Lietuvoje apstu vadinamųjų minkštasuolių generolų, kurie internetinėje erdvėje lieja komentarus apie karą Rytų Ukrainoje, reikliai vertina viso pasaulio politikus ir džiugiais šūkavimais sutinka ginklų žvangesį.

Tačiau nuo minkštasuolių neatsklinda jokių karo tarp NATO ir Rusijos scenarijų. Tokius planus kariškiai ir politikai kurpia už sandariai užvertų durų, o minkštasuolių generolai niekam neįsipareigoję ir dažnai neskiria tikrovės nuo kompiuterinių žaidimų.

Organizacija, pasivadinusi Europos lyderystės tinklu (European Leadership Network), neseniai suskaičiavo, kad tarp Rusijos ir NATO karinių pajėgų šįmet būta bent 40 reikšmingų incidentų, tarp jų 11 labai rimtų, iš kurių trys itin pavojingi.

Potencialios karo priežastys – casus belli: Rusijos žvalgybinio lėktuvo skrydis virš Baltijos kovo pradžioje, kada šis išjungė vadinamąjį transponderį, siunčiantį atpažinimo signalus, ir vos nenusidūrė su kompanijos SAS lėktuvu, ką tik pakilusiu iš Kopenhagos; toliau sekoje – Estijos saugumo policijos pareigūno pagrobimas rugsėjį ir neįvardyto povandeninio objekto medžioklė Švedijos vandenyse spalį.

Minkštasuolių generolai galėtų pastrateguoti dėl kiekvieno atvejo eskalavimo: kaip reaguojama į karinio ir civilinio lėktuvo katastrofą, susišaudymą Estijos ir Rusijos pasienyje, per kurį, tarkime, žuvo žmonių, Rusijos povandeninio laivą atradimą kitos valstybės vandenyse – pavyzdžiui, ar tą „submariną“ reikia užmėtyti giluminėmis bombomis.

Tokius žaidimus smėlio dėžėje ar vandens prileistoje vonioje veikiausiai užgoš kiti, nes tikėtina, kad karo veiksmai Rytų Ukrainoje suintensyvės: galima laukti Mariupolio šturmo, bandymų nustumti Ukrainos pajėgas nuo Donecko.

Atsakas į tolesnę Rusijos agresiją Ukrainoje bus Vakarų sankcijų plėtra, kurias minkštasuolių generalinis štabas vertina beveik vieningai – sankcijos nieko neduoda.

Jeigu alternatyva sankcijoms yra NATO ir Rusijos karas, matyt, „minkštasuoliai“ irgi sutinka, kad karą galima pralaimėti, arba laimėti tokią taiką, kuri baisesnė už karą.

George’as Friedmanas, vadovaujantis JAV analitinei įstaigai „Stratfor“, kurią puikiai žino Lietuvos ekspertai ir politikai, prieš kelerius metus išleistoje knygoje „Kitas 100 metų“ prognozavo, kad didelė NATO ir Rusijos konfrontacija gresia apie 2020 m. Pasak autoriaus, Rusija periodiškai ginklu nustato savo sienas ir būtent tada šios „kartografinės pratybos“ pasieks didžiausią įtampą.

Žvelgdami į tai, kas vyksta dabar, galėtume sakyti, kad ir karas Rytų Ukrainoje, ir Vakarų sankcijos tėra pasirengimai didesnei konfrontacijai, kuri nebūtinai turėtų įsiplieksti rytoj.

„Jei nebūtų Krymo, reikėtų sugalvoti kitą priežastį“, – neteko aptikti, kad kas nors panašiai sakytų ar rašytų, tačiau juk būtent Krymo užgrobimas leido Vakarams įvesti sankcijas. O šios vienaip ar kitaip kerta per Rusijos ginklavimosi programą. Prie to prisideda pinganti nafta. Jau dabar Rusijos bendrovės turi didelių keblumų besiskolindamos tam, kad refinansuotų skolas.

Vladimiro Putino išskaičiavimas, matyt, toks: Rusijos ekonomikos atsparumas didelis, o sankcijoms galima suversti kaltę dėl ekonomikos stagnacijos ir pateisinti politines represijas.

Gali būti, kad sienų, dėl kurių Rusija rengiasi karui, reikia ieškoti Arktyje. Iš šio regiono jau dabar eina 22 proc. šalies eksporto, o Rusijos kontinentinio šelfo ribos nenustatytos. Arktyje kertasi Rusijos ir NATO narių JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos interesai.

Tad ir minkštasuolių generolai galėtų persikelti į sūkurinę vonią, prisibėrę ten ledukų iš šaldytuvo.