Šiame „Veido“ numeryje brangiosios tėvynės miestai ir rajonai surikiuoti nuo gerų iki geriausių. Vien turisto akimis žvelgiant, nėra Lietuvoje savivaldybės, kurioje neatrastumei, į ką akis paganyti.

Požymis, kurio kol kas niekas niekada neįtraukia į savivaldos vertinimo kriterijus, yra pasirengimas karui.

Jei atsiribotume nuo kovos su nusikalstamumu, kurio žinoma trukmė sutampa su rašytine Lietuvos istorija, bene vienintelis pastaruoju metu įvardytas karas yra karas keliuose. Nors tai pilietinis karas, – savi traiško savus, – kovos vyksta be jokios tvarkos. Paliaubos bus paskelbtos, kada keliuose žuvusiųjų skaičius sumažės iki priimtino civilizuotai šaliai vidurkio.

Karas keliuose čia paminėtas kaip reiškinys, kuris gali būti malšinamas netgi individualiomis pastangomis: rūbus ir nešulius pažymėk atšvaitais, eidamas per gatvę pirmiausia pažiūrėk į kairę ir taip toliau. Karo keliuose priežastys bado akis – neretai ir bamperius. Juk net ir ne psichologas, kada jam prieš nosį įsispraudžia „kelių gaidelis“, besirengiantis kitam slalomo šuoliui, tyliai nusikeikia ir pats sau murma, kad „slalomininkui“  trūksta dėmesio ir adrenalino.

Apmąstydami nacionalinius eismo ypatumus galėtume sakyti, kad ir „kelių gaideliai“, ir tie, kurie tamsią naktį pamiršta atšvaitus, galvoja tik apie save ir nesirūpina visuma. Visuma turėtų pasirūpinti kelių policija – tačiau tai daryti tokiu būdu, kad pričiuptam pažeidėjui būtų pritaikyta išimtis. Prie nacionalinių ypatumų priskirkime ir tą vis dar kai kuriose piniginėse šiugždantį kyšio banknotą.

Gyvenimas didmiestyje, miestelyje ar kaime pasižymi kai ką migdančia ir anaiptol ne varginančia rutina, kurios neatskiriama dalis yra, pavyzdžiui, plėšimai ir eismo įvykiai. Pasižiūrėjai į perėjoje nutrenktą pėsčiąjį, pasiguodei, kad tai ne tu, – ir nuskubėjai uždirbti kasdienės duonos. Ar panašiai reagavo Ukrainos miesto Luhansko gyventojai, kada po sprogimo prie gatvės kiosko liko gulėti keli minos užmušti praeiviai? Tai tik vienas nufilmuotas vaizdelis iš daugybės Europoje dabar siaučiančio karo epizodų.

Drįstu manyti, kad nacionaliniai karo keliuose ypatumai pasireikš ir tikro karo atveju. Visų pirma Lietuvoje mažai kas tiki, kad gali žūti per apšaudymą ar aviacijos bombardavimą. Kita vertus, jei karas staiga nutiktų, piliečių atsakas būtų nelabai tvarkingas aktyvumas, persunktas lūkesčio, kad valdžia pasirūpins visuma.

Pastarųjų dienų Rusijos pareiškimai apie Baltijos šalis tokie, kad Latvijos ir Estijos miestelių merai gali susapnuoti apkasus, tokius kaip prie Ukrainos Marijampolės – Mariupolio. O Lietuvos merai gali guostis, kad rimtesni grasinimai mūsų šaliai atidėti artimiausiai ateičiai, kurios laikas matuojamas šiaurinių kaimynų jau iškastų apkasų metrais.

Turiu omeny rugsėjo 13 d. Rygoje padarytą Rusijos užsienio reikalų atstovo pareiškimą dėl rusakalbių padėties Baltijos šalyse. Vienas iš keleto pareiškimo punktų: Latvijoje rusakalbiai sudaro per 50 proc. didmiesčių gyventojų, tačiau jie neturi galimybės bendrauti su valdžia gimtąja kalba. Savivaldybių lygmuo čia užkabintas tiesiogiai.

Jeigu ne aplinkybės, kuriose atsidūrė Pietryčių Ukrainos gyventojai, niekas Baltijos šalyse po tokių pareiškimų nepultų kasti apkasų. Tranšėjos šiuo atveju yra simbolinis dalykas. Išties reikia kalbėti apie socialinį sutelktumą ir infrastruktūros parengtį visokiausiems išbandymams: nuo šildymo sutrikimų iki elektros tiekimo trūkių. Savivaldybių vertinimas panašiu aspektu būtų naujas dalykas. Gal tokio naujo, nors ir nemalonaus dalyko nereikėtų vengti?