Taip jau nutiko, kad ruduo daugeliui atrodo tamsus ir niūrus metas. Vieni tai aiškina vasaros pabaiga ir laipsnišku gamtos pasirengimu žiemos miegui, kiti skundžiasi bloga nuotaika dėl nuolat trumpėjančios dienos, tretiems ruduo tereiškia švininiais debesimis aptrauktą dangų ir kiaurai merkiantį lietų.

Va ir psichiatrai, pernelyg nesigilindami į tokio nusiteikimo priežastis, nuolat linksniuoja rudenį, kurį, anot jų, lydi nekintamas depresija sergančiųjų skaičiaus padidėjimas ar savižudžių pasirodymas „šviesiame“ kitų metų laikų kelyje. Net ir su psichikos sveikata susijusios atmintinos dienos tarsi netyčia paliktos rudeniui: Savižudybių prevencijos diena rugsėjo dešimtąją ir Pasaulinė psichikos sveikatos diena spalio dešimtąją. Vis dėlto man šios dienos primena garsiąją Kovo aštuntąją, kuri vyrams suteikdavo galimybę išgerti į moterų sveikatą, o kitomis dienomis jas ir vėl toliau vaikyti po virtuvę ir priminti laiku pasirūpinti vaikais…

Taip ir su įvairiomis psichikos sveikatos dienomis. Abi dienas pažeriame straipsnių ir komentarų į laikraščius ar televizijos laidas, surengiame kokią konferenciją Seime, kurioje visi ryžtingai paskelbia karą savižudybėms ir depresijai, o po to patenkinti savo pasirodymu grįžta į kasdienybę ir vangiai atsidusę užpildo eilinę grafą statistikos suvestinėje, kai išgirsta, kad dar vienas nelaimėlis pasirinko mirtį vietoj gyvenimo šiame blizgučiais nukarstytame pasaulyje.

Būsiu pasmerktas kolegų psichiatrų, bet be kelių psichologų organizacijų ir būrio savanorių, kuriuos vienija entuziastai, kuriantys įvairias pagalbos linijas ir krizių centrus, nematau nė vienos profesionalių psichiatrų organizacijos, nuveikusios bent nedidelį darbelį dėl savižudybių skaičiaus mažinimo šalyje. Šie žmonės iš tikrųjų dirba, o ne blizgučiais dabina ir taip blizgantį pasaulį.

O mes, deja, labai mėgstame blizgučius. Kur pažvelgsi – ten fejerverkai ir puošmenos. Atsivertę glamūrinius žurnalus ar įsijungę televizorių stebime svaiginančius vienadienių įvairaus plauko žvaigždučių skrydžius, nesuvokdami, kad tie skrydžiai tėra desperatiškas drugelio plasnojimas sparnais į ugnį. Sudegė, ir nebėra. Ar kas nors beatsimena legendiniuose „Baruose“, „Keliuose į žvaigždes“ ar kitose panašaus plauko varganų žvaigždžių kalimo fabrikėliuose žibėjusius tautiečius? Jų vietos seniai užimtos, o jie patys gyvena kažkokį gyvenimą, kai kurie mina teismų slenksčius, griauna santykius su antrosiomis pusėmis, ir tik pavieniai vis dar išlieka dėmesio centre.

Blizgučiai juk dabar kiti. Stilistai ar stilių mėgstantys bei save jo žinovais laikantys užima pirmuosius žiniasklaidos puslapius. Atsiverčiu pirmą po ranka pakliuvusį mėnraštį ir bandau rasti ką nors prasminga. Deja, prasmė šiandien slypi labai jau negiliai. Tiksliau, visai paviršiuje. Štai kažkokia stiliaus „ekspertė“ moterims skirtame žurnale pateikia visą savo aprangos ir aksesuarų išklotinę: švarkelis – versačių, armanių ar dar kažkurių gamybos, kainuoja tiek ir tiek; kelnės, bateliai, rankinės irgi taip pat panagrinėtos. Džiugu, kad žmogus, kaip tikras gyvūnų pasaulio atstovas, gali bent savo plunksnomis ar kailiu pasigirti, mat daugiau nelabai kuo ir yra…

O šit pervertus dar vieną nebe moterims, bet tiesiog žmonėms skirtą žurnalą (jis taip save ir vadina), akys raibsta nuo vakarėliuose besistaipančių naujųjų „žvaigždūnų“. Ir nesvarbu, kad vakarėlis skirtas kurio nors iš jų sugrįžimui iš kokių nors atostogų ar naujo saldainių rinkinio pristatymui, esmė – atsidurti puslapiuose! Iki šiol niekaip nesuprantu tik vieno: kodėl visos moterys tose nuotraukose pozuoja fotografams šiek tiek palenkusios ir kilstelėjusios nuo žemės vieną koją? Šuo juk irgi koją pakelia, kai save įprasminti tam tikroje teritorijoje nori. Gal čia irgi tas pats…

Tai vis blizgučiai. Niekam nebeįdomus žmogaus protas. Elitas Lietuvoje – ne mokslininkai, menininkai, intelektualai, bet „gyvuliukai“, kuriems plunksnų ar kailio puošnumas yra „klasės“ ženklas. O tam reikia ir pinigų. Taip ir kuriame šiuolaikinio pasaulio vaizdinį: neturi pinigų – neturi sėkmės, esi niekam nereikalingas.

Bet tai dar ne pabaiga. Raibstančiomis nuo glamūrinio blizgesio akimis mes pakliūvame į kitokią realybę. Kiti tų pačių leidinių puslapiai ar televizijos kanalų laidos mirga mirties temomis. Karas, Ebolos virusas, nužudymai – tai vis dienos tema. Ir ne šiaip kažkur tolumoje vos vos įžiūrima – ji nuolat brukama su grėsmės mums perspektyva. Jei ne šiandien, tai ryt mus okupuos rusai, tuoj tuoj susirgsime Ebolos viruso sukelta infekcija ar apniks dar kitokios bėdos. Abejonių nesigirdi, žurnalistai ir ekspertai linkę teigti esantys tikri savo tiesa. O jei dar pridėsime nuolatinius rypavimus apie vagiančius politikus, akimirksniu mus pražudysiantį eurą ar dar kokią kitą negandą, tai suvoksime, kad gyvename apokalipsės prieangyje.

Tokie jau mes esame – gyvenantys kraštutinumuose. Arba nublizginame fasadą, arba srutomis apipilame vieni kitiems galvas. Vidurio nematyti.

Psichoanalizėje mes turime tokį terminą – skėlimas. Tai nebrandžios asmenybės bruožas, kai žmogus vengia nežinomybės ar neturi padargų susitvarkyti su dvilypumu, todėl renkasi kraštutinumus, viską vertindamas tik kaip „balta“ arba „juoda“.

Matyt, ir mes turime pripažinti, kad niekaip negalime išbristi iš nebrandžios visuomenės liūno – matome vien paviršutinį blizgesį arba skęstame fataliniuose išgyvenimuose. O ką tuomet daryti žmogui, kuriam kyla abejonių? Arba tam, kuris nesijaučia saugus? Gal tada ir belieka rinktis dar vieną kraštutinumą – nebegyventi? Juk vidurio linijos niekas ir nesiūlo, o atrasti jos mes tiesiog nepamokyti. Ir joks ruduo dėl to nekaltas.

O gal mums vertėtų ne konferencijas apie psichikos sveikatą ar savižudybių suvestines iškilmių dienomis rengti, bet iš tiesų kalbėti su žmonėmis ir mokyti juos tokio paprasto dalyko – gyventi… Ne kraštutinumuose, ne viendieniame blizgesyje ar katastrofos laukime, bet prasmingame buvime su savimi ir su kitu čia ir dabar, kas dieną kasdienybėje…