Kai „Germanwings“ nelemtojo skrydžio antrasis pilotas į mirtį su savimi nusigabeno dar apie pusantro šimto gyvybių, ne vienas tautietis lengviau atsikvėpė. Tenenuskamba tai jūsų ausims keistai, mielas skaitytojau, aš nesuklydau, nes mintyje turėjau ne pasitenkinimą aukomis, bet itin paprastą mįslingos tragedijos paaiškinimą, kurį mums visiems pasiūlė katastrofos tyrėjai.

Tyrimas nustatė, kad antrasis pilotas pasirinko savižudybės kelią, vadinasi, neabejotinai buvo sutrikusios psichikos. O kur dar netiesioginiai šios versijos įkalčiai: kadaise nustatyta depresijos diagnozė, nedarbingumo dėl jos lapeliai, gresianti regėjimo netektis, kuri neabejotinai skatino depresijos gilėjimą. O jei depresija, tai ir savižudybė visuomet greta.

Paaiškinimas paprastas ir atsakantis į visus klausimus. Tūlam lietuviui, o ir ne tik jam, valdoma katastrofa yra gerokai malonesnė naujiena nei nevaldoma žūtis. Juk techninis lėktuvo gedimas mums atrodo gerokai baisesnis, mat jis gali nutikti bet kurią akimirką, ir niekas nieko numatyti negali. Baisu, kai dešimties tūkstančių metrų aukštyje sugenda kokia nelemta detalė ir lėktuvas su keliais šimtais keleivių nugarma žemyn. Negali prognozuoti – labai nesaugu…

Kita istorija, kai lėktuvą sunaikina pilotas. Šitą prognozuoti gali: tiesiog atitinkamos institucijos surems pečius, ir daugiau tai nebepasikartos. Techninis gedimas nuo mūsų valios nepriklauso ir kvestionuoja visą skrydžių saugumo sistemos patikimumą, o štai žmogų suvaldyti lengviau, tereikia tinkamai pasirinkti.

O ką reiškia tinkamai? Štai čia ir raminančio mus tyrėjų paaiškinimo esmė – nereikia prie technikos prileisti „ligonio“! Ir ypač „psichikos ligonio“, nes didžiajai daliai žmonijos depresija ir paniekinantis žodis „psichas“ yra vienas ir tas pats. Skamba bjauriai, bet prisipažinkime sau ne kartą šį žodelį vartoję, kai susidūrėme su kokiu nors neadekvačiai besielgiančiu žmogumi, nesvarbu, ar beprotiškai prieš mus nardančiu automobiliu, ar aprėkiančiu mus darbe.

Vis dėlto neretas visai nesusimąstome, kad „psichai“ esame mes visi. Pasakysiu dar daugiau – manau, kad ir jūs, skaitytojau, toks esate. Dirbdamas savo darbą ir susipažindamas su vis naujomis pacientų istorijomis galiu teigti, kad dažniausiai ne jie yra tikrieji „psichai“, mat šie vaikšto gatvėse, kasdien eina į darbą, bendrauja su draugais, vakarais apsilanko kavinėje ar klube, o grįžę namo aprėkia savo vaikus ar partnerius.

Tai vis dramatiškos istorijos, bet yra gerokai daugiau tylių istorijų apie žmones, kurie tiesiog tyliai kenčia liūdesį, išgyvena nerimą, sukandę dantis nuryja pyktį, bet vos atsidūrę prieš kitus žmones nuolankiai šypsosi ir stengiasi niekam nieko neparodyti. Ar bent vienas nepažinote savęs? Ar pridėję ranką prie širdies vis dar tvirtinsite, kad gyvenate tiesiog puikiai ir niekuomet nepatiriate streso, jūsų neaplanko liūdesys ar nerimas? Visi mes „psichai“, jei ir toliau šį bjaurų žodį vartosime.

Todėl norėčiau baigti su gatvės lygio diagnozėmis ir tikrąją diagnostiką palikti psichiatrijai. Depresija iš tikrųjų yra psichikos sutrikimas, tačiau tikrai ne toks, kuris galėtų kam nors iš aplinkinių daryti žalą. Neįtikėtina, kad depresija sergantis ir mirtį pasirinkęs žmogus kartu su savimi į ją išsigabentų dar bent vieną niekuo dėtą sielą. Todėl apkaltinti piloto „liguistą psichiką“ yra mažų mažiausia lengvabūdiška.

Netikiu šia versija, bet tikiu kita. Pilotas tikrai turėjo psichikos problemų, jis išgyveno didelį stresą darbo ar merginos netekties akivaizdoje ir pasirinko dramatišką gyvenimo pabaigą. Maža to, nevilties akimirką jis nubaudė ir kitus, niekuo dėtus žmones. Tai lyg kerštas žmonijai, kurį neretai renkasi rimtų asmenybės problemų turintieji. Bet ir vėl nepulkime kaltinti psichikos sutrikimų turinčiųjų – mes, sveikieji, visi turime tam tikrų asmenybės problemų, todėl sakau ir sakysiu, kad psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro pagalba reikalinga mums visiems!

Žmogus dažnai pakliūva į sudėtingas situacijas, išgyvena vienokius ar kitokius jausmus ir bando su tuo susitvarkyti. Tvarkymosi būdai, deja, yra skirtingi. Jie priklauso nuo asmenybės brandos lygio, jos struktūros ir panašių profesionalams žinomų dalykų. Ne visi nusižudo ar nužudo, bet nežinau nė vieno, kurio slapčiausioje sąmonės kertelėje niekada nebūtų pasirodžiusi savižudybės fantazija. Net vaikai, ir tie neretai fantazuoja: „Aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės…“ O kiek mūsų net yra fantazavę apie tai, kaip atrodys mūsų laidotuvės?

Žodžiu, suversti atsakomybę psichikos sutrikimams yra pernelyg paprasta, bet lygiai taip pat pernelyg paprasta sakyti, kad reikia tiesiog neprileisti prie pavojingos veiklos jų turinčių žmonių, ir viskas bus gerai. Deja, mūsų psichika mįslinga, ir mes niekada nežinosime, kurią akimirką ji nuspaus lemtingąjį durų blokavimo mygtuką ir palydės į mirtį…

Kaip sakiau, mes visi turime psichikos problemų, todėl tiesiog turėtume suvokti paprastą tiesą: ne psichikos ligomis sergantieji žudo kitus. Tą darome mes, sveikieji. Bet tik tuomet, kai pasijuntame įspeisti į kampą, nebematome išeities iš sudėtingos situacijos, prarandame saugumą. Viskas turi priežastį, ir kartais net nedidelė kibirkštėlė įkuria didelį laužą iki tol stabilaus ir ramaus žmogaus viduje.

Bėda ta, kad dažniausiai mes nepasitikime vieni kitais. Tai lemia įvairios priežastys: visuotinis skubėjimas nestabilioje ekonominėje erdvėje, dvasinių vertybių nuvertinimas ir visokiausių kūniškų grožybių iškėlimas, auklėjimas. Beje, auklėjimas ir patirtis išlieka didžiausia grėsmė mūsų pasitikėjimui žmogumi. Kiek mūsų esame pamokyti dar vaikystėje neverkti, nes tai negražu, nevyriška? O kiek girdžiu argumentų iš savo pacientų, sakančių, kad savo bėdas reikia išgyventi patiems – negi suversi jas ant kito?

Tad ir nutinka, kad stresą išgyvenantis žmogus ima jaustis vienišas, nes jį taip išmokė tėvai ir toliau sėkmingai tebemokome mes. Tampame paviršutiniški ir tiesiog nusisukame, kai pamatome kenčiantį žmogų: „Fui, koks negražus…“ O paskui įvykus nelaimei koks nors veidų ekspertas atsainiai mesteli: „Tereikėjo pažvelgti į jo veidą, ir viskas būtų buvę aišku, kokia grėsme jame slypi…“ O kurgi jūs buvote iki tol?

Mes tapome paviršutiniška tauta. Skubame, žavimės žaisliukais, bet nenorime matyti sielos. Todėl pas mus tokie populiarūs tampa įvairiausi burtininkai ir ekstrasensai. Jie nereikalauja įsigilinimo ir sprendimų ieškojimo, nes viską pasiūlo patys. O mums juk nėra laiko, mes norime viską gauti sukramtytą…

Neseniai viename interneto portale skaičiau straipsnį apie verslininką, kuris netikėtai pajuto galįs gydyti psichologines problemas ir dabar „nusėdęs“ Ispanijoje tą ir daro internetinėje erdvėje. Maža to, jis suniekina tikruosius psichologus, teigdamas, kad per šešis kartus gali su žmogumi padaryti bet ką, o tie, kurie tris mėnesius dirba ir vis dar nemato rezultato, tėra nevykėliai. Žmogelis net savo technikai pavadinimą atrado – „inovatyvioji psichologija“. Nieko keista, mat „mokslus“ jis baigė Rusijoje, šalyje, kur, matyt, per keletą mėnesių galėtum net Jėzaus Kristaus išsilavinimą įgyti. Bet liūdniausia yra tai, kad šiuo mitu minta žurnalistai ir skleidžia jį toliau.

Burtininkų visada buvo ir bus, bet ar tikrai reikia taip suprimityvinti žmogų, kad net per žiniasklaidą bruktume „greitojo maisto kultūrą“? Greitasis maistas skanus, bet ar sveikas? Ar ilgalaikis? Ilgalaikis nebent savo nesveikumu.

Vis tas skubėjimas… Mes gyvename lyg bijodami, kad neužteks laiko. O tada ir nusprendžiame, kad atiduoti laiką kitam yra pernelyg didelė prabanga. Juk man pačiam gali pritrūkti laiko…

Viskas šiame pasaulyje baigiasi. Tačiau prieš pabaigą mes visuomet turime pakankamai laiko pratęsti net ir menkai akimirkai. O akimirka, kurią galime praleisti su kitu žmogumi, atiduodami kažką savo ir paimdami jo, yra ypač brangi. Nes vienas žvilgsnis, vienas žodis gali pakeisti daug. Bet daugiausiai pakeisti gali išklausymas ir įsiklausymas. Jis gali pakeisti likimus.