backe

Valdžios trikampyje, kurį Lietuvoje sudaro Prezidentūra, Seimas ir Vyriausybė, pastaruoju metu galios akivaizdžiai persiskirstė prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus naudai, Seimui nesugebant deramai atlikti visų savo pareigų.

Kaip rodo patirtis, toks galių pertekėjimas nuo vieno prie kito poliaus Lietuvoje yra nuolatinis ir nekeliantis jokių grėsmių konstitucinei sąrangai.

Vadovaujant Daliai Grybauskaitei, Lietuva iš pusiau parlamentinės respublikos pamažu tampa labiau prezidentine respublika – neseniai vykusioje politologų konferencijoje pavojaus varpu skambino žymus politologas Alvidas Lukošaitis. Pasak jo, tai liudija vis aktyvesnis prezidentės kišimasis į Vyriausybės darbą, ypač skiriant ir atleidžiant ministrus, taip pat „parlamentinės kontrolės funkcijos konvertavimas į prezidentinės kontrolės funkciją“, nes Prezidentūra, jausdama Seimo silpnumą ir neįgalumą, užpildo tuščias galios nišas ir perima dalį funkcijų, pirmiausia – Vyriausybės veiklos priežiūrą.

Nustatęs visiškai teisingą dabartinio Seimo diagnozę – silpnumą, neįgalumą ir neefektyvumą, A.Lukošaitis, kuris taip pat yra ir Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius, padarė labai ginčytiną išvadą, esą dėl to kylantis pavojus demokratijai, nes krintanti jos kokybė.

Be jokios abejonės, prasta tautos išrinktųjų Seimo narių kokybė neigiamai veikia visą Seimo darbą, o Seimo nesugebėjimas veiksmingai prižiūrėti Vyriausybės veiklos veda ją į pagundą savavaliauti. Ir jeigu šalia Seimo ir Vyriausybės nebūtų dar vienos demokratiškai renkamos valstybinės valdžios  institucijos – Prezidentūros, demokratijai Lietuvoje tikrai kiltų pavojus. Tačiau toji institucija yra, Vyriausybės priežiūrą, kaip pripažįsta pats A.Lukošaitis, Prezidentūra vykdo, ir netgi labai intensyviai. Tad kokios bėdos?

Ar bėda dėl to, kad tą priežiūrą vykdo ne Seimas? Taip, tai nėra gerai, tačiau tai ne visos valstybės ir demokratijos, o tik vienos iš demokratinių valstybės institucijų – Seimo bėda. Tai tikrai negerina bendrosios Lietuvos valdžios kokybės, tačiau dar prieš dvejus metus, iš karto po rinkimų, visiems išmanantiems buvo aišku, kad nieko gero nei iš šio Seimo, nei iš jo suformuotos valdančiosios daugumos tikėtis neverta.

Šiandien kažkaip jau visi linkę pamiršti, kad šis Seimas, dar nepradėjęs dirbti, pelnė „pirktų balsų Seimo“ vardą, o  pradėti dirbti jis galėjo tik todėl, kad Konstitucinis Teismas, susidūręs su neregėtai didele atsakomybe, pasirėmė įstatymo raide, bet ne dvasia, ir nesiryžo paskelbti rinkimų negaliojančiais. Tačiau tai, kad šiam Seimui (teismui nedrįsus daryti įtakos demokratiniam žmonių pasirinkimui) buvo leista dirbti, nepadarė jo nei geresnio, nei kokybiškesnio, nei įgalaus. Pažiūrėkime tiesai į akis: po 2012 m. rudens Seimo rinkimų į valdžią atėjo partijos, pilnos provincijos neišmanėlių, finansinių aferistų, Rusijos energetinių interesų lobistų ir tiesiog menkystų bei marionečių, klusniai vykdančių savo šeimininkų valią. Šių partijų suformuotą Ministrų kabinetą tuomet įvardijau kaip Lietuvos naikinimo Vyriausybę, kurią formavo skandaluose paskendę „prichvatizatoriai“, teisiami sukčiai ir mokesčių vagys, priesaikos laužytojai, paskui kuriuos driekiasi įtarimų ne tik dėl rinkėjų balsų pirkimo, bet ir dėl korupcijos, kontrabandos, netgi tarnystės valstybei priešiškoms jėgoms šleifas.

Praėjus mažiau nei metams po Seimo rinkimų, vienos pagrindinių valdančiosios daugumos politinių jėgų – Darbo partijos vadovybė buvo nuteista už finansines machinacijas ir mokesčių slėpimą. Dar po metų kitos valdančiosios partijos – Lenkų rinkimų akcijos lyderis viešai parėmė Ukrainą siaubiančius Rusijos agresorius ir ėmėsi politinės destrukcijos Vyriausybėje, galimas dalykas, tokiu būdu siekdamas kaip nors sutrukdyti susitarimo tarp Ūkio ministerijos ir koncerno „Hitachi“ dėl atominę elektrinę statysiančios bendrovės pasirašymą.

Trečios valdančiosios partijos – „Tvarkos ir teisingumo“ žymius atstovus jau, galima sakyti, tradiciškai aplankė korupciją tiriantys STT pareigūnai. Pagrindinės valdančiosios partijos vadovybėje sėdi du atviri „Rosatom“ interesų atstovai, dar du žymūs šios partijos veikėjai padarė viską, kad iš Lietuvos būtų išvytas skalūnų dujų ieškoti norėjęs amerikiečių koncernas „Chevron“ ir kiek galima labiau stabdoma Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statyba.

Jei kuris planuotas juodas darbas šio Seimo daugumai nepavyko, tai dėl dviejų priežasčių: pirma, todėl, kad juos bandžiusieji daryti yra visiški nevykėliai, nesugebantys padaryti jokio – nei juodo, nei balto darbo. Nėra ko stebėtis: juk iš visų valdančiosios daugumos Seimo narių miestuose, kuriančiuose Lietuvos ekonomiką ir išlaikančiuose valstybę, buvo išrinktas vos vienas. Visi kiti – gūdžios ir nykios provincijos atstovai, o kokie rinkėjai – tokie ir jų išrinktieji.

Antra priežastis: prezidentė D.Grybauskaitė, pasinaudodama visomis turimomis galiomis – tiek teisinėmis, tiek moralinėmis – pirma kiek galėdama blokavo labiausiai odiozinių figūrų paskyrimus į Ministrų kabinetą, o vėliau užsiėmė įmanomai maksimalia Vyriausybės, taip pat konkrečių jos narių, veiklos kontrole.

Pasekmes matome: Lietuvos energetinę nepriklausomybę neigusios Birutės Vėsaitės Vyriausybėje nebėra, pavaldinių piktnaudžiavimo nemačiusio Dailio Barakausko Vyriausybėje nėra, jį delegavusios prorusiškos partijos spaudimo atlaikyti nepajėgusio (šiaip gero ministro) Jaroslavo Neverovičiaus Vyriausybėje nėra.

Į jų vietą prezidentės ir premjero sutarimu paskirti ministrai, ypač Rokas Masiulis ir Saulius Skvernelis, – tikriausiai geriausi įmanomi iš visų, kuriuos galima rasti Lietuvoje. Beje, šie paskyrimai verčia suabejoti dar vienu politologo A.Lukošaičio teiginiu, esą jie „buvo paskirti be jokio dialogo, diskusijų partinėse stovyklose ir visuomenėje“. Jeigu paskiriami geriausi, vadinasi, tartasi ir diskutuota buvo – tik gal ne su tais, kurie manė, kad su jais turėtų būti tariamasi? Nes kažkaip sunku įsivaizduoti, kad sveiko proto ir gera Lietuvai linkintys politikai derintų, pavyzdžiui,  Klaipėdos SGD terminalą pastačiusio R.Masiulio skyrimą energetikos ministru su B.Vėsaite ar Artūru Skardžiumi.

Svarbiausia, toks galių pasislinkimas nuo silpnos institucijos stipriosioms Lietuvai įprastas. Buvo laikai, kai prezidentas Algirdas Brazauskas kartu su Seimu tramdė premjero Adolfo Šleževičiaus Vyriausybę, buvo – kada Seimas kartu su premjeru A.Brazausku rengė apkaltą priesaiką sulaužiusiam prezidentui Rolandui Paksui. Dabar atėjo laikas, kai prezidentė D.Grybauskaitė kartu su premjero A.Butkevičiaus Vyriausybe kompensuoja neįgalaus Seimo nesugebėjimą dirbti. Tai normalu.