Scanpix

Finansai. Kaip bankrutuoti daugybę kartų iš eilės, prasiskolinti pusei amžiaus į priekį ir vis tiek neiškristi iš ratų, į kuriuos pats kaišioji pagalius, atsakyti gali tik tai savo kailiu patyrusi Graikija.

Prieš porą savaičių vienas neprisistatęs Europos Komisijos pareigūnas regioniniam Vokietijos verslo laikraščiui „Handelsblatt“ prasitarė manantis, jog tikėtis, kad Graikija iki gegužės 12 d. sukrapštys 750 mln. eurų, kuriuos iki šios datos privalo sumokėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), yra visiškas absurdas. Na, nebent Europos centrinis bankas leistų pasiskolinti iš skubiosios pagalbos rezervo (paprastai sakant, paimti „greitąjį kreditą“), o tai savaime būtų dar absurdiškesnis dalykas.

Šie žodžiai išsipildė su kaupu. Jau po kelių dienų Graikijos premjeras Alexis Tsipras parašė konfidencialų, tačiau netrukus pagarsintą laišką TVF vadovei Christine Lagarde, kuriame prisipažino, kad Graikija pinigų įmokai tikrai neturi. Savo ruožtu Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis (beje, irgi raštu) pareiškė, kad tolesni šalies skolų mokėjimai atrodo neįgyvendinami, todėl arba Graikijos skolos grąžinimas Europos centriniam bankui (ECB) turėtų būti atidėtas, arba turi būti leista pasinaudoti trumpalaikiu kreditu (angl. T-bill).

Atidėliojimų grafomanai iš Graikijos nesulaukė, tačiau skubiosios pagalbos rezervo langelyje gavo šiek tiek grynųjų: Graikija būtent iš minėto rezervo paėmė 650 mln. eurų, o likusią sumos dalį surinko, iš kur tik galėjo, ir sumokėjo įmoką likus dienai iki galutinio termino.

Tačiau užgesinus vieną degantį mokėjimą jau reikia pradėti galvoti, ką daryti su tolesniais. Juk pagal numatytą skolų grąžinimo grafiką vien per birželį Graikija turi grąžinti dar 1,5 mlrd. eurų Tarptautiniam valiutos fondui, o liepą ir rugpjūtį – 3 mlrd. eurų Europos centriniam bankui.

Tačiau kas esant šiai situacijai yra blogasis veikėjas, o kas – auka? „Financial Times“ apžvalgininkas Peteris Spiegelis šią operaciją pavadino antiortodoksine transakcija – juk TVF paskolino Graikijai pinigų tam, kad ši atsiskaitytų su TVF, ir įklampino dar giliau.

Graikijos politikai žvelgia dar toliau į praeitį ir tvirtina, kad pragaištingiausias sprendimas buvo prisijungti prie euro. Esą įstoti į šią nelemtą sąjungą gali, o pasitraukti iš jos be katastrofiškų padarinių – ne.

Vis dėlto tokios užkietėjusios bankrotų meistrės, kaip Graikija, reikia gerai paieškoti ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje. Vien per pastaruosius du dešimtmečius Graikija buvo bankrutavusi net keturis kartus. O pirmasis valstybės bankroto atvejis dabartinėje Graikijos teritorijoje užfiksuotas dar IV a. pr. Kr. Tad kyla natūralus klausimas, ar tai ji daro piktybiškai ir sąmoningai, ar iš nemokėjimo tvarkytis su pinigais.

Faktai – išties dviprasmiški. Stodama į euro zoną Graikija klastojo finansinius rodiklius, paskui į kairę ir dešinę švaistė ES fondų lėšas, o priartėjusi prie bankroto pakraščio sulaukdavo arba skolų nurašymo, arba finansinės paramos. Šiandien Graikijoje tik ir kalbama, kad būtina išsiderėti naujas, dar geresnes skolų grąžinimo sąlygas, o kreditoriai neatmeta galimybės pratęsti skolų grąžinimo terminą net iki 2050-ųjų. Be to, priešingai nei paprastam mirtingajam, kuriam klimpstant vis giliau į skolas kreditoriai skolintų su vis didesnėmis palūkanomis, Graikijai šiandien pavyksta būti mažiausias palūkanas mokančia valstybe visoje euro zonoje.

Graikija kartais primena klasės dvejetukininką, kuris mokytojų vis ištempiamas už ausų į aukštesnę klasę, tačiau dėkingas dėl to nesijaučia, o namų darbų neruošia ne dėl to, kad nieko nemoka, o dėl to, kad pritingi ir žino, jog „praslys“.

Tačiau Graikijoje lygiai taip pat švaistomos ne tik europinės, bet ir valstybės lėšos. Pavyzdžiui, dėl išpūstų sąskaitų ligoninėse bei padirbtų kompensuojamųjų vaistų receptų valstybė kasmet praranda milijardus eurų, tačiau nesugeba susidoroti net su šia palyginti nedidele smulkmena. Visa Europa šaiposi iš Graikijos, per neapsižiūrėjimą kartais mokančios pensijas net mirusiesiems, bet neatsiskaitančios su gyvaisiais. Nesiima Graikija ir būtinų reformų, nors ją kone jėga tai daryti verčia kreditoriai.

Tiesa, Graikija prieš kelias dienas savo kreditoriams nusiuntė naujausius pasiūlymus (tai ji daro reguliariai jau penkerius metus), siekdama išsaugoti bent viltį susitarti dėl naujos 7,2 mlrd. eurų siekiančios finansinės pagalbos.

Šios priemonės apims nuodugnų Graikijos pridėtinės vertės mokesčio peržiūrėjimą. Tikėtina, kad vietoj dabartinių trijų skirtingo dydžio PVM liks tiks du. Didysis PVM mokestis gali svyruoti tarp 18 ir 20 proc., o mažasis – tarp 8 ir 9 proc.

Tačiau TVF perspėja, kad, nepaisant gerų norų, Graikijos valdžia atšaukia net anksčiau jau pradėtas įgyvendinti reformas. Pavyzdžiui, Graikijos vyriausybė, be kita ko, svarsto palikti nepaliestą vadinamąjį solidarumo mokestį už pajamas, viršijančias 30 tūkst. eurų, ir nemažinti mokesčio 30 proc., kaip buvo padariusi buvusi šalies vyriausybė.

Be to, vyriausybė siekia grąžinti kolektyvines darbo sutartis ir nenori patenkinti institucijų reikalavimų sušvelninti apribojimus dėl masinio atleidimo iš darbo.

„Labiausiai kreditoriams nerimą kelia tai, kad Graikijos kairiųjų pažiūrų vyriausybė teigia neketinanti laužyti savo priešrinkiminių pažadų nutraukti griežto taupymo programą, nors tokie planai ir supriešino šalį su tarptautiniais jos kreditoriais“, – teigia Prancūzijos finansų ministras Michelis Sapinas, laikomas vienu svarbiausių Graikijos užtarėjų derybose su kreditoriais.

Na, o šios derybos turi būti baigtos iki birželio pabaigos. Tada ir paaiškės, ar Graikijos vangumas įgyvendinant reformas yra suderinamas su šalies išsikeltu tikslu geruoju ar bloguoju (nurašant arba atsiskaitant) atsikratyti finansinio inkaro. Juolab kad tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

Visa tai yra iš fantastikos srities ir neatrodo panašu į realią galimybę. Žiūrint iš kitos pusės, Graikija mėgsta mokslinę fantastiką. Norėdama prasimanyti pinigų, ji imasi kūrybiškų, kartais tiesiog neįtikėtinų sumanymų.

Pavyzdžiui, šalies vyriausybė pirmą kartą istorijoje paprašė visų Graikijos ambasadų ir konsulatų į Graikijos mokesčių inspekcijos sąskaitą pervesti bet kokias nepanaudotas lėšas. Dabar Graikija pareiškė parduodanti didžiausią Pirėjo jūrų uostą. Tiesa, priešingai nei prieš kelerius metus, kai nustebino sprendimu išparduoti salas,šį sykį Graikija pardavinėja ne Pirėjo miestą, o tik valstybinę jūrų uosto įmonę. Ir ne užsienio turtuoliams, o Graikijos įmonėms, tad visa tai galima pavadinti tiesiog privatizacija.

Užtat nežinia, kaip pavadinti Graikijos pastangas „melžti“ Vokietiją mojuojant nacizmo korta. „Veidas“ jau rašė apie tai, kad Graikija pareiškė turinti pagrindo iš Vokietijos reikalauti 278,7 mlrd. eurų reparacijos dėl žalos, padarytos per Antrąjį pasaulinį karą. Naujieji reikalavimai gerokai viršijo bet kokius ankstesnius skaičiavimus, mat prieš keletą metų Graikija buvo užsimojusi iš Vokietijos išsireikalauti 160 mlrd. eurų kompensaciją.

Beje, net Vokietijai naujoji Graikijos susigalvota suma nėra menkniekis: 278,7 mlrd. eurų yra maždaug dešimtadalis metinio Vokietijos BVP. Juolab kad Vokietija dar 1960-aisiais Graikijos vyriausybei sumokėjo 115 mln. markių reparaciją, be to, atskirai išmokėjo kompensacijas nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

O Graikijai naujoji suma būtų tiesiog kosminė, nes leistų padengti beveik 90 proc. skolos, šiuo metu siekiančios 315 mlrd. eurų.

Kad toks reikalavimas yra ne kas kita, kaip įžūlumas, mano net dalis graikų. Apklausų duomenimis, jo nepalaiko apie 20 proc. šalies gyventojų. Tačiau jiems Graikijos valdžia yra parengusi „priešnuodį“. Pastarosiomis dienomis net Vokietiją jau pasiekė žinios apie tai, kad Atėnų metro keleiviams per vagonuose esančius ekranus rodomas 50 sekundžių filmas su archyvine Antrojo pasaulinio karo medžiaga ir nacių žiaurumo Graikijoje įrodymais.

Graikijos gynybos ministras Kyriakas Zilakas šią propagandą vadina kampanija siekiant išsaugoti istorinę Graikijos žmonių atmintį, tačiau tarptautiniai ekspertai tai vadina purvinais graikų žaidimais ir manipuliacijomis.

Panašių įvertinimų sulaukia ir Graikijos premjero flirtas su Rusija. Mat Rusija Graikijai žada esą iki 5 mlrd. eurų sieksiančią finansinę injekciją, kaip išankstinį apmokėjimą už dujų tranzitą dujotiekio „Turkijos srautas“ statybos projekte.

Beje, šį „Turkijos srauto“ statybos projektą, dideliam ES nepasitenkinimui, dar balandžio pradžioje patvirtino Graikijos, Serbijos, Makedonijos, Vengrijos ir Turkijos užsienio reikalų ministerijų vadovai.

Tačiau toks viešai paskelbtas ir kol kas neįgyvendintas sandoris, galintis gerokai palengvinti Graikijos skolų naštą, gali būti tik Atėnų bei Maskvos mėginimas daryti spaudimą Europos Sąjungai, o galiausiai atsisukti prieš Graikiją, pastaruoju metu ėmusią žaisti vis nešvaresnius žaidimus ir kaišioti pagalius į vežimo, kuriame pati –  bent jau kol kas – tebesėdi, ratus.

Rima Janužytė