Metų žmogaus paieškose negali pro akis praleisti mokyklų. Ieškodami ne vienų metų laimėjimų, bet pedagogų, kuriuos įvertinti galima už viso darbo nuopelnus, išgirdome bent apie kelias dešimtis asmenybių. Jas kolegos vadina žvaigždėmis ir sako, kad jie, o ne tie iš geltonųjų žurnalų puslapių, yra tikrasis elitas.

Gabija Sabaliauskaitė

Gaila, kad šįkart išvardysime tik kelias pedagogų šeimas, kurių nariai nesusireikšmina ir net pyksta dėl jiems taikomų „gerų“ ar „fantastiškų“ mokytojų epitetų. Visi jie kalba apie tarnystę, mokyklą, kaip vertybę, ribotų pinigų skaičiavimą, ir nors supranta kolegų lūkesčius bei nepasitenkinimą, patys neužsimena, kad eitų streikuoti.

Trys mokytojų kartos: 16 giminės pedagogų

„Būdama lietuvių kalbos mokytoja, matysi tik sąsiuvinius, o jei taip nori mokytojauti, geriau būk technologijų mokytoja, nors nereikės sąsiuvinių taisyti“, – tokius žodžius iš savo mamos, pradinių klasių mokytojos, kažkada supratusi, jog nori studijuoti pedagogiką, išgirdo Dangira Nefienė, Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Tačiau likimas vis tiek paskyrė jai sąsiuvinių taisymą visam gyvenimui. Laimė, kaip ir kitiems „Veido“ herojams mokytojams, jai patinka ir sąsiuvinius taisyti, ir dirbti nuolat besikeičiančioje mokykloje. „Mokytojas, kuris nusprendė, kad jau turi viską, turėtų išeiti iš mokyklos. Ateina vis kiti vaikai, todėl kai nebesidžiaugsime tuo, ką darome, vargiai ką galėsime duoti mokiniams“, – įsitikinusi D.Nefienė.

Neatkalbinėjo ji ir nė vieno iš vaikų, nusprendusių pasirinkti pedagogo kelią. Trys iš keturių Nefų atžalų po mokyklos įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą (jaunėlė dukra dar abiturientė). Mokykla buvo antros kartos mokytojų – Dangiros ir doc. dr. Sauliaus Nefų šeimos gyvenimas, todėl vaikams ji neatrodė joks siaubas ir baubas. Taigi šešiolikos pedagogų giminėje mokytojai pasiekė trečią kartą, o pašnekovė juokais svarsto, kad būtų simboliška, jei anūkė, krikštyta per Mokytojo dieną, irgi pasirinktų šią profesiją.

Vis dėlto kolegos ir buvę mokiniai Nefus vertina ne tik dėl įdomaus giminės medžio ir pedagogų dinastijos tąsos. Atsidavimas pedagoginiam darbui, dėmesys ir pagalba kiekvienam žmogui, gebėjimas sudominti ir mokėjimas išmokyti – tokiomis savybėmis pasižymi ši mokytojų šeima.

„Dangira niekada neskaičiuoja pagalbos, kad ir kam ją skirtų – mokytojui, mokiniui ar mokyklos darbuotojui, nei laiko, nei pinigų požiūriu. Tokiu bruožu pasižymi visa Nefų šeima“, – pasakojimą apie mokytoją, kurią 1996 m. pasikvietė dirbti į savo mokyklą, pradeda Anykščių A.Baranausko pagrindinės mokyklos direktorė Ona Repečkienė.

„Visai neseniai D.Nefienė paprašė, kad kai bus pinigų, gal mokykla galėtų įsigyti sėdmaišių. Žinoma, man buvo įdomu, ką ji sugalvojo. Pasirodo, penktokai, įsitaisę sėdmaišiuose, geriau išmoks skaityti“, – apie šiuolaikinius netradicinius metodus, kuriuos pasitelkia lietuvių kalbos mokytoja, pasakoja direktorė.

Taigi lietuvių kalbos, kone rimčiausio dalyko, kurio privaloma išmokti, kurio egzaminą laiko visi mokiniai, šioje Anykščių mokykloje mokomasi įdomiai: nuo pamokų, kurios vyksta šalia literatūros dainių paminklų, kurių Anykščiai turtingi, iki pagalvėlių lietuvių kalbos kabinete, kad mokiniai galėtų gerinti savo skaitymo įgūdžius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.