1939-ieji. Tų metų pavasarį teko atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą, vokiečiai pradėjo kontroliuoti Lietuvos vartus į pasaulį – uostą, per kurį tekėdavo apie 75 proc. eksporto ir didesnė dalis importo.

1939 m. rudenį prasidėjo karas: Vokietija ir SSRS užpuolė Lenkiją, Anglija paskelbė karą Vokietijai. Karo sąlygomis prekyba buvo suvaržyta, pasidarė sudėtingiau prekes transportuoti užsienin, gana greit povandeninių laivų, lėktuvų buvo paskandinti ar nuskendo užplaukę ant minų dauguma Lietuvos prekybinių laivų: „Šiauliai“, „Friesland“, „Kretinga“, „Utena“, „Kaunas“.

Maža to, Vokietija pareikalavo, kad Lietuva nebeprekiautų su Anglija, o visą savo produkciją parduotų jai.

Zonduota, bandyta ieškoti paramos rytuose, bet SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo lūpomis patarė sutikti su vokiečių reikalavimais (vėliau komunistai prikaišiojo, kad Lietuva bendradarbiavo su Vokietija).

Per kaimynus latvius, švedus ar kariaujančią Suomiją  irgi kelio nebuvo, todėl Lietuva su Vokietijos reikalavimu buvo priversta sutikti.

Ypač įdomus to laikmečio dokumentas yra Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento ~pro memoria~ prekybos su Vokietija klausimu (LCVA F383. Ap.9B.192.L 36-41).

Dokumente pripažįstama, kad su Vokietija teks prekiauti. Todėl būtina rūpintis, kad nesusidarytų pernelyg didelis skirtumas tarp Lietuvos eksporto į Vokietiją ir importo iš jos. „Iškyla reikalas įvežimą forsuoti“, – rašoma dokumente. Vadinasi, suprasta, kad, karo sąlygomis pirmiems patiekus prekes, už jas galima nesulaukti užmokesčio, todėl geriau patiems daugiau importuoti.

Rašoma: „Importas gali būti suskirstytas taip:

1) vartojimo prekės,

2) valstybės ūkiui reikalingos prekės,

3) naujos investicijos.“

Pagrindinė dokumento mintis: didžiąją dalį importo reikia nukreipti būtent investicijoms, kurias pasitelkus būtų sukurta nauja pramonė – taip iš esmės modernizuotas krašto ūkis.

Planuota elektrifikuoti kraštą, bet prieš statant elektrines pastatyti cemento ir kitų statybinių medžiagų fabrikus, toliau plėtoti maisto perdirbimo, trąšų, chemijos produktų gamybą, išplėsti metalo apdirbimo įmones.

Ūkio industrializacijos programai planuota užsakyti Vokietijoje: du cemento fabrikus, galinčius kasmet pagaminti po 75 tūkst. tonų cemento, 20 plytinių, kurių pajėgumai – 50–60 mln. plytų, du faneros fabrikus, įrenginių ir mašinų metalo dirbinių fabrikui ir žemės ūkio mašinų fabrikams plėsti, taip pat lentpjūvėms, skerdykloms, šaldytuvams, pieninėms. Numatyta statyti dar vieną cukraus fabriką, linų perdirbimo, audimo įmones ir kt.

Planuota kurti chemijos pramonę, kad būtų galima gaminti superfosfatą, sieros rūgštį, sintetinį amoniaką, sodą, chlorą, šarmus, taip pat – celiuliozės fabriką.

Susisiekimo ministerijos sąraše – įrenginiai naujam Šventosios uostui, geležinkelio atšakai nuo Kazlų Rūdos iki Šakių, taip pat autostradai Vilnius–Kaunas, kuri jau 1939 m. buvo suprojektuota vokiškų autobanų pavyzdžiu ir net pradėta tiesti. Dar planuota pirkti garvežių, vagonų, bėgių ir kitos transporto įrangos.

Net jeigu šis sąrašas pernelyg optimistinis, reikia pripažinti, kad nuovokos, mokėjimo rasti išeitį net iš blogiausios padėties to laikmečio veikėjams netrūko. Svarbiausia, kad užsibrėžtus tikslus pradėta iš karto realizuoti. Vidutinis 1939 m. gegužės–gruodžio mėnesių importas iš Vokietijos buvo 5,4 mln. Lt, o 1940 m. sausio–balandžio mėn. šoktelėjo iki 10,4 mln. Lt. Anksčiau buvęs teigiamas eksporto ir importo su Vokietija  saldo jau 1940 m. pradžioje virto neigiamu ir tas minusas po truputį didėjo.

Nepaisant tarptautinės padėties tragizmo 1940 m. pradžia Lietuvoje buvo didelių statybų ir dar didesnių planų laikmetis.

Planuota elektrifikuoti kraštą – statant elektrines pastatyti cemento ir kitų statybinių medžiagų fabrikus, toliau plėtoti maisto perdirbimo, trąšų, chemijos produktų gamybą, išplėsti metalo apdirbimo įmones.