Spalio 9 diena – nesantaikos daigo tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių sodinimo metinės. Tądien lenkai sulaužė Suvalkų sutartį ir nužygiavo Vilniaus link.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir nenorėjo jungtis į Abiejų Tautų Respubliką, kurią atkurti rūpėjo Lenkijai. Todėl Lietuva ir Lenkija galiausiai ėmė kariauti. Susidūrimai su lenkais Suvalkijoje prasidėjo po to, kai įvairiais frontais kariavę bolševikai buvo priversti trauktis ne tik nuo Vyslos, kur juos sumušė Jozefo Pilsudskio kariuomenė, bet ir iš Baltijos šalių.

Dar gerokai anksčiau Lenkijos ministras pirmininkas Władysławas Grabskis pasirašė protokolą, kuriuo įsipareigojo pagal 1919 m. gruodžio 8 d. nustatytą demarkacinę liniją (Kerzono liniją) nedelsiant perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes. Tai nebuvo padaryta iš dalies dėl spartaus Raudonosios armijos puolimo, kurio metu Vilnių užgrobė sovietai. Tiesa, Sovietų Rusija, remiantis 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi, ne tik pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ir perdavė Vilnių, iš kurio pasitraukė rugpjūčio 26 d. Tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo sunkios derybos, o puolančių lenkų pulkai susidūrė su Lietuvos pajėgomis.

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos paliaubų sutartis, kuria nustatyta demarkacinė linija, bet ši buvo nubrėžta tik iki Bastūnų geležinkelio stoties. Tolesnių įvykių lietuviška versija: J.Pilsudskiui tiesiogiai nurodžius, Lucjanas Želigowskis spalio 9 d. apėjo demarkacinę liniją ir, imitavęs Vilnijos lenkų, kurie išties sudarė daugumą mieste, maištą, užgrobė Vilnių. Lenkijoje, kuri oficialiai neginčija šiandieninių sienų, vyrauja nuomonė, kad L.Želigowskis nieko nepažeidė, tai yra demarkacinės linijos nekirto, o Vilniaus gyventojai patys norėję prisijungti prie Lenkijos. Pavyzdžiui, tokias nuotaikas išreiškia šį kovą Lenkijoje išspausdinto straipsnio pavadinimas: „Mūsų lenkiškas Krymas tarpukario dvidešimtmečiu“.