Scanpix

Diplomatija. Po sėkmingomis vadinamų Vašingtono ir Teherano derybų tiek iraniečiams, tiek vakariečiams džiaugtis gerokai per anksti.

„Antra žmona – tarsi branduolinis ginklas. Nors tai nepaneigiama kiekvieno vyro teisė, tačiau niekas tau to vis tiek neleidžia“, – tai populiariausias iraniečių vieni kitiems į mobiliuosius telefonus po derybų su Vašingtonu siųstas anekdotas. Lyg ir smagu, bet ne visai skanu. Kaip ir viskas, kas susiję su ką tik pasirašyta sutartimi.

Į Teherano gatves su vėliavomis ir fejerverkais praėjusią savaitę išskubėję tūkstančiai gyventojų džiūgavo, kad pagaliau baigsis 12 metų trukęs sankcijų laikotarpis, o Iranas taps „normalia šalimi“. Tačiau dar daugiau tūkstančių gyventojų pasiliko namie ir, sėdėdami priešais televizorių ekranus, liejo pyktį ant valdžios, nesugebėjusios kaip reikiant pakovoti dėl savo šalies interesų. Akylesni ir ausylesni, tą naktį įsiklausę į JAV prezidento Baracko Obamos žodžius (beje, paskutinę derybų naktį tiesiogiai transliuotus per Irano televiziją), negalėjo neišgirsti, kad ši sutartis – tik mažytis postūmis be aiškių pergalių, juolab Irano.

B.Obama aiškiai pasakė, kad kol nesutarta dėl visų detalių, tol nesutarta dėl nieko. Tad kitas Irane išpopuliarėjęs juokelis – „kodėl parduotuvėse vis dar nėra viskio?“ irgi yra tik šmaikšti saviironija. Net jei šiitai skubiai atšauktų draudimą vartoti alkoholį, vis tiek burbono ar škotiško viskio Irane galėtų paragauti tik liepos pirmąją. Mat tik pasirašius galutinę sutartį, kurios terminas yra birželio 30-oji, įsigalios ir Vakarų pažadas atšaukti ekonomines sankcijas, šiitiškai Irano respublikai paskelbtas dar George’o W.Busho laikais, o vėliau sugriežtintas B.Obamos pirmosios kadencijos metu.

O apie draugiškus dvišalius santykius B.Obama patarė nė negalvoti, kol Iranas nenustos remti teroristų, pažeidinėti žmogaus teisių ir panašiai. Kitaip sakant, jokio diplomatinio dviejų šalių suartėjimo nėra, nors toks įspūdis po derybų ir galėjo susidaryti.

Miglota sutartis atrodo žvelgiant ir iš JAV perspektyvų. Šveicarijos mieste Lozanoje po kelių derybų raundų Irano ir šešių galingųjų pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos) pasirašytas dokumentas numato, kad Natanzas bus vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną, be to, Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažins uranui sodrinti naudojamų centrifugų skaičių: jei niekas nepasikeis, išsamioje sutartyje bus nustatyta, jog Iranas turės sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį, o tolesniam sodrinimui galės naudoti tik 6 tūkst. centrifugų vietoj dabar turimų 19 tūkst. Preliminariai sutarta, kad giliai po žeme esantis Ferdou kompleksas bus paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomas Arako sunkiojo vandens reaktorius bus pertvarkytas taip, kad jame iš viso nebūtų gaminamas plutonis.

Tačiau sutartyje nė žodžiu neužsimenama apie Parchino karinį kompleksą, kuriame, kaip įtariama, Iranas vykdo branduolinių ginklų tyrimus. Iranas pareikalavo, kad kariniuose kompleksuose nebūtų atliekami patikrinimai, tad neaišku, kaip pavyko išsklaidyti abejones dėl Parchino komplekse vykdomos veiklos.

Sutartyje taip pat nenurodyta ir šių sąlygų vykdymo trukmė. Tiesa, numatoma, kad apribojimai Irano vykdomam urano sodrinimui galios 10 metų, tačiau tai gali keistis, nes terminas bus apibrėžtas tik galutiniame dokumente, kuris turėtų būti pasirašytas per tris ateinančius mėnesius.

Nepaisant šių niuansų, ir Irano, ir Vakarų politikai šią sutartį visuomenei „pardavė“ gana sėkmingai. Beje, tiek vienu, tiek kitu atveju rinkėjus „guodė“ ne vien sutarties detalės, bet ir lyderių pažadas, jog ši sutartis nereiškia, kad iraniečiai tapo amerikiečių draugais, ir atvirkščiai.

B.Obama pranešime visuomenei pabrėžė, esą buvo pasiektas geras susitarimas, kurį galima palyginti su branduolinės ginkluotės mažinimo sutartimis, jo pirmtakų sudarytomis su Sovietų Sąjunga ir padariusiomis mūsų pasaulį saugesnį šaltojo karo laikotarpiu.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, Lozanoje atlikusi koordinatorės vaidmenį šešių galingųjų šalių vardu, pareiškė, esą buvo žengtas lemiamas žingsnis ir nustatyti parametrai, o tai padaryti pavyko dėl visų šalių politinio ryžto ir geros valios.

Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas žodžių į vatą nevyniojo. Žinodamas apie visuomenėje tvyrančias antiamerikietiškas nuotaikas, jis patikino, kad naujasis susitarimas nepadarys jokios įtakos kitiems Irano ir JAV santykių aspektams.

„Tai buvo mėginimas išspręsti branduolinį klausimą. Mūsų ir Jungtinių Valstijų požiūriai smarkiai nesutampa. Praeityje tarp mūsų atsirado abipusis nepasitikėjimas, taigi tikiuosi, kad drąsus naujojo susitarimo įgyvendinimas gali iš dalies atkurti pasitikėjimą. Bet visi turime palaukti ir pažiūrėti“, – perspėjo Irano diplomatijos vadovas.

Na, o Izraelis ir Saudo Arabija apskritai nusiteikusios skeptiškai ir net nebando įžvelgti gerosios sutarties pusės.

Izraelio strateginių reikalų ministro Yuvalio Steinitzo pranešime sakoma: „Šypsenos Lozanoje yra atitrūkusios nuo prastos tikrovės, kai Iranas atsisako daryti kokių nors nuolaidų branduoliniu klausimu ir toliau grasina Izraeliui bei visoms kitoms šalims Artimuosiuose Rytuose. Mes tęsime savo pastangas tai aiškinti ir įtikinėti pasaulį, vildamiesi užkirsti kelią blogai galutinei sutarčiai.“

Kad galutinė sutartis nebus pakankamai gera, matyti iš pirmo žvilgsnio. Kita vertus, šiandien tai, matyt, geriausia, kas apskritai įmanoma (o prieš kelerius metus net nebūtų buvę įmanoma visai).

Kad ir kaip būtų, prie šio susitarimo kartais būdavo ne priartėjama, o kaip tik nuo jo nutolstama. 2010-aisiais „Stratfor“ prognozavo, kad JAV ir Iranas, nepaisant dešimtmečius trunkančių nesutarimų, suras bendrą interesų vardiklį. Manyta, kad liko tik dvi galimybės: arba JAV užsimerkti prieš galimybę Iranui, jei šis panorėtų, pasigaminti branduolinį ginklą, arba žūtbūt sutrukdyti tokiai galimybei suduodant karinį smūgį. O kadangi antrasis variantas buvo mažai tikėtinas, liko pirmasis, reiškiantis susitarimą Irano naudai. Juolab kad tuo metu buvo garsiai diskutuojama apie galbūt JAV ir Irano bei Jungtinių Tautų ir Irano atstovų vedamas slaptas derybas dėl susitarimo, kuris ne tik leistų Iranui išlaikyti didžiąją dalį savo branduolinės programos, bet ir įtikintų tarptautinę bendruomenę mainais už Irano bendradarbiavimą nutraukti sankcijas šiai šaliai. Mainais Teheranas turėtų pasižadėti bendradarbiauti su Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) stebėtojais ir prisidėti prie globaliai administruojamo branduolinio kuro banko. Irano urano sodrinimui būtų sukurtas tarptautinis konsorciumas. Pagal planą JT Saugumo Taryba turėtų panaikinti Iranui įvestas sankcijas, jei Teheranas vykdys savo įsipareigojimus.

Apie tai, nutekindamas slaptą dokumentą, paskelbė laikraštis „The Times“. Šiame dokumente buvo teigiama, kad 13 punktų susitarimo projektą dar 2009 m. rugsėjį parengė TATENA vadovas Mohamedas El Baradei, nors TATENA tokio projekto egzistavimą paneigė.

O lyg ir atsiradusią galimybę pasiekti bent kažkokį susitarimą sužlugdė Irano atominės energetikos organizacijos vadovo Ali Akbaro Salehi pareiškimas, kad per ateinančius metus Iranas įkurs iki dešimties urano sodrinimo centrų. Negana to, buvo pranešta, kad Iranas greitai pristatys savo gamybos priešlėktuvinės gynybos sistemą, kuri pagal savo pajėgumus prilygs Rusijoje gaminamiems zenitinių raketų kompleksams S-300 arba net juos pranoks.

Vis dėlto giliausią dugną Irano ir Vakarų galimybė susitarti pasiekė 2013-ųjų pradžioje, kai į aklavietę pateko dar vienas derybų su pasaulio galingaisiais raundas dėl Teherano branduolinės programos apribojimo, o po kelių dienų, lyg dar būtų maža, Iranas paskelbė apie du svarbius su branduolinėmis technologijomis susijusius projektus. Jais būtų išplėsti šalies pajėgumai išgauti ir perdirbti uraną, kuris savo ruožtu galėtų būti sodrinamas iki branduolinių reaktorių kuro ar net tinkamumo atominiams ginklams. Tuometis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas minimus objektus per vaizdo konferenciją simboliškai paleido Irano valstybinę branduolinių technologijų dieną, kuria Irane kasmet pažymimos pirmo urano sodrinimo 2006-aisiais metinės.

Prezidentas tuomet pakartojo ir ankstesnius pareiškimus, esą Iranas tapo branduoline valstybe, o JAV ir jų sąjungininkai negalį sustabdyti Irano pažangos dėl to, ką Teheranas vadina taikia branduolinių technologijų plėtra.

Tiesa, viltis susitarti dar kartą sužibo tų pačių metų birželį, Irano naujuoju prezidentu tapus Hassanui Rouhani, užsiminusiam apie galimybę baigti ginčą su Vakarų šalimis dėl Teherano branduolinės programos. Tačiau netrukus pasirodė informacija apie šiitiškoje respublikoje statomą naują slaptą požeminį branduolinį kompleksą, ir lūkesčiai dėl susitarimo vėl išblėso.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį Ženevoje net buvo pasirašyta preliminari dvišalė Irano ir JAV sutartis.

Štai kodėl Lozanoje pasirašyta sutartis, kad ir preliminari, viena vertus, atrodo kaip neįtikėtina sėkmė. Kita vertus, dėl anksčiau patirtų nesėkmių visos pusės galutinio sutarties teksto laukia gana atsargiai ir apsidraudžia žodžiais „kol nesutarta dėl visko, nesutarta dėl nieko“.

Rima Janužytė

BOX 1:

Preliminarūs Irano įsipareigojimai mainais už nutrauktas sankcijas (2015 m., Lozana)

Natanzas būtų vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną.

Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažintų urano sodrinimui naudojamų centrifugų skaičių nuo 19 tūkst. iki 6 tūkst.

Iranas turėtų sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį.

Po žeme esantis Ferdou kompleksas būtų paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomame Arako sunkiojo vandens reaktoriuje nebūtų gaminamas plutonis.

Susitarimo vykdymą prižiūrėtų ir branduolinius kompleksus nuolat stebėtų Jungtinių Tautų Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA).

BOX 2 :

Irano branduolinių objektų žemėlapis