Diplomatija. JAV ir Rusija viena per kitą meilinasi Kubai, lyg mėgindamos pavergti žavios damos simpatijas. Ko iš tiesų abi siekia?

Sausio 28 d. Lotynų Amerikos šalių ir Karibų jūros salų vadovų susitikime Kubos prezidentas Raulis Castro, užbėgdamas svarbiausiam klausimui už akių, patikino, kad santykiai su JAV normalizuosis tik tuomet, kai Vašingtonas įvykdys dvi sąlygas: panaikins nuo 1962 m. Kubai taikomą prekybos embargą ir grąžins „okupuotą salos teritoriją“ – Gvantanamą, kur įkurta JAV jūrų laivyno bazė.

Politiniu lygmeniu Havanos ir Vašingtono bendravimą jau dabar galima vadinti tikru santykių atšilimu. Reikšmingu postūmiu atnaujinant diplomatinius santykius tapo praėjusių metų pabaigoje įvykęs Kubos ir JAV apsikeitimas kaliniais: po metus trukusių derybų Havanoje į laisvę paleistas už šnipinėjimą penkerius metus čia kalėjęs JAV valstybės departamento kontraktininkas Alanas Grossas, o JAV savo ruožtu paleido tris Kubos žvalgybos agentus, kalintus nuo 1998 m.

Havana taip pat sutiko išlaisvinti JAV žvalgą, kalintą beveik du dešimtmečius, ir išduoti dar 53 Kuboje laikomus kalinius. Be to, JAV prezidentas Barackas Obama inicijavo bankinėms operacijoms, kelionėms ir prekybai taikytų apribojimų sušvelninimą, o netrukus Kuba gali būti net išbraukta ir iš šalių, remiančių terorizmą, sąrašo.

Kubos gyvenimas panašiais tempais gerėja jau keletą metų, nes su JAV dėl šios salos „prielankumo“ rungtyniauja dar ir Rusija. Ir kalba su ja dar įtikinamesne – pinigų kalba.

Kai 2013 m. vasarį į Kubą vienos dienos vizito nuvyko Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, niekas iš jo susitikimo su Kubos prezidentu R.Castro ir vis dar salai iš ligos patalo tebevadovaujančiu šio broliu Fideliu nelaukė nieko netikėto. Tačiau D.Medvedevas į Maskvą grįžo su pritrenkiančia naujiena: Maskva Kubai pažadėjo nurašyti 90 proc. sovietų laikus siekiančių skolų.

Tiesa, Rusija gyrėsi dėl didesnės Kubai dovanotos skolos, nei paskelbė pati Kuba. Rusijos teigimu, iš viso Kuba jai buvo skolinga 32 mlrd. JAV dolerių, nors 2008 m. Rusija buvo suskaičiavusi, kad skola siekia 20 mlrd. dolerių, o pačios Kubos teigimu, ši suma neviršija 11 mlrd. dolerių. Šiaip ar taip, Kubai per dešimt metų reikės grąžinti mažesniąją šių pinigų dalį – 3,2 mlrd. dolerių, taigi po skolos restruktūrizavimo išeina maždaug po 320 mln. dolerių per metus.

Ar Kubai tai didelė suma? JAV embargo sąlygomis dešimtmečiais gyvenanti sala aiškina, kad taip. Juk jos biudžeto metinės pajamos, kurių pagrindą sudaro uždarbis iš turizmo ir kokybe bei gera kaina garsėjančių medicinos paslaugų (Kuboje gydėsi net Venesuelos lyderis Hugo Chavezas) nesiekia „nė“ 20 mlrd. dolerių. Tačiau Kuba neretai naudojasi savo „vargana“ padėtimi prašydama paramos ar pareikšdama, kad negali grąžinti skolų. Būtent todėl šiuo metu konsoliduota Kubos skola, skaičiuojant procentais nuo bendrojo vidaus produkto, sudaro tik 35 proc. BVP (Lietuvos – 41,6 proc.), o pagal perkamosios galios rodiklį (angl. PPP) Kuba yra gana aukštoje 66-oje vietoje pasaulyje ir mus lenkia 21 pozicija. Kubos lyderiai, kad ir kaip juos kritikuotų Vakarų pasaulis, bent jau skolų nusikratymo klausimu „sukasi“ kur kas sėkmingiau negu, pavyzdžiui, Graikijos politikai.

Pagrindiniai Kubos kreditoriai sovietiniais metais buvo vadinamasis Paryžiaus klubas – neformali kredituotojų organizacija, kuriai priklauso Rusijos, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. 1986-aisiais Kuba paskelbė negalinti šiam klubui grąžinti dalies įsiskolinimų – 10,9 mlrd. dolerių, ir jis šią skolą Kubai galiausiai dovanojo.

2002 m. Kuba tą patį pareiškė Japonijai – kad negrąžins 750 mln. dolerių, arba 80 proc. visos skolos. Ši pasielgė kaip ir kitos klubo narės – nurašė negrąžintą skolą, o dėl likusios dalies grąžinimo per dvidešimt metų susitarė visai neseniai, prieš trejus metus. 6 mlrd. dolerių Kubos skolą sutiko restruktūrizuoti Kinija, 70 proc. skolos nubraukė Meksika – jai per dešimtmetį Kuba turės išmokėti tik 146 mln. dolerių.

„Sutartys su Kinija, Japonija, Meksika ir Rusija turėtų gerokai atgaivinti Kubos ekonomiką, nes bent iš dalies sugrąžins rinkų pasitikėjimą ja“, – neabejoja buvęs Kubos centrinio banko ekonomistas Pavelas Vidalis, dabar dėstantis viename Kolumbijos universitetų.

Jis primena, kad 2009 m. Kuba ėmėsi taupymo politikos, o dabar, restruktūrizavus užsienio skolą, salos finansinė padėtis akivaizdžiai pagerėjo. Be to, Kuba šiuo metu įgyvendina svarbią monetarinę reformą – vykdo devalvaciją ir naikina dvigubą valiutos sistemą, mat iki šiol paprastaisiais pesais buvo išmokami atlyginimai ir perkamos būtiniausios prekės, o brangesni konvertuojami pesai naudoti paklausioms prekėms įsigyti.

Tokios Kuboje prasidėjusios reformos aiškiai byloja apie jos rengimąsi įžengti į tarptautinę rinką. Viena vertus, tam ryžtis ją verčia sudėtinga ekonominė padėtis Venesueloje, daugelį metų globojusioje kone nuo viso pasaulio atskirtą salą. Tačiau ne vien pasaulis reikalingas Kubai, bet ir ji – pasauliui. O ypač JAV ir Rusijai, tik kiekvienu atveju dėl skirtingų priežasčių.

Kuba ne tik yra didžiausia Karibų sala, bet ir užima reikšmingą poziciją padalydama Meksikos įlankos žiotis į Jukatano sąsiaurį ir Floridos sąsiaurį. Be to, ji yra maždaug per vidurį tarp JAV rytinės pakrantės ir Panamos kanalo, tad pro ją eina trumpiausias maršrutas tarp dviejų JAV pakrančių. Dėl to Kuba visais laikais buvo labai svarbi JAV strategijos dalis užtikrinant tiek ekonominę veiklą, tiek karinio jūrų transporto maršrutus Meksikos įlankoje.

JAV ambicijos Karibų jūroje sustiprėjo dar XIX a., tuo keldamos grėsmę nusistovėjusioms Europos kolonijinėms valstybėms, o kartu priartindamos JAV prie pasaulio supergalybės statuso. 1823 m. buvo paskelbta tuometinio JAV prezidento Jameso Monroe doktrina. Šia doktrina siekta išvengti Europos valstybių, visų pirma Ispanijos ir Portugalijos, intervencijos į buvusias kolonijas po šių nepriklausomybės paskelbimo. Iš pradžių ši doktrina buvo veikiau tik deklaracija, nes JAV neturėjo tokio laivyno, kuris būtų galėjęs įtvirtinti jų hegemoniją. Tačiau paramą JAV suteikė Jungtinė Karalystė, to meto masteliu turėjusi milžiniškas karines jūrų pajėgas. Taip ji ne tik sustiprino JAV pozicijas, bet ir pati užsitikrino priėjimą prie buvusių kolonijų rinkos.

Nors tai buvo svarbus JAV užsienio politikos persikėlimas į Vakarų pusrutulį, pačios Kubos Monroe doktrina tiesiogiai nepalietė. Mat ja nesiekta kištis į Europos kolonijų reikalus, o Kubą ir Puerto Riką iki pat Ispanijos ir Amerikos karo 1898 m. valdė Ispanija.

Tačiau pamažu Jungtinės Valstijos įžengė į pasaulinę politikos sceną ir vis labiau stiprindamos savo karinę galią vieną po kitos atsikovojo iš Ispanijos ne tik Kubą ir Puerto Riką, bet ir Guaną bei Filipinus. Žinoma, ne iš karto. Vašingtonui reikėjo gero preteksto įsiveržti į Kubą. O juo tapo prie Havanos nuskendęs JAV laivas, Kuboje saugojęs JAV „verslo interesus“. Be to, ėmė sklisti gandai, kad Kuboje su gyventojais itin žiauriai elgiasi Ispanijos pajėgos.

Įsiveržusios per Gvantanamo įlanką, JAV pajėgos užėmė Kubą, o dar po keleto metų, 1903 m., jau nepriklausomos Kubos vyriausybė pasirašė su Vašingtonu sutartį dėl neterminuotos Gvantanamo įlankos nuomos, ir čia įsikūrė dabar jau liūdnai pagarsėjusi JAV jūrų bazė.

Po Antrojo pasaulinio karo, per kurį Gvantanamas suvaidino svarbų vaidmenį užtikrinant prekybinių JAV laivų eismą iš JAV rytinės pakrantės, jo vaidmuo gerokai pasikeitė.

Kai 1959 m. maištaujančių kubiečių kariuomenė įsiveržė į sostinę Havaną ir nuvertė diktatorių Fulgencio Batistą, Gvantanamo įlanka tapo JAV pasipriešinimo F.Castro vadovaujamiems sukilėliams bastionu.

Dar svarbiau, kad Kuba po šių įvykių tapo savotišku JAV ir Sovietų Sąjungos įtakos pasaulyje susikirtimo tašku. Puikiai susiklostę naujosios Kubos vyriausybės ir Sovietų Sąjungos santykiai pastarąją priartino prie pat JAV pakrantės, o šaltojo karo metu, 1962 m., tapo vadinamosios Karibų krizės epicentru.

Nuo to laiko Havana reikalauja Vašingtono grąžinti Gvantanamo įlanką, o Vašingtonas atkakliai laikėsi pozicijos, kad turi teisę ten būti. Ne tik dėl kažkada sudarytos neterminuotos nuomos sutarties, bet ir dėl savo, kaip „pasaulio policininko“, vaidmens, kuriam gerai atlikti buvo neišvengiamai reikalinga ši jūrų bazė.

Tačiau Gvantanamo reikšmė nuo to laiko gerokai sumenko: norint kontroliuoti JAV pakrantes, nebereikia to daryti sėdint Karibuose – dabartinė technika (pavyzdžiui, Žemės palydovai) leidžia tai daryti kad ir iš Vašingtono aikštės.

Tiesa, Gvantanamas JAV dar kartą reikšmingiau pasitarnavo po Rugsėjo 11-osios, kai čia buvo įkurtas skandalingas įtariamųjų terorizmu kalėjimas. Tačiau liūdna šio kalėjimo istorija dabar amerikiečiams nekelia jokių teigiamų asociacijų, o Kubai Gvantanamo įlanka, JAV strateginių tyrimų centro „Stratfor“ analitikų teigimu, negrąžinama nebent siekiant išlaikyti ekonominius derybų su Havana svertus, o ne dėl karinės būtinybės, kaip prieš kelis dešimtmečius.

Iš esmės JAV dabar būtų kur kas naudingiau grąžinti Kubai Gvantanamo įlanką ir nutraukti prekių embargą, taip užsitikrinant prie pat JAV esančios salos lojalumą, negu leisti tai padaryti Rusijai.

Nors, analitikų vertinimu, Rusija jau pralaimėjo Amerikai šią „laisvės“ salą, tai nereiškia galutinės kapituliacijos. Žinoma, sunku patikėti, kad kada nors Rusija Kuboje vėl dislokuotų į JAV nukreiptą karinę techniką, tačiau Kuba vilioja Rusiją kitu skanėstu – naujais naftos ištekliais.

Dar 2004 m. Kubos prezidentas F.Castro paskelbė, kad Kanados naftos kompanijos „Sherritt International“ ir „Pebercan“ prie Kubos krantų aptiko naują maždaug 100 mln. barelių naftos telkinį. Per 2006 m. patvirtintos Kubos naftos atsargos pasiekė 259 mln. barelių.

Dar po poros metų, 2008-aisiais, valstybinė Kubos naftos bendrovė „Cubapetroleo“ („Cupet“) paskelbė, kad naftos atsargos, glūdinčios Meksikos įlankos telkiniuose, viršija 20 mlrd. barelių, o tai prilygtų trečdaliui visų Venesuelos naftos atsargų, laikomų vienomis didžiausių pasaulyje.

Neatsitiktinai praėjusią vasarą Rusijos naftos milžinė „Rosneft“ pareiškė „padėsianti“ minėtai Kubos bendrovei toliau žvalgyti naftos atsargas, o bendradarbiavimo su Kuba sutartį pasirašė ne tik „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, bet ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, praėjusią liepą tam tikslui apsilankęs Kuboje ir gerą valandą už uždarų durų apie svarbius reikalus prašnekučiavęs su Rauliu ir Fideliu Castro.

Tuo pat metu Rusijos įmonė „Inter RAO Export“ ir Kubos „Union Electrica“ pasirašė susitarimą kartu statyti keturis 200 megavatų reaktorius Maximo Gomezo atominėje elektrinėje.

Taigi, galima sakyti, kol JAV gražbyliauja, Rusija pasirašinėja svarbias su energetika susijusias sutartis, ir kas žino, kurios valstybės flirtas Kubai bus mielesnis. O galbūt ji taip ir laviruos tarp dviejų varžovių, siekdama pagerinti santykius su artimiausia kaimyne JAV, bet nesusipykti ir su kur kas daugiau jai žadančia Rusija.

O kokį vaidmenį varžybose dėl Kubos palankumo vaidina Europos Sąjunga? Regis, ji vienintelė nepamiršo, kodėl Jungtinės Valstijos Kubai tebėra paskelbusios prekybos embargą, – bent formaliai ši priemonė turėtų skatinti Kubą pasukti demokratijos keliu. Juk, kad ir kaip būtų, Kuba yra vienintelė vienpartinė, komunistų valdoma valstybė Amerikos regione, apimančiame Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką, Karibų jūros salas ir Grenlandiją. Be to, Kuba yra vienintelė Lotynų Amerikoje šalis, nepalaikanti politinio dialogo su ES.

Ir nors JAV didžiuojasi šylančiais santykiais, ES primena: Kubos režimas nėra pasikeitęs.

Kad politinis Kubos režimas turi keistis, visiems atrodė dar pasibaigus šaltajam karui. Tačiau kalbos apie revoliuciją Kuboje dar ir šiandien tebėra tik teorinė galimybė. Vėliau tikėtasi, kad komunistinis režimas gali subyrėti iš valdžios pasitraukus F.Castro, bet šis neatsiejamu revoliucinės Kubos simboliu vadinamas senukas prezidento pareigas 2006 m. liepą laikinai, o po dvejų metų ir oficialiai perdavė savo broliui Rauliui. Negana to, pats ir toliau sau vadovauja salos gyvenimui. Juk Kubos prezidento pareigas pradėjęs eiti R.Castro Nacionalinės Asamblėjos jau po poros dienų paprašė leidimo su vyresniuoju broliu tartis gynybos, tarptautinių santykių, socialinės ir ekonominės politikos klausimais. Parlamentas šiam pageidavimui pritarė vienbalsiai, taip priimdamas precedento Kubos istorijoje neturintį politinį sprendimą: F.Castro gavo teisę bet kada panaudoti išsaugotus valdžios svertus ir pakeisti jaunesnio brolio inicijuotus politinius sprendimus.

Kaip ir režimas, iš Kubos nesitraukia ir kiti jo „palydovai“ – čia klestinti prostitucija, juodoji rinka ir skurdas, kurį patiria mažiausiai 20 proc. salos gyventojų.

Tiesa, ES ir Kuba neseniai irgi pradėjo derybas, kad normalizuotų santykius, kurie nutrūko 2003 m., kai Havana įkalino 75 disidentus, šitaip reaguodama į raginimus dėl liberalizavimo ir didesnės pagarbos žmogaus teisėms.

Paskelbus apie atnaujintus ES ir JAV diplomatinius santykius, Bendrijos atstovai apsiribojo santūriu pasveikinimu ir išreiškė viltį, kad tai taps lūžio tašku.

„Šis susitarimas reiškia dialogo pergalę prieš konfrontaciją. ES taip pat viliasi galiausiai turėti galimybę plėsti santykius su visomis Kubos visuomenės dalimis“, – sako ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, kurios žodžiais tariant, šiandien pradėjo griūti dar viena siena.

Tačiau ji primena, kad žmogaus teisės lieka ES politikos Kubos atžvilgiu centre. „ES siekia plėsti santykius su visomis Kubos visuomenės dalimis, skatinant ekonominę ir socialinę pažangą, dinamišką dialogą ir stipresnę pagarbą pagrindinėms teisėms“, – pabrėžia F.Mogherini.

Poreikį Vakarų valstybėms užmegzti glaudesnius santykius su Kuba ne kartą yra paminėjęs ir popiežius Pranciškus. Pernai svarbiu reikšmingesnių diskusijų tarp Vakarų valstybių ir Kubos katalizatoriumi tapo 2014 m. vasaros pradžioje išsiųstas „labai retas“ popiežiaus kreipimasis į B.Obamą ir Kubos prezidentą R.Castro, kuriame Pranciškus abu lyderius paragino išspręsti humanitarinius klausimus, rūpimus abiem šalims, įskaitant kai kurių kalinių padėtį, kad būtų pradėta nauja santykių tarp abiejų šalių fazė.

Rima Janužytė