Boriso Nemcovo nužudymas sukrečia lyg stiprus sprogimas, tačiau šokui aprimus tai atrodo kaip viso labo dar vienas iš didelio karo trenksmų. Ką turėjo išgąsdinti ši žmogžudystė, kam pasiųstas signalas?

Dėmesio vertų oficialių ir neoficialių versijų nėra daug. Kremliaus išsakytas ir valstybinių tyrėjų pakartotas spėjimas: B.Nemcovas tapo „sakraline auka“, kuria siekiama destabilizuoti padėtį Rusijoje.

Šalyje, kurios viešojoje erdvėje dominuoja televizija, ta „zombių dėžė“, kaip vadina patys rusai, ne itin lengva garsiai išsakyti blaivų požiūrį, kuris nepaskęstų propagandos sraute. Tai savaip pavyko žinomam Maskvos advokatui Genriui Reznikui, tarp kurio klientų būta ir aršios visų Rusijos režimų kritikės Valerijos Novodvorskajos, ir Boriso Berezovskio, ir Boriso Jelcino.

Kitą dieną po žmogžudystės vykusioje TV laidoje G.Reznikas pasakė, kad jo, buvusio tardytojo, patirtis rodanti, jog gali pasirodyti teisinga versija, kuri tyrimo pradžioje atrodė visiškai nepagrįsta. Advokatas pareiškė, kad tokį nusikaltimą paskatino kitaminčių pjudymo kampanija, kurią vykdo masinė Rusijos žiniasklaida. Jis atvirai išreiškė priekaištą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dėl to, kad šis iškart pavadinęs nusikaltimą „provokaciniu“ ir taip tarsi primetęs savo versiją tyrėjams – šiems bus sunku nukrypti nuo oficialios linijos (laidos vedėjo ir kitų dalyvių nevalingi gestai išdavė, kad tokie pareiškimai tiesioginiame Rusijos eteryje yra akibrokštas). Greta to advokatas išdėstė ir savo asmeninį spėjimą – esą nusikaltimą įvykdę kraštutiniai rusų nacionalistai.

G.Reznikas priklauso vadinamiesiems Visuomenės rūmams, V.Putino iniciatyva sukurtam patariamajam dariniui, kurio nariai yra žinomi visuomenei žmonės, – taigi advokato pasisakymai skambėjo kaip įtaigus „visuomenės balsas“, oponuojantis Kremliui.

Vis dėlto, „pilietinė visuomenė“, kuri Rusijos sąlygomis vis dar vaduojasi iš kabučių, nėra kažin kokia reikšminga jėga toje šalyje. Atsižvelgiant į jos bejėgiškumą gana silpnos atrodo ir dauguma B.Nemcovo nužudymo versijų.

Londone leidžiamas internetinis žurnalas „The Interpreter“, kuriame skelbiami verstiniai Rusijos žiniasklaidos tekstai, didžiumą hipotezių nuvertino.

Žmogžudystė dėl verslo ar meilės reikalų mažai tikėtina, nes taip susidorojama laiptinėse, tarpuvartėse, o ne Kremliaus pašonėje.

Nužudymas JAV ar Ukrainos specialiųjų tarnybų užsakymu nelogiškas. Ar nevertėjo leisti B.Nemcovui vadovauti kovo 1 d. numatytai masinei protesto akcijai Maskvoje ir tik po to jį pašalinti?

Politinės žmogžudystės Rusijoje neskatina masinių protestų, bet juos slopina. Daugybė politinių nusikaltimų, kurie įvyko Rusijoje per pastaruosius 25 metus, padėties toje šalyje neišjudino, tad žudyti B.Nemcovą vardan destabilizacijos nebuvo prasmės.

Pačios opozicijos paaukotos „sakralinės aukos“ versija abejotina dėl to, kad B.Nemcovas nebuvo liaudies numylėtinis, populiarumu jis negalėjo lygintis su V.Putinu. Daugumai rusų B.Nemcovas – jokia auka.

Rimtesnis atrodo spėjimas apie Kremliaus nesankcionuotą žmogžudystę, kurią įvykdė kokie nors ekstremistai, siekiantys susidoroti su „penktąja kolona“, tačiau tokią versiją silpnina pati nusikaltimo vieta – nuolatos saugomos Kremliaus prieigos.

Atmetus abejotinus užsakovus su nelogiškais motyvais lieka tai, apie ką daugiausiai kalbama: su Rusijos specialiųjų tarnybų žinia įvykdyta žmogžudystė, kurios vietą ypatingai seka ir saugo Federalinė saugumo tarnyba. Žinant Rusijos valdžios sąrangą užsakovų skaičius susitraukia iki vieno.

Pagal užsakovo planą B.Nemcovo žmogžudystė turėtų gąsdinti. Bet ne liaudį, o dabartinius valdžios kritikus iš elito: tiek opozicijos veikėjus, tiek mažiau besireiškiančius gausius „buvusiuosius“ – kažkada valdžiai priklausiusius asmenis. Kitaip tariant, signalas pasiųstas gausiai ir mokiai advokato G.Rezniko klientūrai, neišskiriant jo paties.