Artėjantys Graikijos rinkimai – tik pretekstas Angelai Merkel prabilti apie tai, kad Vokietija esą neprieštarautų šios Viduržemio valstybės pasitraukimui iš monetarinės sąjungos.
Rima Janužytė
Graikija iš pažiūros eina teisingu keliu – jos skola stabilizavosi, o nuo šių metų pradės mažėti, kaip ir nedarbo lygis. Graikijos ekonomika po truputį auga, gyventojų optimizmas didėja. Žinoma, tai vis dar yra labiausiai prasiskolinusi euro zonos valstybė, kurios skola siekia 174 proc. BVP, o scenarijus, kad 2020-aisiais šalies skola nukris iki 128 proc. BVP, yra mažai tikėtinas.
Pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimus, tam reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų po maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis nei 4 proc. BVP. Atėnai nuo šio tikslo labai toli: 2014 m., TVF duomenimis, Graikijos biudžeto perviršis buvo maždaug 1,5 proc, o ekonomika paaugo 0,6 proc. Vis dėlto, palyginti su 2011-aisiais, kai Graikijai grėsė visiškas nemokumas, o BVP smuko beveik 9 proc., dabartinę situaciją galima vadinti kone puikia.
Graikijos pasitraukimas iš euro zonos daugeliui monetarinės sąjungos šalių tiek anuomet būtų buvęs, tiek dabar būtų gana skausmingas, skiriasi tik aplinkybės.
Iki 2012 m. Graikijos pasitraukimas iš euro zonos būtų reiškęs didžiulius nuostolius, nes Graikija iš valstybinių ir komercinių bankų buvo prisiskolinusi labai daug pinigų, o šias skolas būtų tekę nurašyti. Vien Vokietija būtų praradusi 62 mlrd. eurų – tokio dydžio sumą Graikija iš jos buvo pasiskolinusi. Be to, Graikijos pasitraukimas tuomet buvo tapatinamas net su euro zonos griūtimi ar bent jau iki nulio nukritusiu rinkų pasitikėjimu šia pinigų sąjunga.
2012 m. restruktūrizavus Graikijos skolą pasikeitė jos pobūdis – dabar beveik visa skola yra ne vien vyriausybių, bet ir Europos finansinio stabilumo fondo bei Europos centrinio banko rankose.
Žinoma, ir dabar negrąžintos skolos atsilieptų labai skausmingai, tačiau euro zonos įvaizdis dėl Graikijos pasitraukimo (bent taip manoma) nukentėtų ne taip jau smarkiai. Gal net priešingai – rinkų vertinimu, euro zona, leisdama pasitraukti Graikijai, išsilaisvintų nuo labiausiai prasiskolinusios narės ir galėtų laisviau kvėpuoti.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Europos Sąjunga pastaruoju metu krypsta kairėn. Net neoimperinis Rusijos agresyvumas nepadėjo graikų rinkėjų daugumai suvokti kas yra šiuo metu Pasaulyje pavojingiausias. Lietuvoje taip pat netrūksta populistinių marginalų į kuriuos su pagarba žvelgia kuklesnį politinį suvokimą turintys rinkėjai. Tačiau,mes bent jau turėjome Rytų režimo daugiametę pamoką, kuri dar nepasimiršo. Graikai savo ekonomiką nustekeno patys netgi apgaudinėdami iškreiptais rodikliais ES politines ir finansines institucijas. Dabar dauguma graikų nori pasukti kepurę į kairę ir mauti nuo skolų į krūmus. Naujas lyderis pažadėjo tartis. Na ir kas, kad pažadėjo.Senos skolos, kaip ir senos žaizdos. Kaimo bobučių “lipčikais” jų neišgydysi.
Vertinant dabartinius rinkimus Graikijoje, neturėtumėm pamiršti ir Eurparlamento paskutinių rinkimų, kur euroskeptikai savo rezultatais galėjo džiaugtis. Nežinau, kiek visa tai kainavo Rusijos režimui, bet naivu būtų manyti, kad visa tai vyko be Kremliaus įtakos. Europarlamente, kaip ir buvo prognozuota, savo pozicijas užsitikrino euroskeptikų partijos. Didžiosios Europos Sąjungos narių partijų frakcijos – konservatorių, socialdemokratų ir liberalų – prarado dalį turėtų postų. Esminis pokytis, palyginti su ankstesniais rinkimais, buvo gerokai išaugęs rinkėjų palaikymas euroskeptikams. Iš visų ES euroskeptikų tuomet geriausiai pasirodė Prancūzijos kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas ir Jungtinės Karalystės antiimigracinė Nepriklausomybės partija. Nacionalinis frontas surinko ketvirtadalį prancūzų balsų, tad ar reikia stebėtis, kad Prancūzija trukdo Rusijos agresijos vieningam stabdymo procesui. Nepriklausomybės partija,gavusi 27 proc. britų balsų savo šalyse taip pat užėmė pirmąją vietą.
Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen prancūzų žurnalistams sakė, kad džiaugiasi Prancūzijos piliečių aiškiai parodyta valia. „Prancūzai nebenori būti valdomi užsienio politikų. Mūsų šalies gyventojai nori būti apsaugoti nuo globalizacijos ir savo valstybės ateitį spręsti patys”, . Ne taip seniai Nacionalinio fronto lyderė žadėjo prancūzams „paskersti Briuselyje tūnantį monstrą”. Atrodo, prancūzams tokia politikės retorika patiko. Žodžiai lyg ir įspūdingi, tačiau bandoma prislėpti, kad lenkiamasi “Kremliaus monstrui”, kuris kur kas agresyvesnis ir jau įtariamas pasaulinio karo iniciatyva. Europarlamento rinkimuose euroskeptikų pozicijas ypač sustiprino jokioms EP frakcijoms ir grupėms oficialiai nepriklausantys dešiniųjų pažiūrų kandidatai. Pakankamai balsų surinko ir į EP pateko itin radikalios partijos: Graikijos ultranacionalistų partija „Auksinė aušra” gavo du mandatus, o Vengrijos „Jobbik” – tris.
Bendros visų Europos rinkėjų pasirinkimo tendencijos byloja apie tai, kad didžioji dalis mandatų atiteko tradicinėms, proeuropietišką kryptį palaikančioms partijoms. Kol kas atiteko… Daugiau vietų nei praėjusiuose Europarlamento rinkimuose tada iškovojo radikalūs kairieji. Prie sėkmingo kairiųjų pasirodymo daugiausia prisidėjo graikai ir ispanai. Graikijos partija „Syriza” ir Ispanijos „Vieningoji kairė” kiek netikėtai iškovojo 13 EP mandatų.
Dabartiniuose Graikijos rinkimuose “Syriza” įrodė, kad Graikija renkasi politinę prosocialistinę kairę, kuri daugiau ar mažiau priklauso pasaulinės “Blogio ašies” krypčiai ir jos centrui su jo raudonomis Kremliaus žvaigždėmis. Manau, kad graikai dar gerai nesuvokia savo ateities po tokio pasirinkimo… Paradoksas, kad visa tai vyksta Pasaulio demokratinės savivaldos istoriniame lopšyje – buvusioje Senovės Antikoje.