Kepta antis ir traški jos odelė didžiausiu delikatesu laikoma ne tik Kinijoje. Ja vaišinami svečiai, rodant jiems pagarbą ir prielankumą. Kepta žąsis tradiciškai ruošiama Kalėdų išvakarių vakarienei Prancūzijoje. Ančių ir žąsų kepenėlės bei jų gaminiai – vieni populiariausių ir geriausiai žinomų bei geidžiamų patiekalų. Kimšti kakliukai – irgi delikatesų sąrašo viršuje.

Kada antys „atskrido“ į Europą?

Naminės antys auginti ir veisti pradėtos net prieš 4–5 tūkst. metų, kai buvo prijaukintos ir sukultūrintos iš laukinių paukščių. Tai byloja išlikę senovės egiptiečių piešiniai. Daugumos veislių protėviai – muskusinės (arba Berberi) Pietų Amerikos antys.

Antis auginti labiau apsimoka dėl didesnių ir maistingesnių nei vištų kiaušinių ir specifinio skonio mėsos. Ji labiausiai vertinama Prancūzijoje ir Azijos šalyse.

Šiuo metu auginamos naminės muskusinės antys išsaugojo nemažai pirminių laukinių, iš kurių ir buvo išvestos, ypatybių. Jos neišrankios lesalui, greitai auga, o mėsa yra liesesnė ir turi specifinio medžiojamų paukščių skonio.

Pekino antys dažniausiai auginamos dėl mėsos, nes per 10–12 savaičių užauga iki trijų ir daugiau kilogramų svorio. Per metus jos padeda iki 180 kiaušinių. Ši veislė, kaip rodo jos pavadinimas, išvesta Kinijoje prieš tūkstančius metų, o Europoje pasirodė tik XIX amžiuje. Kryžminant Pekino ir laukines antis buvo išvesti mišrūnai mulardai, kurie tam tikru būdu penimi ir auginami riebiosioms kepenėlėms gauti.

Traški keptos anties odelė laikoma didžiausiu delikatesu ne tik Kinijoje. Ja vaišinami svečiai, rodant jiems pagarbą ir prielankumą.

Iš šviežių ančių kepenėlių gaminamas homeopatinis vaistas „Oscillococcinum“, kuris padeda imunitetui atsilaikyti prieš peršalimo ligas, o susirgus pasveikti be cheminių vaistų.

Prancūzai bene labiausiai vertina žąsieną

Žąsys priklauso tai pačiai antinių vandens paukščių šeimai, o išsiskiria skirtinga kresna kūno forma bei plunksnų spalva, ilgesniu kaklu. Šie paukščiai nereiklūs lesalui ir aplinkai, skabo žolę, todėl plačiai paplito ir šimtmečiais auginami visame pasaulyje.

Naminių žąsų suskaičiuojama nemenkai veislių, kurios skirstomos į lengvą (Kinijos, Egipto, Kanados žąsys), vidutinę (Sevastopolio, piligriminės, Amerikos veislės) ir sunkiąją (Tulūzos, Afrikos) klases. Žąsys skiriasi ir svoriu, ir išvaizda. Romėniškos žąsys yra baltos ir kresnos, trumpesniu kaklu, Kinijos – pilkai baltos, aukštos, su didoku tamsiu ragu snapo viršuje, Sevastopolio – labai gražiomis baltomis garbanotomis plunksnomis, o Tulūzos žąsys pilkos, balta papilve.

Žąsų raumenys yra rausvos spalvos, prieš kepant patariama įtrinti trupučiu druskos, sumaišytos su prieskoniais. Žąsis – šventinio stalo pasididžiavimas, o Europoje jos kepamos nuo lapkričio 11 dienos (Šv. Martyno) iki Naujųjų metų. Žąsis kepama įdaryta obuoliais, kaštainiais, kopūstais, valgoma su įvairiais uogų padažais.

Prancūzai – vieni didžiausių žąsienos ir jos patiekalų gerbėjų. Prancūzijos Elzase kepta žąsis tradiciškai patiekiama Kalėdų išvakarėse. Po mišių visi sėda prie stalo ir valgo gausią šventinę vakarienę.