Kelias namo. Lietuvoje žmonės nesikalba, pradedant šeima, kaimynais, bendradarbiais, baigiant šalies vadovais ir politikais. Daug problemų galima išspręsti susėdus prie bendro stalo ir išgirdus vieniems kitus. Taip sako ir darbais įrodinėja į tėvynę sugrįžę jauni žmonės, studijavę ir dirbę įvairiose pasaulio šalyse.

Jie – jauni profesionalai, studijavę ir dirbę Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Skandinavijos šalyse, Australijoje, Singapūre, Afganistane ar Jordanijoje. Tačiau dabar sugrįžo į Lietuvą, kad galėtų ją kurti, pirmiausia dalyvaudami programoje „Kurk Lietuvai“, o paskui jau ir savarankiškai. Šią programą, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, vykdo užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“, per trejus metus į šalies viešąjį sektorių sugebėjusi privilioti daugiau nei 60 išsilavinusių, tarptautinės darbo patirties turinčių jaunuolių.

Nuo 2012 m. veikianti programa jaunimą kvietė pasidarbuoti šalies nacionalinėse institucijose (Vyriausybės kanceliarijoje, Seime, ministerijose), o praėjusių metų rudenį startavo pirmoji šalies regionams skirta „Kurk Lietuvai“ programa, pagal kurią šiuo metu pirmąją penkių mėnesių kadenciją skirtingose šalies savivaldybėse baigia keturiolika dalyvių.

Pasaulio megapolius, milijoninius miestus jie iškeitė į Anykščius, Ukmergę, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Klaipėdą ir Vilnių. Kad pamėgintų, kaip patys sako, pasimatuoti Lietuvą ir suprasti, ar jie dar čia reikalingi.

„Žmogų apibūdina ne amžius, o darbai“, – kuo rimčiausiai atsako kaunietė Miglė Satkauskaitė, paklausta, kiek jai metų. Vos 23-ejų sulaukusi mergina, baigusi kino režisūros studijas Didžiojoje Britanijoje, jau spėjo padirbėti Afganistane ir  Jordanijoje. Įsidarbinusi nevyriausybinėje organizacijoje „Afganų balsai“, vietinį jaunimą ji mokė kurti dokumentinius filmus, o Jordanijoje filmavo Sirijos pabėgėlių stovyklas.

Atsiradus galimybei dirbti Lietuvoje, nė kiek nedvejodama sugrįžo. Miglė tvirtina niekuomet nesiveržusi į užsienį, tačiau pabandžiusi studijuoti net dviejose Lietuvos aukštosiose mokyklose nusivylė studijų kokybe.

„Būtent darbo patirtis su nevyriausybinėmis organizacijomis užsienyje man leido suprasti, kad tai galinga jėga, galinti daug ką pakeisti žmonių gyvenime, paskatinti permainas. Turėdama tokios patirties nusprendžiau, kad galėčiau ją įvairiai pritaikyti ir Lietuvoje. Niekur nesijausi toks laimingas, kaip darydamas gerus darbus savo šalyje“, – neabejoja mergina, šiuo metu kartu su kitu programos dalyviu Eimantu Matulaičiu besidarbuojanti Anykščiuose.

Iš Jurbarko kilęs 27-erių metų E.Matulaitis studijavo ekonomiką Kauno technologijos universitete, mokėsi Norvegijoje. Tačiau, kaip ir Miglė, neketino likti gyventi užsienyje, nes ten, jo teigimu, sunku jaustis lygiaverčiam jau vien dėl to, kad negali tobulai mokėti kalbos, jautiesi svetimas. „Noriu šaknis įleisti Lietuvoje, nes noriu būti laimingas“, – paprastai paaiškina vaikinas.

Grįžęs į Vilnių jis dirbo investicijų bendrovėje, vėliau banke, tačiau atsisakė solidaus ir gerai mokamo darbo. „Ieškojau darbo, kuris man būtų patrauklus. Programa „Kurk Lietuvai“ leidžia daryti tai, kas man įdomu, nes realiai galiu prisidėti kuriant geresnę žmonių gyvenimo kokybę. Man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti. Darbai, kuriuos teko dirbti anksčiau, nebuvo visiškai atitinkantys mano polinkius. Paprastai einama tuo linijiniu karjeros keliu, siekiama atitikti visuomenės lūkesčius, ir dažnas jaunas žmogus pasiduoda tokiam spaudimui. Dabar pirmą kartą mėginu daryti tai, kas man patinka. Labai smagu dirbti su žmonėmis ir matyti, kad tavo idėjos ir darbas duoda rezultatų“, – nuoširdžiai džiaugiasi E.Matulaitis.

Iš tiesų, rezultatas akivaizdus: du jauni žmonės sukūrė Anykščių vietos bendruomenių verslo paramos tinklą, į kurį subūrė kaimo bendruomenių atstovus, verslininkus, amatininkus, savivaldybės, miesto verslo informacijos centro darbuotojus, ir  paskatino juos bendradarbiauti. Penkiolika rajono verslininkų bei amatininkų ne tik sutiko konsultuoti 44 rajono kaimo bendruomenes, kaip joms susirasti klientų, kurti rinkos poreikius atitinkančius produktus ir paslaugas, bet ir sutarė prekiauti jų gaminama produkcija, dirbti kartu. Susodinti prie bendro stalo žmonės išsiaiškino, kad gali būti vieni kitiems naudingi: iš pradžių tai galėtų būti nedideli darbeliai, tokie, kaip suvenyrų gamyba, arbatos mišinių ruošimas ar edukacinės programos verslininkams priklausančiame viešbutyje arba kaimo turizmo sodyboje. Paaiškėjo, kad verslininkai iš kaimo žmonių mielai nuomotųsi žolelių džiovinimo įrangą, pirktų jų gaminamą uogienę ar užaugintus produktus, gėles, rankų darbo vilnos gaminius, siuvinius, o bendruomenės taip galėtų užsidirbtų pinigų, ir nereikėtų su ištiesta ranka vaikščioti į savivaldybę.

Beje, M.Satkauskaitė ir E.Matulaitis sukūrė ir virtualų visoje Lietuvoje veikiančių bendruomenių verslų žemėlapį. Šį nuolat atnaujinamą žemėlapį galima rasti Anykščių verslo informacijos centro tinklalapyje.

Ar be šių jaunų žmonių įsikišimo, jų sukurto verslo paramos modelio bendruomenės ir verslininkai negalėtų susirasti vieni kitų?

„Ko gero, galėtų. Bet kažkodėl žmonėms nekyla minčių pasikalbėti su savo kaimynu, gyvenančiu čia pat, už tvoros“, – svarsto E.Matulaitis.

Pasak M.Satkauskaitės, didžiausia problema Lietuvoje, kad žmonės tiesiog nesikalba, pradedant šeima, kaimynais, bendradarbiais, bendruomenės nariais, baigiant valdžios vyrais ir politikais. „Labai daug problemų galima būtų išvengti, daug gero padaryti, jei, pavyzdžiui, nueitume pas kaimyną ir paklaustume: kaip tu manai, ką mes galėtume padaryti kartu? Reikia daugiau kalbėtis, o ne dirbti užsidarius savo kabinetuose ir namuose. Mes nuo to ir pradėjome: kalbėjomės su savivaldybės specialistais, su verslininkais, atsakingais asmenimis ministerijose, bendruomenių atstovais, kad išgirstume jų požiūrį į problemas. Tuomet pabandėme visus susodinti bendro pokalbio. Kartu garsiai analizuodami problemas, dalydamiesi informacija žmonės suranda daugybę sprendimų ir atsakymų. Žinoma, žmonės turi susikūrę daug baimių, kurios kartais stabdo tiek verslų kūrimąsi, tiek naujų drąsių iniciatyvų įgyvendinimą, tačiau jei nedarysi, nekalbėsi, tai niekas ir nepasikeis. Labai smagu, kad galėjome eiti ir daryti, o dabar džiaugtis, nors ir mažais, pokyčiais“, – sako mergina.

Anykščių verslo informacijos centro direktorės Renatos Gudonienės teigimu, iniciatyvus ir aktyvus jaunimas Anykščiuose gerokai sujudino užsistovėjusį vandenį. Bendruomenių verslo paramos tinklą buvo ketinama kurti jau anksčiau, buvo dėliojamos įvairios schemos, tačiau trūko postūmio, o kaimo bendruomenėms – drąsos ir žinių. Netrūko ir baimių dėl mokesčių bei apskaitos vingrybių. Žodžiu, būta svarstymų, pokalbių, tačiau trūko realių veiksmų.

„Žinote, vakar vienas verslininkas teiravosi, gal kažkas iš bendruomenių galėtų išsiuvinėti marškinėlius, kitas, gaminantis arbatas, anksčiau domėjosi, kas galėtų kasti kiaulpienių šaknis. Atsirado net trys bendruomenės, norinčios padirbėti. Matome, kad modelis gyvybingas ir veikia“, – džiaugiasi R.Gudonienė.

Pasak jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ vadovės Agilos Barzdienės, jaunas žmogus neturi to stereotipinio požiūrio į hierarchinę struktūrą, jam nebaisu belstis į mero ar ministro kabineto duris, kreiptis į verslininkus, susodinti juos visus prie bendro stalo. Jaunimas nebijo atsitrenkti į nesupratimo ar abejingumo sieną, turi platesnį požiūrį į tai, kas įmanoma, ir ko ne.

„Tradiciškai sprendimų ieškoma finansiniuose ištekliuose, o ne bandymuose bendradarbiauti ir kūrybiškai žvelgti į problemą. Tarptautinė patirtis, platesnis akiratis šiems jaunuoliams leidžia atrasti inovatyvių sprendimų. Jie turi idėjų, žinių ir entuziazmo, o galimybė dirbti viešajame sektoriuje ir kažką prasminga daryti Lietuvoje dažnai yra vienintelė priežastis, paskatinusi juos sugrįžti“, – teigia programos vadovė.

Dar viena programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė 24-erių Julija Taškūnaitė sako, kad ši programa akivaizdžiai demonstruoja, jog motyvuoti žmonės, dirbdami su komanda, gali nuversti kalnus. Ji pati kaunietė, taigi neatsitiktinai savo geriems darbams pasirinko Kauno savivaldybę. Diplomuota politologė, studijavusi politikos mokslus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje bei Oslo universitete, vėliau dirbo Londone, kur rūpinosi užsienio investicijų pritraukimu.

J.Taškūnaitė bei jos kolega Gytis Žakevičius kartu su miesto savivaldybe ėmėsi įgyvendinti medicinos turizmo projektą, kuris yra vienas savivaldybės veiklos prioritetų.

„Kaune parengiama daugiausiai medikų, čia dirba trečdalis Lietuvos praktikuojančių gydytojų, yra daugiausiai klinikų, kurių dalis jau keletą metų užsiima medicinos turizmu ir aptarnauja pacientus iš užsienio. Tačiau Kauno galimybės ir potencialas šioje srityje kol kas išnaudojamas menkai. O juk medicinos turizmas – daugelio modernių miestų prioritetas. Pavyzdžiui, Vengrija yra pasiskelbusi Europos odontologijos sostine. Visame pasaulyje medicinos turizmo rinkos pelnas siekia apie 50 mlrd. JAV dolerių. Kaunas taip pat turi puikiai tam tinkamą infrastruktūrą, daug suinteresuotų pusių, tačiau tarp jų – jokios tarpusavio komunikacijos“, – tas pačias nesusikalbėjimo problemas pabrėžia mergina.

Projekto iniciatoriams pavyko sukurti medicinos turizmu užsiimančių įstaigų duomenų bazę, informacija apie paslaugas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis pateikti Kauno turizmo ir informacijos centro tinklalapyje. Ta pati duomenų bazė pasiekiama ir per išmaniąją programėlę „Kaunas dalinasi“. Šiuo metu duomenų bazėje – devynios Kauno klinikos, atitinkančios privalomus standartus ir galinčios priimti pacientus iš užsienio.

Pasak J.Taškūnaitės, nuspręsta, kad Kauno medicinos turizmo pagrindas – keturios svarbiausios paslaugų rūšys, galinčios į miestą privilioti medicinos turistų. Tai bendroji medicinos praktika ir diagnostika, kurių paslaugomis naudojasi daugiausia pacientai iš Rytų šalių, plastinė chirurgija, labiau orientuota į skandinavus ir britus, taip pat odontologijos ir ortopedijos paslaugos.

„Visos suinteresuotos pusės – medicinos įstaigos, turistus aptarnaujančios įmonės ir Kauno savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo protokolą. Sutarta Kauną užsienyje pristatyti ne tik kaip krepšinio ar studentų miestą, bet ir kaip Lietuvos medicinos sostinę. Smagiausia matyti, jog žmonės pradeda suprasti, kad tik bendros pastangos gali duoti naudos ir verslui, ir Kauno miestui, ir Lietuvai“, – teigia J.Taškūnaitė.

Programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai bendrą kalbą tikrąja to žodžio prasme padėjo rasti ir verslininkams bei profesinio mokymo įstaigos atstovams Ukmergėje. Anksčiau viena kita nepatenkintos pusės sutarė bendradarbiauti diegiant pameistrystės programą Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Ši tapo pirmąja pirminio pameistrystės ugdymo įstaiga Lietuvoje. Tai reiškia, kad profesinėje mokykloje metalo apdirbimo besimokantys moksleiviai daugiau nei pusę mokymosi laiko praleis dirbdami įmonėse. Jie bus įdarbinti puse etato ir už darbą gaus atlyginimą.

„Žinote, su verslu bendrauti labai paprasta ir lengva, nes verslininkai orientuojasi į tikslą, jie nori labai aiškių pasiūlymų. Viešajame sektoriuje (savivaldybėje, profesinėje mokykloje) viskas kitaip, čia kalbama kita kalba. Iš pradžių pabendravęs su vienais, paskui su kitais, tampi tarsi tuo vertėju tarp verslo ir viešojo sektoriaus atstovų. Po truputį jie ima susikalbėti ir taip bendromis pastangomis gimsta susitarimai“, – pasakoja programos „Kurk Lietuvai“ dalyvis 27-erių kaunietis Nerijus Žilevičius.

Pasak jo, atsižvelgus į užsienio šalių, kur pameistrystė trunka ir trejus, ir ketverius metus, patirtį bei vietos verslininkų pageidavimus, pameistrystės praktika naujojoje programoje gerokai pailginta ir suderinta su mokymo kursu. Pirmąjį pusmetį moksleiviai mokysis teorijos, taip pat mokyklos praktikos centre įgis praktinių įgūdžių, o antrąjį semestrą, prižiūrimi specialistų, darbuosis įmonėse.

Šioje pameistrystės programoje dalyvauja šešios Ukmergės rajone veikiančios įmonės. Eksperimentinį projektą Ukmergės technologijų ir verslo mokykla planuoja išbandyti nuo naujųjų mokslo metų šiemet rugsėjį.

O štai 25-erių kaunietis Julius Kaknevičius, po mokslų Didžiojoje Britanijoje sugrįžęs į Lietuvą, netrukus įkūrė savo verslą. Šiek tiek padirbėjęs grafinio dizaino srityje, organizavęs startuoliams skirtą tarptautinę konferenciją, po kurios sulaukė dar daugiau užsakymų, nusprendė imtis nuosavo verslo. Jis įkūrė strateginės rinkodaros ir komunikacijos agentūrą, prie kurios po metų prisidėjo dar dvi partnerės.

„Jau išvažiuodamas studijuoti žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia namai, ir būdamas užsienyje tuo dar labiau įsitikinau. Ten gyvendamas pajauti, kad ir kultūra ne ta, ir vakarėliai ne tokie, humoras – irgi ne toks. Negali būti savimi, nes svetima kalba sunkiau reikšti mintis. Būdamas užsienyje tik dar labiau pajutau savo šaknis“, – tvirtina J.Kaknevičius.

Jaunajam verslininkui pavyko suburti profesionalią komandą, kurioje šiuo metu dirba aštuoni žmonės, o ateityje planuojama dar labiau plėstis. Iš pradžių trūko patirties ir kontaktų rinkoje, tačiau prie komandos prisidėjus labiau patyrusioms partnerėms pavyko, anot Juliaus, įjungti aukštesnę pavarą. Jis džiaugiasi, kad atsakingas požiūris į verslą, aukšti aptarnavimo standartai jo įmonei leido pelnyti užsakovų pasitikėjimą.

„Žmonėms sekasi, jei jie moka priimti sprendimus. Tai gali būti nebūtinai pats geriausias sprendimas ar pats lengviausias kelias, bet jei priimi sprendimą ir jo laikaisi, sekasi kur kas geriau“, – įsitikinęs vaikinas, be didelių abejonių apsisprendęs gyventi Lietuvoje ir imtis nuosavo verslo.

Pasak jo, jaunam žmogui atsistoti ant kojų, pradėti verslą ar karjerą nėra lengva bet kurioje šalyje. Visur yra vienokių ar kitokių problemų, trukdžių. Tačiau Lietuva yra namai, ir viskas priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi savo namuose ir ką dėl jų daro. „Mes esame labai jauna demokratija ir į priekį judame didžiuliu greičiu. Tai mums atveria daug galimybių patiems kurti savo valstybę, tik nereikia stovėti nuošaly“, – įsitikinęs J.Kaknevičius.

Panašios nuomonės laikosi ir M.Satkauskaitė, kurios požiūris į Lietuvą keitėsi ne tuomet, kai mergina apsilankė Skandinavijos šalyse, JAV, Kanadoje ar Europos valstybėse, o tuomet, kai pamatė, kaip žmonės gyvena Sibire, Afganistane ar kitose panašiose šalyse. „Kai palyginau tas šalis ir mūsų jauną dvidešimt penkerių metų Lietuvą, supratau, kiek dar čia daug gero mūsų laukia ir kiek dar yra galimybių. Palinkėčiau skeptikams pagyventi tose šalyse, kurios susiduria su tikrai rimtomis problemomis – karu ir skurdu, socialine atskirtimi, tikrai prasta ekonomine padėtimi, ir tuomet kitomis akimis pažvelgti į Lietuvą. Taip, iš tiesų, ir mes turime nemažai problemų, bet kas, jei ne mes patys, jas turime spręsti. Jei netenkina atlyginimas, reikia bandyti ieškoti kito darbo, jei netenkina darbas – bandyti kurti savo verslą, galiausiai, jei žmogus nemato išeičių, jam reikia važiuoti į užsienį. Jaunų žmonių emigracijos nelaikau problema, nors tai vadinama protų nutekėjimu. Tegul važiuoja, pamato pasaulį, patiria, išbando ir tegul parsiveža į Lietuvą gerų idėjų. Pasaulyje darosi ankšta, o mes turime labai gražią, gamtos apdovanotą šalį ir žmonės tai jau supranta, todėl anksčiau ar vėliau grįžta“, – neabejoja mergina.

Jos kolegė 26-erių Agnė Žemaitė sako pastebinti, kad jaunimui Lietuvoje dažnai pritrūksta drąsos ir ryžto veikti, išbandyti save. Daug kas tyliai svajoja apie įdomų darbą ar nuosavą verslą, tačiau nieko dėl to nedaro. Ji pati labai džiaugiasi pasitaikiusia proga išbandyti savo jėgas programoje „Kurk Lietuvai“. Komunikacijos studijas Vilniaus universitete baigusi mergina magistrantūrą studijavo Švedijoje ir Danijoje. Kartu su kitu programos dalyviu Kaziu Pupiniu jai pavyko Klaipėdoje įgyvendinti sparčiai visame pasaulyje populiarėjančią bendradarbiavimo erdvių (angl. ~coworking space~) idėją. Neseniai uostamiestyje duris atvėrusiame „Kultūros fabrike“ jaunųjų profesionalų iniciatyva buvo įrengtos atviros erdvės kūrybinių industrijų specialistams, kurių darbui dažniausiai reikalingas nešiojamasis kompiuteris ir interneto ryšys.

„Maždaug 300 kvadratinių metrų ploto erdvė ketvirtame pastato aukšte buvo likusi be aiškesnės koncepcijos. Su Klaipėdos savivaldybės atstovais kalbėjomės apie uostamiestyje gyvenančio jaunimo emigracijos problemą (profesionalus, išsilavinęs jaunimas išvyksta iš Klaipėdos Vilniaus, Kauno arba užsienio šalių kryptimi) ir svarstėme, kaip galima būtų juos paskatint pasilikti arba grįžti į Klaipėdą. Kartu sugalvojome, kad į Klaipėdą reikėtų prisivilioti ir vasarą į pajūrį traukiančio, tačiau uostamiestį aplenkiančio jaunimo, kuris važiuoja ne tik ilsėtis, bet ir dirbti“, – apie projekto idėją pasakoja A.Žemaitė.

Šiam projektui įgyvendinti pavyko rasti partnerių ir rėmėjų, prie projekto prisidėjo startuolių bendruomenė „Mazgas“, buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys dėl seminarų, kūrybinių dirbtuvių rengimo.

Išsinuomoti darbo vietą su stalu ir kėde, spintele, internetu ir galimybe naudotis viso pastato infrastruktūra, susitikimo kambariais ir virtuvėle čia per mėnesį kainuoja 63 eurus.

„Pavyko įkvėpti gyvybės į dar vieną erdvę Klaipėdoje, ir tikimės, kad vasarą jaunimas čia galės maloniai atostogauti bei dirbti. Tiesą sakant, nemanome, kad reikėtų stabdyti jaunimą, kuris išvažiuoja. Jie važiuoja kaupti patirties, studijuoti, dirbti, kad vėliau su ta patirtimi galėtų sugrįžti“, – mano A.Žemaitė.

Programos „Kurk Lietuvai“ koordinatorė Rūta Mačiulytė taip pat sako, jog kuriant programą niekuomet nebuvo keliamas klausimas, kad ji turėtų stabdyti jaunimo emigraciją. Buvo svarstoma, ką Lietuva, šiandien dėl savo vaikų konkuruojanti su Londonu, Niujorku ar Tokijumi, galėtų jiems pasiūlyti, kad jie norėtų parvažiuoti. Kuriant programą buvo konsultuojamasi su lietuvių jaunimo organizacijomis užsienyje, bendraujama su jaunimu tiesiogiai.

„Atsakymas  buvo vienas – tai pirmiausia turėtų būti prasmingas darbas. Grįžtame į Lietuvą, nes ji – mūsų namai. Šiuos žmones, turinčius puikų išsilavinimą ir darbo patirties tarptautinėse kompanijose, vienija noras nuoširdžiai prisidėti kuriant Lietuvą. Ir jie gauna galimybę daryti tai, kuo labiausiai tiki“, – apibendrina R.Mačiulytė.

Aušra Pocienė