Rugsėjis visada atneša naujovių – naujus mokslo metus moksleiviams, naujo gyvenimo pradžią pirmakursiams ir eilines švietimo reformas.

Šiemet po reformų Švietimo ir mokslo ministerija į savo rankas sutelks dar daugiau kontrolės, o pasirinkimo laisvė mokiniams ir jų tėvams mažės. Kaip tai paveiks mokslo kokybę?

Pasak švietimo ministro, norint siekti geresnių rezultatų mokyklos turi labiau specializuotis.  Pati specializacija yra gerai, tačiau gana vienpusiškai norima skatinti tik technologinio ir gamtamokslio profilio dalykus pasirenkančius moksleivius.

Taip pat iš švietimo ministro lūpų ne kartą nuskambėjo, kad mokiniai dažniau turėtų rinktis tiksliųjų, o ne socialinių mokslų studijas. Taip, šiuo metu tikrai populiaresnės teisės ir vadybos studijos, o mažiau žmonių renkasi biochemiją ar puslaidininkių fiziką, tik ar ministerijos pastangos sureguliuoti moksleivių pasirinkimus gali būti sėkmingos?

Viena iš ministerijos priemonių, turinčių paskatinti moksleivius rimčiau pagalvoti apie tiksliųjų mokslų studijas, – nuo 2016 m. įvedamas privalomasis valstybinis matematikos brandos egzaminas. Verta priminti, kad dešimtos klasės pabaigoje visi mokiniai laiko pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP). PUPP iš esmės yra tas pats brandos egzaminas, nuo kurio neišsisuka nė vienas mokinys. Dešimt metų mokyklos suole ir vieno privalomo egzamino turėtų visiškai pakakti, kad įgytum elementarių matematikos žinių ir nuspręstum savo ateitį sieti su tiksliaisiais mokslais. O jei dešimties metų negana, ar papildomi dveji metai ir dar vienas privalomas egzaminas gali iš esmės pakeisti situaciją?

Vargu ar gąsdinimas dar vienu privalomu egzaminu padės pritraukti daugiau mokinių į tiksliųjų mokslų specialybes. Nepadės dar ir todėl, kad nėra numatyta didinti matematikos pamokų skaičių ar papildomai kelti matematikos mokytojų kompetenciją, kas padėtų geriau pasirengti šiam egzaminui.

Siekdama specializacijos, Švietimo ir mokslo ministerija siūlo ir kitų priemonių, pavyzdžiui, ketinama mokyklose įrengti laboratorijas ir leisti mokiniams jau mokykloje paragauti tyrėjo darbo. Taip pat siūloma sujungti kai kurias pagrindinio lavinimo ir profesines mokyklas ir suteikti moksleiviams galimybę baigiant mokyklą iš karto įgyti profesiją. O vienas iš realių pavyzdžių, rodančių, kad specializuotis nori ir patys moksleiviai, – šiemetinis konkursas į informacinių technologijų specialybę Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre: į 25 vietas stojo net 300 moksleivių.

Tačiau kodėl panašių galimybių specializuotis nėra numatyta humanitarinius ar socialinius mokslus norintiems studijuoti moksleiviams? Jiems, reikia pripažinti, tiesiog nepasisekė: iki pat dvyliktos klasės pabaigos jie rengsis matematikos egzaminui, kurio jiems nereikės nei stojant į universitetą, nei ateityje. O parengti gerą tiksliųjų mokslų specialistą iš moksleivio, kuris savo noru nebūtų rinkęsis laikyti matematikos egzamino, tikrai sunku.

Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, pasiryžo spręsti už pačius mokinius ir  vadovaujasi principu, kad jei žmonėms suteikiama pasirinkimo laisvė, jie pasirenka neteisingai. Tą rodo ir noras panaikinti moksleivio krepšelį.

Kas yra moksleivio krepšelis? Tai tėvų ir mokinių teisė atiduoti krepšelio lėšas toms mokykloms, kurios, jų nuomone, geriausios, ir taip kontroliuoti švietimo paslaugų kokybę. Vietoj to siūloma kurti Pedagogikos institutą, kuris vertintų mokyklų teikiamų žinių kokybę bei sudarinėtų standartizuotas bendrojo lavinimo programas. Tarp numatomų Pedagogikos instituto funkcijų būtų mokyklos direktorių kvalifikacijos vertinimas ir kėlimas. Kaip teigiama, direktoriai, neužtikrinantys kokybiškų mokslų savo mokyklose, būtų keičiami. Taigi tėvų ir moksleivių pasirinkimu užtikrinamą kokybę siūloma keisti biurokratiniu, instituciniu kontrolės metodu.

Toks kontrolės metodas švietimo sistemai suteiks neskaidrumo ir nelankstumo. Kas gali pasakyti, kad kvalifikacijos kėlimo kursai nevirs eiliniu valdininkų pobūviu? O mokyklų direktoriai nebus labiau skatinami įsiteikti jų mokyklas prižiūrintiems valdininkams, nei rūpintis, kad į jų mokyklas norėtų eiti geriausi moksleiviai? Ką ir kalbėti apie finansinę naštą valstybei, kurią sukurs dar vienos institucijos ir jos darbuotojų išlaikymas.

Krepšelių sistema efektyvi dėl to, kad kai mokykloms skiriami pinigai keliauja paskui mokinius, mokyklos siekia pritraukti kuo daugiau moksleivių ir išlaikyti tuos, kurie jose jau mokosi. Savo vaikų ateitimi susirūpinę tėvai dėl to ieško geriausių mokyklų, o mokyklos konkuruoja bandydamos užtikrinti, kad jų mokinių pasiekimai būtų kuo geresni. Ši sistema veikia, o jos efektyvumą parodo tai, kad ten, kur didesnis mokyklų pasirinkimas, galima tikėtis ir geresnių rezultatų.

Pavyzdžiui, mokinių matematinio ir gamtamokslio raštingumo bei skaitymo sugebėjimai Vilniuje svyruoja daug labiau negu kaimo mokyklose. Tarptautinio PISA tyrimo duomenimis, 2012 m. matematinis raštingumas sostinėje buvo įvertintas nuo 402 iki 529 balų. Kaimo mokyklose mokinių žinios buvo įvertintos nuo 440 iki 452 balų. Kitaip tariant, Vilniuje yra mokyklų, kurios sugeba moksleivius parengti tiek daug geriau, tiek daug prasčiau negu kaimo mokyklos, o kaimo mokyklose moksleivių žinių vidurkis svyruoja daug mažiau, tačiau yra stabiliai žemesnis nei sostinėje.

Tai natūrali situacija, kai geriausi moksleiviai eina į geriausias mokyklas, o tos mokyklos, gaunančios daugiau mokinio krepšelio lėšų, turi galimybę dar labiau didinti savo paslaugų kokybę ir įdarbinti geriausius mokytojus. Prasčiausios mokyklos, kurios nepritraukia motyvuotų moksleivių, yra skatinamos pasitempti ir keisti savo mokymo metodus. Dabar visiškai atsisakius principo „pinigai paskui mokinį“ sumažėtų paskatos pasistiebti toms mokykloms, kurios pagal šį ar pagal kitus tyrimus pasirodė prasčiau, nors visiškai akivaizdu, kurių mokyklų pavyzdžiu joms sekti ir į ką lygiuotis.

Šiuolaikinėje žinių ekonomikoje darbuotojams reikalingi įgūdžiai keičiasi beprotišku greičiu. Tai turėtų atsispindėti lanksčioje, konkurencingoje švietimo sistemoje, leidžiančioje didesnę specializaciją ir greičiau išryškinančioje, kurie mokymo metodai sėkmingi. Galimybė laisvai rinktis, kuriems egzaminams rengtis, lanksčios mokymo programos ir konkurencija tarp mokyklų labiau atitinka nuotaikas rinkoje, nei didelis ir nerangus, standartizuotas, biurokratinių institucijų kontroliuojamas planas.

Žinių ekonomika centrinio planavimo būdais nesukuriama, nes joks planas negali aprėpti dabartinės  rinkos dinamiškumo.