Negalėdami ilgiau žiūrėti, kaip nyksta dokumentinio kino paveldas, keletas entuziastų ėmėsi ambicingo lietuvių dokumentinio kino antologijos projekto – surasti, suskaitmeninti ir restauruoti: per porą metų jau prikelta trylika juostų.

Vaiva Sapetkaitė

„Pačiam irgi kildavo klausimas, kur galėčiau pasižiūrėti senų lietuviškų filmų. Net prisimenu tokį atvejį, kai paklausiau to sutikęs vieną žinomą lietuvių operatorių. Tada, sakau, filmų, kuriuos išvardijai, niekur nesu matęs, o jis man atsako: „Viskas yra archyve.“ Pasirodo, kad pasižiūrėtum tuos filmus archyve, reikia gauti oficialų leidimą. „Vadinasi, visi tavo filmai palaidoti – niekas jų nepamatys, – buvusią situaciją taikliai nupasakoja vaizdo restauratorius, šio „Meno avilio“ komandos narys Jonas Zagorskas. – Dabar atsirado sprendimas, kaip parodyti tuos kūrinius žmonėms.“

Kino paveldas buvo sunkiai prieinamas

Leidimą gauti nepatogu, bet galima, tik štai ką daryti, jei iš to maža naudos? Kino istorikei, šio projekto autorei, VšĮ „Meno avilys“ projektų kuratorei dr. Linai Kaminskaitei-Jančorienei sunkumai norint pažiūrėti reikiamus senus lietuviškus filmus – ne naujiena. Vis dėlto blogiausia, pasak jos, ne tai. Juostos, kurias ji gaudavo, dažniausiai būdavo labai prastos tiek vaizdinės, tiek garsinės kokybės.
„Tyrimui reikėjo analizuoti kai kurias filmų scenas, bet tam turėjau pasitelkti pagalbinius šaltinius, pavyzdžiui, montažo lapus, kad bent galėčiau suprasti, kas ten rodoma. Kai kurios jų dalys būdavo tokios išblukusios, kad beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti“, – prisimena kino istorikė.
Taigi jai pirmos mintys, kad padėtį reikia keisti, kilo prieš dešimtmetį, o vėliau vis sugrįždavo kalbantis su lietuviško kino kūrėjais. „Pavyzdžiui, dalyvavau režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinio kino paskaitose ir jis vis pasiskųsdavo, kad turi savo filmų kopijas, bet jos siaubingos kokybės. Dirbant su kino festivalio programų rengėjais irgi išryškėdavo ta pati problema – lietuviško kino rodyti neįmanoma, – dėsto L.Kaminskaitė-Jančorienė. – Iš tarptautinės kino bendruomenės ateidavo pasiūlymų sudaryti lietuviškų filmų programą, atvežti ir jie būtų buvę parodyti kino festivaliuose. Deja, iškėlę mintį plačiau parodyti lietuvišką kiną ar jau sudarę kokią programą gaudavome atsakymą, kad nėra kaip parodyti, nes dalis kino juostų yra fiziškai susidėvėjusios, o kitos neatitinka tarptautinių standartų. Pamato ir pasako: „Ne, ačiū – negalime rodyti, nieko nesimato.“
Kadangi valstybė dėmesio į tai nekreipė ir kino paveldas ilgai buvo apleistas bei niekam neįdomus, maždaug prieš ketverius metus, iškėlę skambią idėją prikelti senus dokumentinius filmus naujam gyvenimui, susibūrė keletas skirtingų kino sričių profesionalų, norinčių Lietuvos ir užsienio žiūrovams kuo plačiau pristatyti mūsų kino paveldą. Taikyta aukštai: norėta pasiekti tokią kokybę, kad filmus būtų galima rodyti kino teatruose ir tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.