Didžiausia Lietuvos aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas (VU) kitus metus pradės suformavęs tris naujus valdymo organus. Naujos kadencijos VU senato pirmininkė prof. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė sako, kad išrinkus tarybą ir rektorių VU imsis naujų sprendimų ir darnesnės vadybos. Juk atskiri padaliniai negali tvarkytis bet kaip.

Gabija Sabaliauskaitė

Viso Lietuvos aukštojo mokslo, kurio veidrodis yra VU, irgi negalima palikti savieigai ir tikėtis, kad konkurencinė universitetų kova numarins dalį universitetų, o gerieji iškils. Reikia vadybos, reformų ir sprendimų, kuriais pasirūpintų lyderiai, bet jų, deja, nematome. Nepaisant to, netrukus reikės atsakyti į daug svarbių mokslo ateičiai klausimų: iš kur atsiras studentų, kaip pasiūlyti geras studijas, iš ko rinktis kokybiškus doktorantus?

VEIDAS: Kuo konkurencingas Lietuvos aukštasis mokslas bei universitetai ir ko reikėtų tam konkurencingumui padidinti?

D.A.: Manome, kad iš 23 šalies universitetų Vilniaus universitetas yra konkurencingiausias, – tai studijų, mokslo ir technologijų plėtros lyderis. Mano supratimu, VU – pagrindinis ir didžiausias šalies universitetas – yra ir socialinės bei politinės visuomenės būklės veidrodis. Taigi, palyginti su kitais pasaulio ar Europos universitetas, jis yra tokioje vietoje, kokią užima ir mūsų visuomenė.

Patenkame tarp 4 proc. geriausių pasaulio universitetų – nors ir užimame 500-ąją ar 550-ąją vietą, ji atspindi bendrą Lietuvos padėtį. Pasaulio universitetų reitinguose pirmojo dešimtuko vietose matome JAV ir keletą Didžiosios Britanijos universitetų, o šimtuke yra panašaus dydžio Suomijos, Danijos universitetų. Tačiau, nors dėl panašaus dydžio šias šalis galėtume lyginti su Lietuva, jų ekonominis potencialas ir išsivystymo lygis yra kitoks.

Taigi manau, kad vieta, kurią užimame pasaulio mastu, yra gana autentiška ir atitinka tikrąją padėtį. Išsiveržimas į daug aukštesnes pozicijas prilygtų savotiškam stebuklui ar net pranoktų pačios šalies galimybes, nes bet kokia mokslo ir technologijų plėtra susijusi su finansinėmis galimybėmis.

Kita vertus, visą nepriklausomybės laikotarpį universitetai buvo skatinami vis labiau konkuruoti tarpusavyje. Buvo įsivaizduojama, kad tada reikalingi procesai įvyks natūraliai – gal kažkas išspręs susijungimo klausimus, kokybės netenkinančios aukštosios mokyklos nunyks savaime ir t.t. Tačiau, net jei šis procesas ir išspręstų problemas, jis galėtų užtrukti ir šimtą metų.

Išbandėme šį būdą ir matome, kad savo ribas jis jau pasiekė maksimaliai, bet vis tiek netenkina dabartinių visuomenės poreikių. Problemas reikia spręsti ryžtingiau. Reikia pačių universitetų ir politinių sprendimų, kad studijų programos ir universitetų bendradarbiavimas būtų glaudinamas, ne diferencijuojant, bet sukuriant didesnius centrinius darinius.

VEIDAS: Paminėjote politinės valios poreikį. Kokių sprendimų reikėtų „iš viršaus“, o ką universitetai galėtų padaryti savo jėgomis? Galbūt naudingų rezultatų universitetams stiprinti, studijų kokybei gerinti duos ir konkurencinė kova?

D.A.: Sakyčiau, kad procesas gali vykti savaime, bet tam reikia numatyti visą strategiją. Negalime suskaičiuoti iki dviejų ir laukti, kad kažkuris universitetas kaipmat išnyks. Taip nebus, todėl reikia kompleksinių sprendimų.

Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra kelti aukštesnius reikalavimus studijų programų vertinimui. Įvairiuose universitetuose yra dalis vegetuojančių studijų programų, kurios kas trejus metus vis reabilituojamos iš naujo. Keliant joms kuo didesnius kokybės reikalavimus imtų spręstis kai kurie klausimai. Tačiau tam reikia sukurti griežtą, bet nepriklausomą vertinimo mechanizmą.

Dabar, kai vieno universiteto atstovai siunčiami vertinti kitos aukštosios mokyklos studijų programų, jie yra suvokiami kaip konkurencinės institucijos atstovai, kurie neva nori sužlugdyti vertinamą studijų programą. Taip atsiranda savotiškas priešiškumas pačiam vertinimui.

Priemonės turėtų būti kompleksinės. Žinoma, dėl kai kurių dalykų susitarti gali patys universitetai. Nėra jokių kliūčių jiems bendradarbiauti, drauge vykdyti jungtines studijų programas ir pamažu jas perkelti į vieną ar kitą didesnį centrą. Juk dabar, kuriant ir tvirtinant naujas studijų programas, reikia siekti kuo didesnio universalumo, tarpdalykiškumo ir, žinoma, kokybės. Reikia institucijos, kuri įvertintų, kiek kurios krypties studijų programų vykdyti būtų logiška Lietuvai, kiek joje yra aukšto lygio specialistų, kad tokios studijos galėtų funkcionuoti.

Taigi, tai galėtų būti vienas iš sprendimų. Kitaip tariant, reikia strategijos ir planų, o ne palikti tai savaiminei eigai ir tikėtis, kad kažkas kažkada išsispręs.

VEIDAS: Dar pernai buvo svarstomi keli galimi aukštojo mokslo finansavimo modeliai. Kaip manote, ar reikėtų finansavimo pokyčių, o galbūt jie bus neišvengiami netolimoje ateityje, kai studentų skaičius, iš dalies lemiantis finansavimą, dar labiau sumažės?

D.A.: Galima diskutuoti apie dabar veikiantį modelį, kai pinigai eina paskui studentą, galima kalbėti apie visiems taikomą vienodą mokestį, kuris prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teiginiui, ir, žinoma, apie visiškai nemokamą mokslą, kuriam reikėtų keisti daug elementų universitetuose.

VU, kaip lyderiaujantis universitetas, surenka daugiausiai šimtukininkų, gabių abiturientų, studentų, mokančių už mokslą, dalis yra gana nedidelė, taigi dabar veikiantis modelis VU atrodo gana palankus. Nors mažėjantis abiturientų skaičius, studijų užsienyje galimybės turi įtakos nežymiam stojančiųjų mažėjimui, VU studentų skaičius jau kelerius metus svyruoja apie 20 tūkst. ir beveik nesiskiria. Be to, turime penkias bakalauro studijų programas, kurios pritraukia daugiausiai studentų, unikalių Lietuvoje programų yra ir magistrantūros studijose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.