Terminas “realpolitik” politikoje ir diplomatijoje vartojamas tada, kai siekiama atskirti praktišką, daugiau į pragmatinius tikslus, o ne į ideologinius ar moralinius svarstymus orientuotą politiką. Dažnai “realpolitik” gerbėjai yra vadinami amoraliais prievartos ir makiavelizmo šalininkais.

Gegužės 27 d. paskelbta JAV prezidento Baracko Obamos nacionalinio saugumo strategija liudija, kad JAV pasaulyje žais pagal “realpolitik” pusėn pasuktas taisykles. Prezidentas George’as W.Bushas laikėsi pozicijos, kad JAV yra neabejotinas galios centras, kuris gali pasaulį priversti suktis aplink JAV. Tuo tarpu prezidentas B.Obama savo strategijoje skelbia nuosaikesnę poziciją – joje ne tik mažiau tarptautinių ambicijų, bet daug mažiau ir idealizmo. Strategijoje pasakyta, kad JAV neprimetinės kitoms valstybėms jokios politinio valdymo sistemos, bendradarbiaus su demokratijos vertybių nepuoselėjančiomis valstybėmis. Taip B.Obama siekia mažinti JAV priešų. JAV skelbia savo nacionalinio saugumo prioritetą – ekonomikos atkūrimą ir stiprinimą.

Ar mūsų pagrindiniam užsienio politikos sąjungininkui JAV keičiant savo nacionalinio saugumo strategiją Lietuva neturėtų persvarstyti savo užsienio politikos?

Kas yra mūsų fantazijos bei iliuzijos ir kas yra politinis bei ekonominis realizmas? Fantazijos ir iliuzijos yra tai, kad mes galime priversti savo Rytų ir Vakarų kaimynus mąstyti taip, kaip mes norime, o realizmas yra milžiniška ir nesustojanti emigracija, silpna ekonomika, griozdiškas viešasis sektorius, tragiškai žemos kokybės valstybės ir jos institucijų administravimas.

Didžiausias Lietuvos užsienio (ir vidaus) politikos paklydimas vis dar tebėra tas, jog pas mus yra manančiųjų, kad Lietuvos ekonominių, politinių ir kitokių interesų Vakarų demokratijos ir Rytų diktatūros turi paisyti per se. Mūsų užsienio politikos formuotojai norėtų, kad Prancūzija neparduotų “Mistralio” Rusijai, Vokietija netiestų dujotiekio “Nord Streem”, Lenkija nedalyvautų Rusijos atominės elektrinės statyboje Kaliningrade ir remtų Lietuvos atominės elektrinės statybą, Rusija atnaujintų naftos tiekimą naftotiekiu “Družba” ir sumažintų Lietuvai dujų kainą. Kol kas mes šių tikslų siekiame Vakarus gėdindami, o Rytus bardami. Todėl tiek “daug” ir pasiekėme.

Mūsų bandymas ignoruoti, smerkti ir kritikuoti tai, kad tiek Vakarų demokratijos, tiek Rytų diktatūros turi savo ekonominių bei politinių tikslų ir jų siekdamos gali pamiršti Lietuvos interesus, yra pražūtingas Lietuvai. Jei nebūtume ES ir NATO nariai, tai galėtų privesti prie visiškos Lietuvos valstybės politinės ir ekonominės izoliacijos.

Kaip mums ant pasaulio užsienio politikos stalo padėti ir savo politinius bei ekonominius interesus? Pirmiausia tuos tikslus turime patys susiformuluoti ir ieškoti būdų, kaip juos įgyvendinti. Jei mūsų, kaip ir JAV, prioritetas yra ekonomikos atkūrimas ir piliečių (dar planuojančių savo ateitį Lietuvoje) visokeriopos gerovės kūrimas, tai turime savo užsienio politiką kreipti šiam tikslui įgyvendinti.