Kas aštunta lietuvė, pagimdžiusi atžalą, dėl hormonų audrų ir pakitusių gyvenimo aplinkybių sužino, ką reiškia motinystės melancholija, dar kitaip apibūdinama kaip pogimdyminė depresija.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Įprastai dvi savaites po kūdikio atėjimo tai besijuokianti, tai ašaras besišluostanti tik ką iškepta mama turėtų pajusti palengvėjimą, o šiam neaplankius – apsilankyti psichologo ar psichoterapeuto kabinete. Tačiau realybė nepalieka tam laiko. Būtent apie tai kalba Kristina Valickaitė, vieniša mama iš Kauno, pirmą vaiko auginimo pusmetį praleidusi prie pirmagimio septynias dienas per savaitę ir 24 valandas per parą. Tokios aplinkybės susiklostė nesukūrus šeimos su vaiko tėčiu.

„Girdėdama nuolatinį vaiko verksmą patirdavau daug įtampos, mėgindama jį nuraminti iš rankų nepaleisdavau dieną naktį (laukdamasi sužinojau, kad liksiu viena, todėl labai nerimavau dėl ateities), todėl nerimo ir nemigos patyriau daugiau nei bet kada anksčiau. Palikti vaiko neturėjau kam, taigi tolimiausi mano maršrutai driekėsi iki virtuvės ir vonios kambario. Juodų minčių pirmą pusmetį buvo itin daug. Apėmus nevilčiai atrodydavo, kad ir gyventi nenoriu: viskas erzino, į viską jautriai reaguodavau“, – prisimena dvimečio mama.

Nors daugelis pirmuosius vaiko gyvenimo metus apibūdina kaip itin lengvus, pašnekovei tai buvo sunkiausias jos gyvenimo pusmetis. „Žinoma, ką gi reiškia vieni metai, palyginti su visu žmogaus gyvenimu, bet tuos metus reikia išgyventi“, – su karčia šypsena šiandien jau pereitą etapą prisimena K.Valickaitė.

Vienišų mamų šiandien Lietuvoje – devyni tūkstančiai, kone du kartus daugiau nei 1990-aisiais (3997). Galima tik įsivaizduoti, kiek iššūkių ir atsakomybės gula ant jų pečių pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais. Tad kaip šeiminė situacija keičia vienišų mamų gyvenimą?

Gyvenimas – lyg romane

Lietuvoje pastaraisiais metais itin išplitusį socialinį reiškinį, kai vieniša mama augina atžalą, Klaipėdos universitetinės ligoninės Miego centro vedėjas prof. hab. dr. Giedrius Varoneckas apibūdina kaip itin aktualią šiandienos visuomenės problemą, kurios pasekmės priklauso nuo asmens motyvacijos, asmenybės bruožų, gebėjimo mobilizuotis ir reakcijos į stresines situacijas.

O Edgaras Dlugauskas, VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos doktorantas, atkreipia dėmesį, kad panašiai trys ketvirtadaliai (apie 70 proc.) visų pagimdžiusių moterų patiria laikinus nevilties ir apatijos jausmus. Pogimdymine depresija, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, suserga 13 proc. visų gimdžiusiųjų.

„Veido“ kalbintų psichiatrų teigimu, negydoma pogimdyminė depresija pavojinga ne tik pačiai moteriai, bet ir jos artimiesiems. Dėl ankstesnio polinkio į depresiją, hormonų pokyčių, nesugebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ir miego ritmo sutrikimo kūdikiu besirūpinanti mama dažnai persitempia (stengiasi neapleisti ir vyro, ir namų ruošos darbų, ir draugų), o tai gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės Ramunės Mazaliauskienės teigimu, gali sukelti rimtų bėdų: „Po gimdymo prasidėjusi nemiga silpnina organizmą (ypač imuninę sistemą), dėl jos sutrinka dėmesys, mažėja jo koncentracija, didėja traumatizmas kelyje ir buityje. Nepailsėjęs ir dirglus žmogus dėl prastos savo būsenos mažai naudingas vaikui ir aplinkiniams.“

Su tuo linkusi sutikti ir „Veido“ herojė, vieniša mama iš Kauno. „Pirmą vaiko priežiūros pusmetį jaučiausi lyg sapne – pamiršau, kas yra įprastos miego valandos. Nebuvo kam manęs pavaduoti ar pakeisti (mano mama dirbo, o vaiko tėvas atsakomybės vengė). Taigi pervargusi, susierzinusi ir visai kaip Gabrielio Garcios Marquezo romane „100 metų vienatvės“ jausdama atminties duobes, vis mėgindavau nuraminti verkiantį vaiką. Sunkiomis akimirkomis norėdavau tiesiog numirti: jaučiausi labai bloga mama. Visa perskaityta literatūra apie vaikus atrodė neturinti nieko bendro su realybe, o dar spaudoje nuolat šmėžuojančios supermamos, kurios jau po mėnesio atrodo taip, lyg būtų niekada negimdžiusios, vertė jautis taip, lyg būčiau niekam tikusi“, – neslepia 31 metų mama, kurią tuo metu guodė tik panaši draugių patirtis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.