3 Klausimai Deividui Šlekiui, karo studijų ekspertui, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojui

VEIDAS: Kodėl NATO priėmė sprendimą steigti vadavietes 6 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kokia šio plano nauda Lietuvai?

D.Š.: Dar prieš gerus metus niekas nebūtų pagalvojęs, kad į mūsų valstybę atvyks NATO sąjungininkių, užsienio valstybių, ypač JAV kariai, kad čia įsikurs kažkokia vadavietė, organiškai orientuota į visą NATO struktūrą. Ši vadavietė taps nacionaliniu komponentu – ji bus atsakinga už mūsų veiklos sinchronizavimą su NATO operatyviniu štabu. Toks kokybinis žingsnis rodo, kad NATO peržengia tam tikras savo nustatytas raudonas linijas. Jos nebūtinai buvo įtvirtintos raštu, bet lyg ir buvo laikytasi nuomonės, jog valstybės į Rytus nuo Vokietijos yra NATO šalys, bet jose nėra karinių struktūrų. Be to, pagalvokime, kokio dydžio yra Aljansas: įvertinus visą biurokratinę sistemą ir kliūtis, kurios galėjo atsirasti, šių metų pokyčiai yra gana operatyvūs.

Visi žinojo, kad Rusija gali pasitelkti aštrią retoriką ir grasinti ginklu. Bet, matyt, labiausiai Vakarų lyderius supykdė tai, kad Rusija nebegali būti normali klubo narė, nes sako viena, o iš tikrųjų vyksta visai kas kita. Prie viso šito pridėjus realiai vykstantį konfliktą, pasirodo, kad Rusija, spręsdama tarptautinius klausimus, visai nesibaimina panaudoti ginklo, kuris kaip politinė priemonė po Antrojo Pasaulinio karo iš Vakarų Europos dingo. O štai Rusija grįžo prie „klasikos“, kurią gana tiesmukai taiko, o paskui dar ir neigia. Sudėjus visus šiuos motyvus, Vakarai uždavė sau  klausimą, kiek tai galima toleruoti, kiek tai pakenks įvaizdžiui. Lenkija, Čekija, kitos šalys gali imti abejoti NATO, JAV nauda, jei negalima pasitikėti jų žodžiais. Taigi JAV turi būti atsargi ir išpildyti pažadus. Jie nesiunčia čia daug kariuomenės, bet rodo konkrečius žingsnius, o tie žingsniai, tebūnie ir simboliniai, turi didžiulį politinį poveikį. Tai tam tikras „trenkimas į žandą“ Rusijai: kariai yra, vadavietės palaimintos.

VEIDAS:Kokius veiksmus turės padaryti Lietuva: galbūt pertvarkyti infrastruktūrą, personalą,  padidinti gynybos finansavimą?

D.Š.: Pirmas namų darbas – didinti biudžetą gynybai. Tačiau pajudėjome į priekį: šių metų biudžetas gynybai trečdaliu didesnis nei pernai. Infrastruktūrą turime, nebent reikėtų plėsti poligonus – jei atvyks daugiau sąjungininkių karių, ar užteks jų dydžio pratyboms. Tačiau viskas yra, reikia tik tam tikrų teisinių sprendimų, lėšų ir visa tai sutvarkyti politiškai korektiškai. Kalbant apie ginkluotę, perkama arba planuojama įsigyti prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę, sprendžiamas šarvuočių klausimas. Svarbu ir kariuomenės didinimas: šiemet planuojama priimti beveik 500 daugiau žmonių.

VEIDAS: Rusijos diplomatai jau pareiškė, kad toks NATO sprendimas,  prieštarauja 1997 m. NATO ir Rusijos sutarčiai. Ar gali tokie Aljanso planai paaštrinti santykius su Rusija?
D.Š.: Tai amžina dilema: tai, ką traktuojame kaip saugumo stiprinimą, kaimynas mato kaip didėjantį nesaugumą. Rusija „dėl vaizdo“ ir negalėtų sakyti kitaip. Jei NATO valstybėse bręsta kariniai pokyčiai, Rusija iš principo negali paplekšnoti per petį.

Kalbant apie 1997 m. susitarimą, mano nuomone, žiūrint iš Vakarų perspektyvos, Rusija per pastaruosius metus jau sulaužė ne vieną tokią sutartį, kuriai buvo davusi pažadą. Žinoma, negali sakyti „dantis už dantį“, bet kodėl Vakarai turėtų paisyti tokio argumento, kai Rusija pirmoji padarė meškos paslaugą, paniekindama tarptautinę teisę. Rusija žengė žingsnį, vėliau atėjo Vakarų eilė. Be to, Lietuva yra suvereni valstybė, ji prašė sąjungininkių pagalbos. Tai yra mūsų, kaip suverenios valstybės teisė. Rusija neturi teisės mums aiškinti, ką galime turėti, o ko – ne.