Scanpix

Programišiai. Ši „profesija“ atsirado kartu su internetu, nes visada bus žmonių, kurie savo sumanumą panaudos ne patiems gražiausiems tikslams. Šiuo metu bene masiškiausia ir ryškiausia internetinių įsilaužėlių grupuotė „Anonymous“ save vadina programišiais aktyvistais. Jie žada internetu susidoroti su „Islamo valstybės“ (IS) skleidžiama propaganda, pamokyti palestiniečių skriaudėjus ir apskritai kovoti su neteisybe.

„Anonymous“ egzistavimas kelia dviprasmiškų minčių: jie tarsi šiuolaikiniai geradariai, besislepiantys už ekrano, besivadovaujantys moraliniais imperatyvais, etikos dogmomis, bet jų priemonės – iš kitos srities. Grupės, arba veikiau – grupuotės, retorika irgi gana radikali ir nepaliekanti dvejonių: grasinimai, bauginimai yra neatsiejama jų išplatintų garso įrašų ir tekstinių pranešimų dalis.

Ši grupuotė susikūrė labai aiškų įvaizdį, turi savo vėliavą, skiriamuosius ženklus ir vienija tūkstančius, o gal ir šimtus tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Toks narių skaičius rodo platų tinklą bendraminčių, kurie susivienijo, nes aiškiai žino apie šios grupuotės veiklą ir tikslus. „Anonymous“, derėtų pabrėžti, karštligiškai siekia būti pastebėti, yra palaikoma ir puoselėjama tam tikra populiarumo banga. Prie jų žinomumo veikiausiai prisidėjo nedviprasmiškai transliuojami pranešimai.

Ne ką mažiau svarbus pagrindas grupuotei susikurti buvo ir Gay Fawkesas, kuris XVII a. pradžioje surengė sąmokslą Londone, bandė susprogdinti Lordų rūmus, kad atkurtų katalikišką valstybę. Vėliau kiti revoliucionieriai, įkvėpti G.Fawkeso, ėmė dėvėti jo vardu vadinamas kaukes, kurių dizainą sukūrė Davidas Lloydas. Ši kaukė tapo gana garsaus filmo „V – tai vendeta“ įvaizdžiu, juo susižavėję programišių aktyvistai dažnai pasirodo dėvėdami tokias kaukes protestuose.

„Anonymous“ simpatizuojantys asmenys gerai atpažįstami ne tik iš žmogaus patenkintu veidu kaukių: jų atributikai svarbus ir kitas nuasmeninimo simbolis – kostiumuotas begalvis žmogus. Tokį vaizdą galima išvysti jiems priskiriamoje vėliavoje, kuri neįtikėtinai panaši į Jungtinių Tautų emblemą: fone yra pasaulio žemėlapis, aplink jį išdėstytos alyvuogių šakelės, viduryje – kostiumuotas žmogus, vietoj galvos – klaustukas. Grupuotė pasirinko žalią, baltą, pilką ir juodą spalvas. Daugelis sodriai žalią sieja su anarchija, balta su kitomis spalvomis gali reikšti „baltųjų“ kovą su blogio jėgomis. Klaustukas vietoj žmogaus galvos lyg nurodo, kad kiekvienas gali būti taikos – alyvuogių šakelių nešėjas.

Yra hipotezių, kad „Anonymous“ simbolis sukurtas pagal graikų pergalės deivės Nikės skulptūrą: ji išlikusi be galvos ir galūnių, todėl šiek tiek primena pergalės – taikos ir laisvės pasaulyje – siekiančių programišių idėją. Dar kita su šiais programišiais siejama vėliava primena piratų vėliavą – jų filosofija irgi siejasi su plėšimo ir dalijimosi veiksmais.

Šiuolaikiniais robinhudais vadinami programišiai vienų yra smerkiami, kiti jais žavisi. Panašiai kaip „WikiLeaks“, buvusio NSA darbuotojo Edwardo Snowdeno veikla.

Ši programišių grupuotė tvirtina, kad informacija yra laisva ir visuomenė turi laisvai ją pasiekti. Tos pačios filosofijos laikosi ir Juliano Assange‘o įkurta ne pelno siekianti organizacija, netgi priskiriama prie tiriamosios žurnalistikos. Nors slapto susirašinėjimo paviešinimą veikiau derėtų priskirti prie demonstratyvaus teisių pažeidinėjimo ir noro pabaksnoti į kitus žmones.

Atrodo, kad žmonės, kurie atskleidžia valstybės paslaptis, asmeninius diplomatų susirašinėjimus, patys turėtų būt itin aukštos moralės, išlaikyti nesuteptą reputaciją, bet J.Assange‘o ir E.Snowdeno pavyzdžiai byloja ką kita. Šie asmenys įsivėlę į nešvarias situacijas ne tik dėl savo atskleistos informacijos. E.Snowdenas pademonstravo prokremlišką laikyseną, apsigyvendamas Rusijos sostinėje, jam buvo pratęstas pabėgėlio statusas, o J.Assange‘as bailiai trejus metus slepiasi Ekvadoro ambasadoje Londone, kad išvengtų ekstradicijos į Švediją, kur yra kaltinamas seksualiniais nusikaltimais.

Šiuolaikiniais didvyriais vadinami asmenys gali būti autoritetai tik vertybinių nuostatų stokojantiems žmonėms, kurie geba prisitaikyti ir neturi įsitikinimų. Pataikavimas bandantiems eiti prieš srovę, paminklų jų garbei statymas leidžia panašiai radikaliai mąstantiems jungtis į organizacijas bei grupuotes ir skelbti karą blogiukams. Vis dėlto gerai pažvelgę į „WikiLeaks“ ar „Anonymous“ programas matysime, kad jose vyrauja destrukcija ir anarchija, piratavimas, teisių pažeidimai, šniukštinėjimas po asmeninius duomenis, bandant sukompromituoti, atkeršyti – visa tai tik įsuka naikinimo mašiną. Paskelbdami naujus nutekintus dokumentus, pažymas ar įsilauždami į tam tikras svetaines, socialinių tinklų paskyras, šių grupių atstovai siekia sukelti pasipiktinimą, tariamai kovodami su blogiu, korupcija, neteisybe, bet jų ginklai netinkami – jie tik griauna.

Galų gale siekis sukurti utopinę santvarką – kad jų įsivaizduojamas „gėris“ nugalėtų blogiukus – yra paikas ir nepamatuotas. Autoritarizmas ar diktatūra neišnyks, liks ir korupcija, toliau bus kariaujama, meluojama, vagiama. Nėra būdo visiems žmonėms įtikinti, kad jie būtų moralūs, tai neįmanoma, bet ir siekti to yra bergždžia ir net neprasminga. Edenas užsidarė jau seniai, dabar kuriame šiuolaikines visuomenes, kuriose susiduriame su iššūkiais, išgyvenimas tapo svarbesnis už gyvenimo moralumą.

Teoriškai demokratiškiausia ir liberaliausia valstybė JAV dėl savo milžiniškos įtakos tapo visų „teisingumo“ programų taikiniu. Tačiau pastebimas dvigubas veiksnys: tokios organizacijos ar judėjimai veikia sutelktos anarchijos principu, jų vertybės paremtos ne kokiu nors religiniu ar moraliniu pagrindu, todėl lengvai deformuojamos ir keičiamos, kaip kuriam nariui patogu. „Anonymous“ nuodo, kad jie taisyklių, kaip vadovų, neturi, ir kiekvienas aktyvistas elgiasi pagal savo valią.

Moralinį pagrindą dažniausiai sudaro religijos diegiamos vertybės, ir nebūtinai asmuo turi būti religingas. Čia verta prisiminti ir vis dar netylančias kalbas dėl to, jog Lisabonos sutartyje Europos Sąjunga taip ir neišdrįso įrašyti, kad šios organizacijos pagrindą sudaro krikščioniškas pamatas. Daugeliu aspektų tai išspręstų nesutarimus ir nurodytų kryptį. Dabar tos krypties nėra, Europa išgyvena tapatybės krizę, kai kur – islamizacijos procesą. O naujausi tyrimai rodo, kad Amerikoje mažėja žmonių, kurie save priskiria krikščionių Bažnyčiai, vis daugiau jaunuolių laiko save agnostikais. Pokyčiai vyksta visame religiniame kraštovaizdyje, tai turi įtakos visos šalies ir daugeliui demografinių grupių.

Remiantis įtakingo tyrimų centro „Pew Research Center“ duomenimis, vis dėlto negalima teigti, kad amerikiečiai praranda religingumą. Krikščionybė lieka vyraujanti religija labiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje: maždaug septyni iš dešimties JAV gyventojų ir toliau laiko save tam tikro krikščionių tikėjimo išpažinėjais. Tačiau nustatyta, kad suaugusiųjų (nuo 18 metų ir vyresnių), kurie save apibūdina kaip krikščionis, dalis sumažėjo beveik aštuoniais procentiniais punktais vos per septynerius metus – nuo 78,4 proc. 2007 m. iki 70,6 proc. 2014 m. Per tą patį laikotarpį amerikiečių, kurie save apibūdina kaip ateistus, agnostikus arba tiesiog nereligingus, skaičius šoktelėjo daugiau nei šešiais procentais – nuo 16,1 iki 22,8 proc. Amerikiečių, kurie susitapatina su nekrikščioniškomis religijomis, padaugėjo 1,2 procentinio punkto – nuo 4,7 proc. 2007 m. iki 5,9 proc. 2014 m. Ypač didelis augimas buvo tarp musulmonų ir hinduistų.

Ką rodo šie duomenys? Kad žmonės praranda pagrindą po kojomis ir nebežino, kas yra. O tokius asmenis labai lengva valdyti, daryti jiems įtaką, jie paprastai tampa didelio žaidimo, kuriuo užsiima, tarkim, „Anonymous“ ar „WikiLeaks“, įkaitais.

Interneto amžius leidžia aktyvistams susitelkti į vieningą „kryžiaus žygį“ po viena vėliava. „Anonymous“ tikslas – pažaboti neteisybę ir socialinius, religinius konfliktus, įveikti tuos, kurie, jų manymu, to verti. Gabriella Coleman, kuri parašė studiją apie „Anonymous“, apibūdina šią grupuotę kaip daugiabriaunę subkultūrą, kuri geba sukurti aplink save mistinę aurą. Įdomus reiškinys: internete, kur visi visus gali sekti, sudaroma galimybė susikurti aibę tapatybių ir dangstytis jomis lyg G.Fawkeso kaukėmis.

Tačiau, nepaisant romantinių atspalvių, šios grupuotės veikla yra kriminalinio pobūdžio. Čia vėlgi kyla moralinis klausimas: kas susitepė labiau – žmogus, kuris juodino ką nors slapta, ar tas, kuris paviešino tai ir žada atkirtį. Jei „Anonymous“ nebūtų išplitusi iki dabartinio lygio ir apskritai veiktų ne interneto pažangos amžiuje, o tik pačioje pradžioje, veikiausiai ši grupuotė tebūtų teisuolių sauja, bandanti atverti akis kai kuriems visuomenės sluoksniams, nebandydama sukelti revoliucijos. Šiuo metu žiniasklaida net nedrįsta spėti, kiek žmonių pasaulyje priklauso „Anonymous“ organizacijai, bet aišku tai, kad prisijungti prie jos – vieni juokai. Internete lengva rasti nurodymų, kuriuos derėtų įvykdyti būsimiems nariams: juos apima saugumo reikalavimai, įspėjimai dėl pluoštų techninių tekstų ir, žinoma, nepamirštama pabrėžti, kad tapęs nariu prisijungsi prie kitų „herojų“. Tačiau Federalinis tyrimų biuras (FTB) tokius didvyrius jau įvardijo teroristais.

Pavyzdžiui, vienas aukšto rango grupuotės narys Jeremy Hammondas, kuris buvo įkalintas už įvairios informacijos atskleidimą, FTB buvo įtrauktas į teroristų sąrašus ir yra sekamas. Ironiškai tariant, įvyko atoveiksmis: tas, kuris sekė kitus, dabar pats yra sekamas aukščiausios valdžios. Tačiau žmogaus teisių gynėjų grupės susirūpino, kad žmogus, tiesiogiai neturėjęs ryšių su teroristais, neteisėtai įtraukiamas į tokius sąrašus. Pats J.Hammondas teigė, kad jei jis siejamas su „Islamo valstybe“ ar „Al Qaeda“, tada tai normalu, bet jei „Anonymous“ laikoma teroristinė grupuote – tai jau nepriimtina. Vyras visada tikino, kad yra aktyvistas, o ne nusikaltėlis, anot jo, ir jis, ir jo kolegos programišiai yra nesuprasti visuomenės ir pareigūnų. „Mes pasmerkti kaip nusikaltėliai be sąžinės, nurašyti be priežasties kaip asocialūs paaugliai, pavadinti kibernetiniais teroristais, kad būtų pateisintas įkalinimas arba sekimas. Bet programišiai aktyvistai egzistuoja kartu su socialinio teisingumo judėjimais“, – rašė jis.

2013 m. programišius buvo įkalintas dešimčiai metų už „politiškai motyvuotus įsilaužimus“ į privačią žvalgybos įmonę „Stratfor“, iš kurios jis pasisavino ir nutekino milijonus laiškų. Po griežčiausios bausmės paskelbimo amerikietis aiškiai suvokė, jog tai įspėjimas jo kolegoms dar labiau „slėpti savo veidus“, kad nebūtų pagauti. Tiesa, išaiškėjo ir tai, jog FTB šiek tiek manipuliavo J.Hammondu, kad šis prisipažintų ir apie įsilaužimą į dešimčių užsienio vyriausybių interneto svetaines. Kai jis priklausė „Anonymous“, grupuotė bendradarbiavo su „WikiLeaks“ ir kitomis grupėmis, kurios viešino informaciją, susijusią su valstybių pasiklausymu ar sekimo sistemomis. Vyras taip pat buvo siejamas su „Anonymous“ gimininga „LulzSec“ grupuote, kuriai galbūt vadovavo. Čikagietį išdavė FTB informatorius, infiltruotas į vieną programišių grupuotę.

Tais pačiais metais šiek tiek švelnesnes bausmes gavo du jauni britai už įsilaužimus į „PayPal“, „Mastercard“, „Visa“, prieš piratavimą nukreiptus tinklalapius, kelių įžymybių asmenines svetaines. Taikiniais tapo objektai, kurių veikla vienu ar kitu aspektu programišiams nepatiko.

Dar vienas ryškus grupuotės narys Fidelis Salinas FTB pareigūnų pernai buvo suimtas dėl bandymų prisijungti prie slaptų serverių. Vyras kaltę pripažino. Vėliau jis buvo apkaltintas 14 papildomų punktų, o anksčiau kaltintas nusikaltimais, susijusiais su internetiniu neįvardytos moters persekiojimu. Jis buvo apkaltintas persekiojęs ją internete mažiausiai 18 kartų 2011 m. gruodžio mėnesį. Už visus 44 punktus JAV įstatymai numato griežčiausią bausmę – 10 metų kalėjimo. Jei F.Salinas būtų nuteistas pagal visus punktus, jam teoriškai tektų kalėti 440 metų. Po kaltinimų amerikietis išplūdo pareigūnus, išvadindamas juos korumpuotais. Pasak jo, įsilaužimai tik įrodo, kad reikia didinti serverių saugumą ir padėkoti „Anonymous“, jog parodė saugumo spragas, o ne be reikalo suiminėti nekaltus žmones. Jis pakartojo grupuotės šūkį: „Mes neužmirštame, mes neatleidžiame“.
Vis dėlto yra pergalių ir programišių aktyvistų pusėje. JAV, Naujajame Džersyje, Vainlande, per policijos areštą šių metų balandį mirė sulaikytasis juodaodis Phillipas White‘as, o praėjus dienai po to „Anonymous“ išplatino internete pareigūnų, atsakingų už neleistinus veiksmus, pavardes ir asmens duomenis. Paskelbus šią informaciją abu pareigūnai buvo suspenduoti. Taip pat programišiai žadėjo surengti kibernetinį išpuolį prieš policijos departamento tinklalapį, jei nebus imtasi veiksmų dėl prasižengusių policininkų.

Teisybės ieškotojai „Anonymous“, kurie teigia, kad jų organizaciją sudaro skirtingų religijų, socialinių, rasinių, lytinių ir seksualinių grupių žmonės, kovoja ir prieš IS atstovus, kuriuos daugelis pasaulio valstybių įvardijo teroristais. Ironiška: nusikaltėliais vadinami programišiai – prieš tikrais ginklais šaudančius teroristus.

Viename naujausių garso įrašų aktyvistai tvirtina, kad internetas priklauso jiems ir kad jie jau „nulaužė“ apie šimtą propagandinių IS paskyrų „Twitter“ tinkle. Šias paskyras programišiai vadina „virusais“, kuriais bus „pasirūpinta“.

Tiesa, kol kas neaišku, ar tokie drąsūs „Anonymous“ pareiškimai išties bent kiek susilpnino islamistus socialinėje žiniasklaidoje. Išnaikinti tokio masto ir populiarumo paskyras – titaniškas darbas, bet po kaukėmis besislepiantys, kompiuteriu sukurtu balsu kalbantys programišiai jaučiasi beveik dievai, skirstydami, kas gera ir kas bloga. Apie tai jie būtinai skelbia, laukdami susidomėjimo. Dažniausiai ir sulaukia: net įtakingiausi didieji užsienio naujienų portalai nepraleidžia pro akis naujų „Anonymous“ įrašų ar atakų.

Nemažo atgarsio sulaukė ir paskelbtas karas prancūzų satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ užpuolikams, kurie irgi buvo islamistai. Vienas „Anonymous“ atstovų tvirtina, kad islamistai, nušovę redaktorius ir žurnalistus, kartu bando nužudyti ir demokratijos pagrindą – teisę laisvai mąstyti.

„Charlie Hebdo“ redakcijos raiška – nevienareikšmis, labai jautrus ir prieštaringas klausimas, nes riba tarp laisvės ir anarchijos yra labai trapi. Patys programišiai aktyvistai nuolat laviruoja ties šia riba, dažnai viršydami savo filosofiją. Jiems nebuvo demokratiškai suteikta teisė bausti kaltuosius ir juodinti tam tikras grupes, pulti įmones ar garsenybes. Jie susikūrė sau šią teisę ir priėmė tai kaip neginčijamą įstatymą, ir daro tai net ne slapta, kaip kokie partizaniškai nusiteikę aktyvistai, o kuo plačiau paskleisdami žinią, kad informacija pasiektų net ir tuos, kurie nenori apie tai sužinoti. Jie labai išnaudoja srauto galimybes ir patį interneto amžių, informacija jiems tampa nebe šaltiniu, o ginklu, kuriuo gali švaistytis lengvai prie jų grupuotės prisijungęs asmuo.

Dar vienas įdomus „Anonymous“ įsivėlimo į teisingumo paieškas atvejis buvo 2011 m., kai Meksikos narkotikų kartelis „Los Zetas“ pagrobė vieną jų programišių. Neoficialus programišių atstovas Barrettas Brownas tada žadėjo paskelbti apie šalies vyriausybės ryšius su narkotikų prekeiviais. Tačiau, kaip numanoma, programišius buvo paleistas, ir to pakako, kad kitų narių grasinimai apie slaptos informacijos nutekinimą ir teliktų kalbomis. Jokių duomenų apie vyriausybės remiamus kartelius internete nepasirodė, veikiausiai „Anonymous“ bijojo blogesnių pasekmių, nei vieno nario paėmimas įkaitu.

Įtakingas Meksikos sindikatas „Los Zetas“ veikiausiai turi prieigą prie sudėtingos programinės stebėjimo įrangos, nes yra infiltravęs į Meksikos teisėsaugos institucijas saviškių, todėl anonimiškumas internete net „Anonymous“ nebėra patvari kaukė. Be to, 2011-ieji buvo grupuotės, kuri vieną pirmųjų kibernetinių operacijų surengė 2008 m., veiklos pradžia. Žiniasklaidoje tuo metu dar kalbėjo tariami jų atstovai, kartais net prisistatydavę (neaišku, ar ne išgalvotomis) pavardėmis. Žinoma, laikui bėgant organizacijos mastas augo, ji grynėjo, bet išliko ta pati anarchinė idėja, kad nėra valdžios, kuri koordinuotų pagrindines operacijas ir prisiimtų atsakomybę. Čia, rodos, yra dar viena „Anonymous“ veiklos klaida, ir tai gali reikšti, kad dėl savo dar nepakankamo brandumo ji gali netrukus nunykti.

Dar vienas legionu save vadinančios grupuotės trūkumas – ne visada pakankamai geri programų puolimo įgūdžiai. Tarkim, į „Pay Pal“ programišiai įsilaužė tik iš dalies, o 2011 m. bandė pakenkti Vatikano tinklalapiui, kad sutrikdytų tuomečio popiežiaus Benedikto XVI apsilankymą Madride, Jaunimo dienose. Kibernetinio saugumo ekspertai įspėjo Vatikaną apie galimą ataką, pridėdami, kad programišiai aktyvistai skiriasi nuo samdomų programišių tuo, jog pastarieji iš anksto neskelbia apie atakas. Dėl savo neidealių įgūdžių „Anonymus“ dažnai neįvykdo užduočių iki galo, nors būna paskelbę apie didelio masto operaciją.

Kadangi programišiai nėra labai apsukrūs, anksčiau ar vėliau dar dešimtys jų bus sučiupti, todėl organizacijos likimas gali pakibti ant plauko. Jie neturi vadovų ar strategų, ir tai gali pakišti jiems koją. Atkritus dar dešimtims narių, grupuotė iškart nežlugtų, bet kiltų didelė grėsmė, jei tarp suimtųjų ar nuteistųjų būtų senbuvių ar gabesnių žmonių, kurių netektis reikštų grupuotės susilpnėjimą. Tada, žinoma, „Anonymous“ dar garsiau skanduotų apie savo keršto planus ir bandytų užglaistyti retesnes ir nebe tokias paveikias atakas.

Jau ir anksčiau „Anonymous“ kritikuota dėl savo ne itin išmanių „DdoS“ tipo atakų, kurios nėra labai sudėtingos, nes, kaip numanoma, jas vykdo jaunuoliai, pasirinkti kaip atpirkimo ožiai, o didžiausią svorį turi tie, kurie gerai išmano socialinę inžineriją, ir dar kita dalis – tie, kurie remia „Anonymous“. Tačiau, nepaisant didelės paramos, šiai grupuotei lemta išsigimti, nes neturint apibrėžtos vadovybės ir ideologijos tam tikras darinys negali klestėti. Ši grupė, kuri nenori savęs apibrėžti nei kaip organizacijos, nei kaip kažko kito, egzistuoja veikiau iš inercijos, bendro pasipriešinimo ir maištavimo paskatų. Anarchistiniai motyvai, paaugliškas temperamentas, bandymas nuteisti bloguosius rimbo metodu – tai neveiks ilgai. Kuo toliau, tuo daugiau atsiras būdų išsiaiškinti „Anonymous“ narių tapatybę ir išvilkti juos į viešumą.

„Anonymous“ bando sukurti utopinį pasaulį, kuriame šalys nustotų naudoti prievartą prieš vaikus, taptų tolerantiškesnės, neklestėtų kapitalizmas, smurtas, terorizmas. Tačiau pati jų idėja ir priemonės tam pasiekti – neadekvačios. Anksčiau vykę suėmimai ir keleto asmenų įkalinimas – jau užmarštyje, grupuotė turi naujų taikinių ir, be abejo, dar daugiau rėmėjų. Tačiau reikia atidžiai stebėti, kada šis darinys pradės byrėti, o jo galia automatiškai – blėsti.

Ir dabar „Anonymous“ daugiau skanduoja ir grasina, nei realiai daro. Pastaruoju metu jie įvykdė keletą smulkių įsilaužimų ir paskelbė informacijos, nekeičiančios ko nors iš esmės. Jei jų nariai išties išsidėstę visame pasaulyje, sudaro masinį tinklą ir jų „yra daugiau, nei įsivaizduojama“, bent jau socialinėje erdvėje jie galėtų panaikinti IS propagandą, bet akivaizdus tik žodinis jų nepasitenkinimas. Šios grupuotės, kurią dera vadinti kriminaline, nariai serga didybės manija, įsivaizduoja esą pasaulio gelbėtojai, robinhudai, bet išties tėra menki donkichotai, kovojantys ne su įsivaizduojamais, bet su jiems neįveikiamais vėjo malūnais.

Viešinimas būtų gera priemonė mažoje bendruomenėje, bet tai neveiks globaliu mastu, o grasinimai ir agresyvūs veiksmai nesudrausmins piktadarių. Patys ugnimi kovodami prieš ugnį, save programišiais aktyvistais vadinantys asmenys įžiebia didesnę liepsną ir kiršina žmones. Skelbdami apie demokratiją ir laisves, jie išties palaiko ir kuria anarchiją, nes neturi vadovybės, idėjos, ideologijos. Idealios santvarkos nėra, jos išrasti neįmanoma, nes pasaulis nebegali grįžti į rojaus laikus.

Atrodo, kad „Anonymous“, kaip ir daugelis revoliucionierių, turi didelių ambicijų kažkaip keisti santvarką, bet, kaip ir daugelis, nežino, kas yra adekvatu ir priimtina. Pirmiausia reikia iškristalizuoti aukščiausiuose postuose esančius asmenis, kurie ir turi realios galios, o ne šešėlinį, už kaukių paslėptą kompiuteriu sukurtą balsą.

Vis dėlto „Anonymous“ sukūrė apie save didelį mitą ir gavo sočiai žiniasklaidos dėmesio, ko aiškiai siekia radikalia savo retorika, kuri ne ką skiriasi nuo žiaurios IS politikos. IS netgi atviresnė – apie jos veiksmus sužinoma greitai. Bet kas žino, gal ir tarp programišių esama įkaitų grobimo, psichologinio smurto. Tada jie irgi būtų vertintini kaip teroristai, peržengę kibernetinės erdvės ribas.

Deimantė Daugintytė