Dalios Grybauskaitės tiesmukas interviu „The Washington Post“ – savaip programinis dokumentas. Amerikos ir Vokietijos lyderiai vadovauja savo barams. Koks Lietuvos Prezidentės baras?

„Jei abi pusės nusiteikusios karui, karo niekada nebus“, – pasakė Prezidentė („If both sides are ready to go to war, there will never be a war“). Nemirtinga klasika: jei nori taikos, ruoškis karui.

Įsivaizduokime, kad D.Grybauskaitė kokioje nors gretutinėje tikrovėje padarė karjeros šuolį. Užsnūdo, būdama tiktai Pasaulio moterų lyderių tarybos pirmininke (dabar ji turi tokį titulą), o atsibudo Baracko Obamos kailyje.

B.Obamos būvis tuo nemalonus, kad jam tenka pakęsti daug mažesnius reitingus nei D.Grybauskaitės. Kitas Lietuvos politikui neįprastas dalykas – Amerikos prezidento darbiniame žemėlapyje daugiau nei du pavadinimai: Rusija ir Ukraina.

Pirmasis B.Obamos rūpestis – vadinamasis „Kalifatas“, arba „Islamo valstybė“ (kabutės todėl, kad niekas, išskyrus juos pačius, tų teroristų nelaiko valstybe). Kartu su JAV prezidentės vaidmeniu D.Grybauskaitė gautų ir tokį „paruoštuką“.

„Kalifatas“ naudingas Rusijai, nes atitraukia dėmesį nuo Ukrainos.

„Kalifatas“ pavojingas JAV ir Rusijai kaip islamistų bazė, iš kurios jie terorizuoja pasaulį.

„Kalifatas“ savaip naudingas JAV, nes yra atsvara Irako valdžioje įsitvirtinusiems šiitams (premjeras Nouri al-Maliki, diktatorius, jau pasitraukė). „Kalifatas“ verčia įsikišti JAV – vadinasi, ne vien Iranas užpildys galios vakuumą Irake.

„Kalifatas“ pavojingas Basharo al-Assado režimui Sirijoje, kartu ir Rusijai, Assado advokatei. „Kalifatas“ savaip naudingas Assadui, nes verčia JAV ieškoti kompromiso su juo. „New York Times“ neseniai įgarsino vieną iš galimų Amerikos taktikų – nuraminkime Siriją, atiduodami ją Assadui.

Atrodo, viena lazda – „Kalifatas“, o kiek turi galų!

Fantazuokime toliau. Gausėja D.Grybauskaitės vaidmenų – ji jau trijuose asmenyse: ne vien pasaulio moterų ir Jungtinių Valstijų lyderė, bet ir Vokietijos kanclerė. D.Grybauskaitė turi nurodyti kalbų rašytojams, ką kurti po to, kai Angela Merkel jau pasakė, kad Europa nesirengia atšaukti Rusijai taikomų sankcijų, perspėjo, kad reikia rengtis ilgam susipriešinimui su ta šalimi, ir priminė, jog Rytų Vokietija tvėrė 40 metų – suprask, šaltieji karai yra ilgalaikiai. O Ursula von der Leyen, Vokietijos gynybos ministrė, septynių vaikų motina, turinti gydytojo diplomą, tuo pat metu pareiškė, kad bundesveras negalėtų įvykdyti visų savo įsipareigojimų NATO, jei būtų užpulta kuri nors iš Baltijos šalių – mat trūksta atsarginių dalių karo technikai.

Baikime fantazuoti, grįžkime tikrovėn. Matome, kad juo didesnius karinius išteklius valdo lyderis, tuo nuosaikiau jis kalba. Rusijos karinis biudžetas maždaug perpus mažesnis nei Kinijos, o šios apie tris kartus mažesnis nei JAV. Vokietija su savo 1,4 proc. BVP, skiriamų gynybai, neišsišoka ir netempia iki rekomenduojamų NATO išlaidų – vokiečiai skiria gynybai apie 72 proc. to, ką išleidžia Saudo Arabija.

Kol mikroskopinis Lietuvos pilietinės visuomenės luobas, kuris domisi pasaulio reikalais, ieško Prezidentės interviu vertinimų užsienio žiniasklaidoje (mat savarankiškiems vertinimams reikia kompetencijos), pripažinkime, kad reikalai nestovi vietoje. Vienai lyderei sušukus, kad reikia ruoštis karui, kita lyderė ėmė skaičiuoti šovinius.

Atsakymas į pradžioje užduotą klausimą: D.Grybauskaitės darbo baras yra prie garsiakalbio, kuriuo skelbiamas pavojus. Atsakomybė pagal garsą – juk tai pasaulinis garsiakalbis.