Gamtosauga. Nepaisant liūdnų pasaulinių tendencijų, Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus bičių populiacija didėjo. Tai lėmė 30 proc. padidėjęs bitynų skaičius.

„Šiuo metu esame pasiekę Lietuvos prieškario lygį. Bičių šeimų palengva gausėja“, – džiaugiasi Kauno rajone bitininkaujantis biomedicinos mokslų daktaras, selekcininkas Algirdas Amšiejus.

Jam antrindamas, Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas prof. hab. dr. Algirdas Skirkevičius sutinka, kad situacija šalyje nekinta kelerius metus, bet neslepia susirūpinimo, jog bičių šeimų skaičius nėra didesnis nei tarpukariu, o tai, jo manymu, neleidžia pernelyg atsipalaiduoti.

„Vertinant Lietuvos bičių šeimų skaičių matyti, kad šiuo metu esame tame pat lygmenyje kaip ir 1912-aisiais. Vienu metu buvo fiksuotas bičių šeimų skaičiaus didėjimas, bet žemdirbiams ėmus aktyviai naudoti pesticidus jis ir vėl smarkiai sumenko“, – vieną iš priežasčių, kodėl krinta vieni seniausių visatos vabzdžių, atskleidžia A.Skirkevičius.

Svarstydamas, kas gi lemia netolygią bičių šeimų situaciją pasaulyje, profesorius mini skirtingas klimato sąlygas ir nevienodus valstybės plotus. Tai lyg ir atsako į klausimą, kodėl pietiniuose kraštuose bičių nepalyginti gausiau nei mūsų platumose (Graikijoje – apie pusantro milijono, Ispanijoje – pustrečio milijono, Prancūzijoje – apie milijoną tris šimtus tūkstančių bičių šeimų).

Lyginant Lietuvą su kaimynine Lenkija, kurioje bičių šeimų skaičius siekia milijoną šimtą tūkstančių, akivaizdu, kad mūsų bičių populiacija nėra gausi.

Lietuvos bitininkų sąjungos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje registruojama 120 tūkst. bičių šeimų, nepalyginti daugiau jų dūzgia Čekijoje (500 tūkst.), Bulgarijoje (617 tūkst.), Vokietijoje (700 tūkst.). Užtat lenkiame Belgiją, kurioje fiksuojama apie 112 tūkst. bičių šeimų.

Pasaulio biologams svarstant, kas sukelia ištisų bendruomeninių vabzdžių kolonijų sunykimą, mokslininkai pateikia ne vieną tokio reiškinio priežastį. Žalingiausiais veiksniais šiandien įvardijami žemės ūkyje naudojami pesticidai. Dėl šios priežasties Prancūzijos ir Vokietijos bitininkai vieni pirmųjų uždraudė neonikotinoidų (vienos naujausių pesticidų rūšių) naudojimą, nes išsiaiškino, kad šie patenka ne tik į augalų lapus, bet ir į žiedadulkes bei nektarą, taigi kenkia bitėms.

„Deja, Lietuvoje Vyriausybė buvo palaiminusi šių pesticidų naudojimą mūsų šalyje ir tik Bitininkų sąjungos pastangomis išvengta liūdnų pasekmių“, – sąmoningumo stoka piktinasi A.Amšiejus, atkreipdamas dėmesį, kad Europos Sąjunga dar praėjusiais metais įvedė kai kurių neonikotinoidų draudimą.

Jo teigimu, neigiamai seniausius planetos vabzdžius veikia ir pernelyg dideli plotai, apsėti monokultūromis (rapsais, levandomis ir pan.), varozės erkės (sergamumas fiksuojamas visame pasaulyje, išskyrus Australiją), genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) paplitimas, taip pat – nevisavertis bičių maistas, kai jos maitinamos cukrumi.

Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai prideda, kad bitės nyksta ir dėl gamtos užterštumo, ir dėl to, kad plečiantis miestams jos vis labiau išstumiamos iš savo įprastos teritorijos. Nepaisant to, kad Lietuva pirmauja pagal bičių skaičių Europos Sąjungoje, dar ne taip seniai fiksuotas medaus nešėjų šeimų mažėjimas.

Lietuvos mokslų akademijos narys, VU profesorius Jonas Grigas tvirtina, kad panašiai kaip nedideli pesticidų kiekiai (dideli jų kiekiai vabzdžius pražudo), sukeliantys vabzdžiams orientacijos sutrikimus, bičių elgesį trikdo ir mobiliųjų telefonų skleidžiamos bangos (jų paveiktos bitės neberanda kelio atgal į avilius). Profesorius primena, kad dar prieš atsirandant mobiliesiems telefonams buvo nustatyta, kad elektromagnetinė spinduliuotė kenkia vabzdžių populiacijai.

Apie galimas bičių nykimo priežastis diskutuojantys pasaulio mokslininkai masiniu jų nykimu vadina 2007 metus. Būtent tuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose išmirė apie trečdalį bičių šeimų.

Panaši nelaimė ištiko Australiją, Braziliją, Kiniją ir kai kurias Europos valstybes. Atlikęs JAV bičių augintojų apklausą, JAV žemės ūkio departamentas (USDA) nustatė, kad dar praėjusią žiemą išmirė 23 proc. bičių šeimų, o tai yra mažiau nei vidutiniškas 29 proc. mirštamumas per pastaruosius aštuonerius metus. Nors tai ir pagerėjimas, tačiau, kaip tikina mokslininkai, to negana.

Tad nieko keista, kad šių vabzdžių nykimas sukėlė nerimą tarptautinėje bendruomenėje, nes, kaip manoma, kone trečdalis pasaulio žemės ūkio produktų priklauso nuo europietiškųjų bičių išlikimo. Didžiuliams pasėlių laukams būtinas intensyvus augalų ir vaisių apdulkinimas per trumpą laiką. Deja, jokie kiti laukiniai vabzdžiai, išskyrus bites, to atlikti negali. Kitas dalykas – bičių medus, kaip maistas ir vaistas, pasižymintis antibakterinėmis, antioksidacinėmis ir imunostimuliuojamosiomis savybėmis, minimas kone visose religiniuose šaltiniuose: Talmude, Korane, Indijos, Kinijos, Egipto šventuosiuose raštuose.

Ilgametis Kauno medicinos universiteto (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Vaistų technologijos katedros farmakologas, knygos „Medus žmogaus sveikatai“ autorius Antanas Gendrolis apibūdina medų kaip didžiulę gamtos dovaną žmonijai: geriausios pasaulio farmacijos laboratorijos nieko panašaus net ir ateityje nesugebės sukurti. Nedidelių negalavimų gydymui ir sunkių ligų profilaktikai naudojama bičių produkcija (medus, žiedadulkės, bičių duonelė, pikis ir pan.), A.Gendrolio teigimu, dar ilgą laiką bus nepakeičiama mūsų visuomenėje, todėl būtina susirūpinti, kad naudotis ja galimybę turėtų ir ateities kartos.

Dar vienas „Veido“ pašnekovas bitininkas Dainius Šerkšnas apgailestauja, kad dalis visuomenės šiandien mieliau renkasi farmacininkų siūlomus abejotinos vertės maisto papildus, o ne bičių produktus, kuriuose gausu visko, ko reikia žmogaus imuninei sistemai sustiprinti. 250 bičių šeimų prižiūrinti Šerkšnų šeima, aplinkinių itin vertinama dėl medaus su liofilizuotomis, šaltyje išdžiovintomis uogomis, bites augina jau ne vieną dešimtmetį. D.Šerkšnas šią veiklą derina su tiesioginėmis energetiko pareigomis. Kaip sako pats, gaila to atsisakyti dėl ankstesnio įdirbio.

Šeštus metus su žmona ir tėvais Raseinių krašte, kuriame esama ir kultūrinių pievų, ir dirbamų laukų, bites auginantis pašnekovas vadina jas vienais seniausių ir geriausiai prie aplinkos prisitaikiusių vabzdžių, deja, sparčiai žūvančių tiek dėl aplinkos taršos, tiek dėl prastos bitininkų priežiūros. „Jei į bičių šeimą įsisuka liga ir žmogus nieko nedaro, po dvejų ar ketverių metų visas bitynas išmiršta“, – apie visame pasaulyje daugiausiai bičių gyvybių nusinešančias varozės erkes pasakoja D.Šerkšnas.

Virusinių bičių ligų gydymo Lietuvoje kol kas nėra, todėl labai svarbu, kad bitininkai laiku ir efektyviomis priemonėmis naikintų varozės erkes, nes jos yra ne tik bičių parazitai, bet ir pagrindiniai virusinių ligų platintojai.

Savo bitynus automatizuotoje sistemoje deklaravusius Šerkšnus, kaip ir kitus Lietuvos ūkininkus, šiemet jau pasiekia informacija iš ūkininkų, kurie artimiausiu metu žada purkšti savo laukus. Taigi bitininkai įgyja galimybę imtis reikiamų priemonių, norėdami apsaugoti savo avilius.

Tokios informavimo priemonės būtinybe D.Šerkšnas sako jau spėjęs įsitikinti karčia savo patirtimi: „Ir patys esame patekę į apmaudžią situaciją, kai ūkininkas dieną purškė chemikalais savo rapsus, o mes dėl to netekome dalies bičių. Žinoma, jis ir atsiprašė, ir savo kaltę pripažino. Nuo panašių nesusipratimų ir apsaugo šiuo metu jau veikianti sistema. Sužinoję, kada numatoma purkšti pasėlius, turime galimybę kuriam laikui bites uždaryti.“

A.Amšiejaus teigimu, Danijoje bitininkai apie tai, kad ūkininkai ketina purkšti laukus pesticidais ar sėti juose genetiškai modifikuotus augalus, per elektroninę sistemą perspėjami prieš metus laiko. Toks terminas jiems pakankamas aviliams perkelti bent 10 kilometrų nuo tos vietos (bitės įprastai žiedus lanko 4 km atstumu nuo avilio. Jos visą savo gyvenimą maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis, o kiti vabzdžiai tik suaugę minta gėlių nektaru). Tenka pripažinti, kad, matyt, tik demokratinėje ir laisvoje šalyje, kurioje vyrauja visuomenės informavimo, o ne baudimo sistema, galima tokia praktika.

Strasbūro teismo priimtame sprendime pabrėžiama, kad jei meduje yra genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkių, jis praranda savo vertę ir negali būti vartojamas maistui. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad Lietuva priklauso valstybių grupei, siekiančiai išsaugoti jau nusistovėjusią ekologinę sistemą ir toliau nebeauginti genetiškai modifikuotos produkcijos.

Šiuo metu Lietuvoje besiklostančią bitininkų informavimo praktiką elektroniniu būdu A.Skirkevičius vadina svarbiu ir reikšmingu šalies žingsniu į priekį: „Pasirėmę kitų šalių pavyzdžiu sukūrėme puikią sistemą. Taigi bitininkui pakanka deklaruoti savo bityną, kad ūkininkas, prieš purkšdamas savo laukus, apie tai įspėtų: žinutė ateina per elektroninę sistemą.“

Nors Lietuva pagal bičių skaičių Europos Sąjungoje ir pirmauja, nuo 2000 m. buvo stebimas medaus nešėjų šeimų mažėjimas, ir tik dėl Europos paramos bei įdėtų bitininkų pastangų (atnaujintų medinių avilių, didesnės priežiūros ir pan.) pastaraisiais metais reikalai judėjo teigiama kryptimi. „Veido“ ekspertų nuomone, dar tikrai yra ką keisti ir kur tobulėti, bet daugelis jų itin vertina Lietuvoje organizuojamą bitininkų mokymą bei švietimą, dėl kurio taip pat išvengiama klaidų.

Pavyzdžiui, šiauriniuose rajonuose žydinčių augalų nektarą kopinėjančios bitės bus kur kas mažiau našios ir darbščios perkėlus jas į pietinius rajonus ir pan. Prisimenant, kad evoliucijos eigoje augalai ir vabzdžiai formavosi drauge, nereikėtų nepaisyti tarp jų egzistuojančio grįžtamojo ryšio. Bitininkai pabrėžia, kad kiekviename rajone šie aspektai saviti, todėl bičių šeimų nepatariama kilnoti (vienas aspektas – augalai bitėms bus svetimi, kitas – nusilpus imunitetui jos nebus atsparios įvairioms ligoms).

Nepaisant visų kliūčių, kurias savo kelyje patiria uoliosios medaus rinkėjos, jų produkcijos kaina Lietuvoje, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis (Lenkija, Baltarusija, Latvija, Kaliningrado sritimi), vis dar išlieka viena mažiausių. A.Amšiejus tikina, kad tai nulemta senos ir kokybiškos Lietuvos bitininkų mokyklos. „Atlikę lietuviško medaus tyrimus vokiečiai, prancūzai ar estai netrunka įsitikinti jo kokybe. Geriausiai tai iliustruojantis pavyzdys – 30 proc. lietuviško importo į Estijos rinką sudaro mūsų medus“, – susiklosčiusią situaciją savo pasakojimu iliustruoja bičių motinėlių veisles išvedinėjantis pašnekovas. Jis, kaip ir A.Skirkevičius, viliasi, kad dabartinei valdžiai užteks nuovokos apsaugoti Dievo padarėliais vadinamas bites nuo galimo žalingo aplinkos, o svarbiausia – nuo GMO poveikio.

Daugelyje Europos valstybių stebint bičių nykimo tendencijas labiau atsigręžiama į natūralių plotų saugojimą, žmogaus veiklos ir pramoninio ūkininkavimo, keliančio grėsmę gamtinei įvairovei, kontrolę. Kita vertus, iki šiol išsaugoti nemaži laukinės gamtos plotai – natūralios pievos ir miškai teikia vilties, kad tokią pat aplinką regės ir mūsų vaikai.

Taigi šiandien galima pasidžiaugti, kad specialistų išvados dėl bičių šeimų nykimo Lietuvoje nėra gąsdinančios: laboratoriniai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus tyrimai atskleidžia, kad bičių populiacija po žiemos kasmet sumažėja, bet vėliau per metus jų šeimų skaičius pasiekia buvusį lygį ir net turi šiokią tokią tendenciją didėti.

Šiandien Lietuvos bičių šeimos savo gausa vėl siekia tarpukario lygį

Metai                 Lietuvos bičių šeimų (tūkst.)

2015                  120

2011                  119

2000                  75

1972                  280

1935                  200

1912                  140

Šaltinis: Lietuvos bitininkų sąjunga, 2014 m.