Scanpix

Pokyčiai. Pirmąjį Lenkijos prezidento rinkimų turą šiek tiek netikėtai laimėjo konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos kandidatas Andrzejus Duda, aplenkęs šiuo metu šį postą užimantį Bronislawą Komorowskį. Šis rezultatas gali tapti didesnių permainų Lenkijos politikoje ženklu.

Gerokai delsdama, Lenkijos valstybinė rinkimų komisija paskelbė, kad Adrzejus Duda surinko 34,76 proc., favoritu laikytas dabartinis prezidentas Bronislawas Komorowskis – 33,77 proc. balsų. Nors prezidentas šiuose rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas, tačiau jis yra artimas valdančiajai Piliečių platformos partijai, buvo jos narys, o ši remia B.Komorowskio kandidatūrą.

Balsuoti Lenkijoje turėjo teisę per 31 mln. rinkėjų, tačiau tai padarė tik mažiau nei pusė – nepilni 49 procentai. Tai prasčiausias rezultatas nuo demokratinių reformų šioje šalyje pradžios 1989-aisiais.

Rinkimuose netrūko ir daugiau netikėtumų. Net penktadalį visų balsų surinko jokiai partijai nepriklausantis charizmatiškas roko muzikantas ir aktorius Pawelas Kukizas, kampanijos metu aktyviai siūlęs iš esmės keisti šalies politinę santvarką. O visišką fiasko patyrė kairiųjų kandidatė Magdalena Ogorek, ilgą laiką buvusi bene didžiausia rinkimų žvaigždė. Dailios išvaizdos 36-erių metų blondinė dėl panašumo į manekenę spėjo būti praminta Barbe. Apklausos jai prognozavo bent trečią vietą, tačiau galutinis rezultatas buvo daugiau nei nuviliantis – 2,4 proc. balsų. Tai blogiausias ekskomunistų kairiųjų pasirodymas nepriklausomos Lenkijos istorijoje.

Po kairiųjų sutriuškinimo keturi Lenkijos intelektualai paskelbė apie naujos partijos „Laisvė ir lygybė“ kūrimą. Magdalena Šroda, Janas Hartmanas, Kazimierzas Kikas ir Genowefa Grabowska paragino Lenkijos kairiuosius vienytis prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. „Lenkija akis į akį susiduria su pavojumi, kai viešajame ir politiniame gyvenime visiškai dominuoja dešiniojo sparno grupės, tarp kurių yra ir ekstremistų. Kairiųjų silpnumas valstybėje – pavojinga tendencija“, – rašoma Seimui adresuotame jų laiške.

P.Kukizo ir jo idėjų populiarumas jau sulaukė atgarsio ir atviro bandymo patraukti jo rinkėjus. Vos paaiškėjus pirmiesiems rezultatams B.Komorowskis pasiūlė surengti referendumą dėl daugiamandačių apygardų panaikinimo, partijų finansavimo iš valstybės biudžeto sistemos pertvarkos bei mokesčių reformų, pagal kurias visi teisines abejones keliantys atvejai sprendžiami mokesčių mokėtojų naudai. Pasak jo, tai suteiktų galimybę rinkėjams nuspręsti dėl reikšmingų klausimų, kurie buvo atidėliojami ilgą laiką. „Turime pažvelgti tiesai į akis ir padaryti išvadas dėl vakarykščio balsavimo“, – po rinkimų sakė dabartinis prezidentas, neslėpdamas, kad siekia įtikti P.Kukizo rėmėjams.

Lenkų politologas Miklosas Mitrovitsas pabrėžia, kad galutinę pergalę greičiausiai pasieks būtent tas kandidatas, kuriam pavyks patraukti P.Kukizo rinkėjus. Nors daugelis jų yra vadinamieji protesto balsai, atmetantys abu tradicinių partijų politikus, kažkokia jų dalis vis dėlto ateis prie urnų per antrąjį turą, vyksiąntį gegužės 24-ąją.

Pats roko muzikantas, džiaugdamasis ypač sėkmingu pasirodymu, pabrėžė nepalaikysiantis dabartinio prezidento B.Komorowskio. „Tikrai neparemsiu žmogaus, kuris tik sustiprins Piliečių platformos dominavimą, – tvirtino P.Kukizas. – Mes laimėsime rudenį, mes pakeisime Konstituciją, mes grąžinsime Lenkiją jos piliečiams.“

Analitikai taip pat pabrėžia, kad dar niekada Lenkijos istorijoje šiauriniai ir vakariniai šalies regionai, kurie pastaraisiais metais paprastai palaiko Piliečių platformą, nebalsavo taip pasyviai. Geografinė takoskyra Lenkijos politikoje išlieka itin ryški: pietiniai ir rytiniai šalies regionai tradiciškai palaiko dešiniuosius, o vakarinės ir šiaurinės valstybės vietovės anksčiau aktyviai rėmė buvusius komunistus, dabar – centro dešinės Piliečių platformą.

62 metų amžiaus B.Komorowskis šalies vadovu tapo po Smolensko tragedijos 2010-aisiais, per kurią žuvo 96 Lenkijos valstybės elito atstovai, tarp jų ir prezidentas Lechas Kaczynskis. Tuo metu B.Komorowskis buvo Lenkijos Seimo pirmininkas, prieš tai ėjo gynybos ministro pareigas. 2010 m. prezidento rinkimuose jis nedidele persvara nugalėjo žuvusio prezidento brolį, Teisės ir teisingumo partijos lyderį Jaroslawą Kaczynskį.

Po silpnesnio, nei tikėtasi, pasirodymo B.Komorowskis nusprendė aktyviau įsitraukti į rinkimų kampaniją. Iki tol atsisakydavęs dalyvauti politiniuose debatuose, po nesėkmės pirmajame ture prezidentas patvirtino, kad du kartus susigrums su A.Duda tiesioginiame eteryje.

Mažiau pažįstamas A.Duda – 42 metų advokatas, baigęs Krokuvos Jogailos universitetą. 2006–2007 m. buvo valstybės sekretorius Teisingumo ministerijoje, prezidento L.Kaczynskio kanceliarijos sekretorius, 2014-aisiais buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau A.Duda yra aktyvus ES kritikas, pasisako prieš eurą, dirbtinį apvaisinimą, aktyviai kritikavo Lenkijoje prieš mėnesį ratifikuotą Stambulo konvenciją, skirtą kovoti su smurtu prieš moteris.

„Laimėjau pirmąjį turą, nes žmonės tikisi, kad Respublika bus sutvarkyta. Pradėkime kalbėti apie rimtus klausimus“, – po rezultatų paskelbimo sakė A.Duda. Teisės ir teisingumo partijos kandidatas taip pat pabrėžė esąs pasirengęs svarstyti P.Kukizo siūlymą parlamento rinkimuose palikti tik vienmandates apylinkes.

Lenkijoje, panašiai kaip Lietuvoje, vykdomoji valdžia yra sukoncentruota premjero rankose, o prezidentas turi svaresnį žodį užsienio politikos, gynybos ir saugumo klausimais, taip pat gali vetuoti kai kuriuos Seimo sprendimus. Būtent saugumo ir gynybos politikos aspektus per blankią rinkimų kampaniją labiausiai ir pabrėžė šiandieninis šalies vadovas, priešingai nei kone visi kiti dešimt kandidatų, žarsčiusių pažadus apie būsimas socialines reformas, mokesčius ir kitas vidaus politikos sritis.

Piliečių platforma valdo Lenkiją nuo 2007-ųjų ir iki šiol tvirtai laikė savo pirmaujančias pozicijas. Situacija pasikeitė partijos lyderiui ir įkūrėjui Donaldui Tuskui tapus Europos Vadovų tarybos pirmininku. Jį premjero poste pakeitusiai Ewai Kopacz nepavyko užsitikrinti lygiaverčio populiarumo ir autoriteto.

Nepaisant to, kaip baigsis Lenkijos prezidento rinkimai, ne itin sėkmingas B.Komorowskio pasirodymas pirmajame ture gali tapti signalu, kad šalyje per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus galima tikėtis dar didesnių politinių pokyčių, kurie gali turėti įtakos visam regionui.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas Andžejus Pukšto.

VEIDAS: Kokios priežastys, jūsų manymu, lėmė mažai pažįstamo politiko A.Dudos sėkmę pirmajame Lenkijos prezidento rinkimų ture?

A.P.: Negali sakyti, kad jis visiškai nepažįstamas, nors ir nėra iš pirmo ešelono politikų. Jis daug metų dirbo su prezidentu L.Kaczynskiu, yra Europos Parlamento narys. Pasirinkti gerokai jaunesnį A.Duda konservatorių kandidatu buvo protingas J.Kaczynskio žingsnis, kuris tikrai pasiteisino. Jį pavyko puikiai išreklamuoti, jis keturiasdešimtmetis, taigi šiek tiek tinka ir jaunimui, ir vyresnei kartai.

Yra ir dar bent keletas šios sėkmės priežasčių. Visų pirma konservatoriai turi vadinamąjį geležinį, pastovų elektoratą, kuris nuolat eina balsuoti. Jeigu aktyvumas per rinkimus yra mažas, tai dažniausiai lemia konservatorių pergalę. Taip ir atsitiko šiuose rinkimuose. Prezidento B.Komorowskio šalininkai pasitikėjo priešrinkiminėmis apklausomis, kurių dauguma pranašavo jo pergalę jau per pirmąjį turą, o rinkimuose nuosekliau dalyvavo konservatorių rinkėjai.

Antra priežastis – B.Komorowskis turėjo kuo pasigirti, jo pirmoji kadencija tikrai buvo nebloga, ypač daug nuveikta užsienio politikos srityje, stiprinant saugumą ir gynybą. Jis šiek tiek užmigo ant laurų ir pernelyg pasyviai elgėsi per rinkimų kampaniją.

VEIDAS: Kokios idėjos dominavo vykstant prezidento rinkimų kampanijai? Kokios pagrindinės takoskyros tarp A.Dudos ir B.Komorowskio pažiūrų?

A.P.: Rinkimų kampanija buvo vangi ir niūri, daugiausia dėl B.Komorowskio pasyvumo. Pagrindinė takoskyra visų pirma yra užsienio politikoje. Lenkijos konservatoriai – gerokai euroskeptiškesni nei, tarkime, Lietuvos konservatoriai ar valdančioji Piliečių platforma. Pagrindiniu Lenkijos užsienio politikos partneriu jie mato JAV. Kitas svarbus punktas – Lenkijos konservatoriai akcentuoja Rusiją kaip pagrindinį priešą ir varžovą tarptautinėje arenoje. Tai jie daro kur kas aktyviau nei B.Komorovskis ar Piliečių platforma.

VEIDAS: Kokių Lenkijos politikos pokyčių galima tikėtis vieno ar kito kandidato pergalės atveju?

A.P.: Dabartiniai valdantieji jau išbuvo beveik dvi kadencijas, o tai retenybė, kad dauguma nesikeičia taip ilgai. Reikia nepamiršti, kad rudenį vyks parlamento rinkimai, ir visų politikų dabar laukia nerami vasara, nes šie rinkimai buvo savotiškas šaltas dušas. Piliečių platforma, pasirodo, nėra tokia stipri, kaip galėjo atrodyti, ir jos laukia dideli darbai. Tačiau reikia pabrėžti, kad ji jau paliko savo pėdsaką Rytų ir Vidurio Europos istorijoje, nes jos partijos kūrėjas ir lyderis Donaldas Tuskas tapo ES prezidentu. Ar ji dar turi jėgų trečiai vyriausybės kadencijai, dar kartą turėti savo prezidentą, netrukus pamatysime.

O abu kiti kandidatai tikrai nėra radikalūs, jie prognozuojami, o jų požiūriai labiausiai išsiskiria užsienio politikos srityje. Jei kalbėtume apie vidaus politiką, konservatoriai yra tam tikras kraštutinių socialinių pasiūlymų ir intensyvaus bendradarbiavimo su Katalikų bažnyčia mišinys.

VEIDAS: Rinkimai buvo neįtikėtinai sėkmingi ir roko muzikantui P.Kukizui. Kaip jam pavyko surinkti net 20 proc. balsų?

A.P.: Tai šaltas dušas visiems, rodantis, kad Lenkijos politikoje yra dar daug blogybių. Apie kokią brandą galime kalbėti, jei čia tebelieka vietos populistams: prieš šešerius septynerius metus šią terpę užėmė ultrakatalikiška Lenkijos šeimų lyga, dar anksčiau tai buvo Andrzejaus Lepperio „Savigyna“, kuri akcentavo žemės ūkio rėmimą. P.Kukizas daugiausiai paramos sulaukė tarp jaunimo, tačiau jis nieko ypatingo nesiūlė, vienintelis jo koziris, kuriuo buvo nuolat mojuojama, – parlamento rinkimų sistemos keitimas. Jis siūlė atsisakyti balsavimo už partinius sąrašus ir palikti tik vienmandates apylinkes. Be abejo, jis nuolat akcentavo ir tai, kad iš esmės laužys nustatytą politinę sistemą.

VEIDAS: Lenkijos politikoje šiandien varžosi dešinieji ir dar dešinesni, o kairiųjų, atrodo, iš viso nėra. Kas turėtų įvykti, kad ši situacija pasikeistų?

A.P.: Paskutinė nesėkmė Lenkijos kairiesiems bus rudens parlamento rinkimai. Ir kai bus pasiektas dugnas, tikriausiai bus bandoma kažkaip atsikelti. Tačiau, kaip juokavo kai kurie komentatoriai, ko gero, ir tos paskutinės vinies į karstą jau nebus kam įkalti, nes Lenkijos kairė yra visiškai susiskaldžiusi ir priėjusi išnykimo ribą.

To priežastys panašios daugelyje Vidurio Europos valstybių: prieš 10–12 metų sėkmingai veikusi socialdemokratų partija buvo susikūrusi buvusių komunistų partijos funkcionierių pagrindu ir su socialdemokratine ideologija neturėjo daug bendro. Senoji karta, jaučianti nostalgiją socialistiniams laikams, pamažu nyksta, o jaunimui tai, ką siūlo transformavęsi buvę komunistų veikėjai, nėra patrauklu. Todėl reikia kurti naują, europietišką kairę, kuri visiškai atsiribotų nuo praeities. Tokių požymių po truputį randasi, bet jų galima daugiau pastebėti intelektualų sluoksniuose. Pavyzdžiui, yra toks žurnalas „Krytyka Polityczna“, kuriame daug jaunų politologų, istorikų, sociologų bando apie tai diskutuoti. Tačiau jie dar neturi vizijos, kaip iš elitinių salonų tas idėjas paskleisti po kraštą. Tai gali įvykti po trejų ketverių metų.

Dovaidas Pabiržis