Kelionės. Luchino Visconti 1971 m. filme „Mirtis Venecijoje“ (pagal garsiąją to paties pavadinimo Thomo Manno novelę) sunkią krizę išgyvenęs penkiasdešimtmetis vokiečių muzikantas Gustavas von Achenbachas 1911 m. atvyksta į Venecijos Lido kurortą atgauti jėgų. Žiūrovai mato prabangų poilsį prie Venecijos lagūnos. Žvilgsnį traukia prašmatnūs kambariai, dar prašmatnesnis vakarojimas hole laukiant vakarienės, individualios pavėsinės ir persirengimo kabinos.

Daiva URBIENĖ

Panašius vaizdus matome ir kituose filmuose, kurių siužetas rutuliojasi XIX ir XX a. sandūroje. Dažnas žiūrovas tikriausiai truktelėtų pečiais ir pasakytų: kas čia tokio, juk šiandien tokiais prabangiais malonumais gali mėgautis dažnas keliautojas, tereikia iš kelionių organizatoriaus nusipirkti paketą „viskas įskaičiuota“, ir Turkijoje, Egipte ar Italijoje mėgaukis vakariene prie jūros.

Prabanga visais laikais matuojama ne tik išleistų pinigų kiekiu, bet ir stiliumi, komfortu, galimybe patenkinti savitus norus, patirti naujų pojūčių.

Tokiu poilsiu galime mėgautis kiekvienas, tačiau prabangos ir išskirtinumo kartelė kaip buvo, taip ir liko aukštai pakelta, nors šių sąvokų supratimas per amžius keitėsi. Pavyzdžiui, piligrimai IV a. tenkinosi itin paprastomis gyvenimo sąlygomis, o štai valdovai ar jiems artimi asmenys į piligrimines keliones neretai iškeliaudavo su visais dvariškiais.

Didžiųjų atradimų amžiais į keliones leisdavosi tie keliautojai, kurie gaudavo nemenką valdovų ir šalies paramą. Jei ne tokia parama – vargiai Amerikos atradėjo titulu galėtų puikuotis Kristupas Kolumbas, kita vertus, nemažai atradimų yra padariusios ir aristokratų atžalos, kurios negailestingai švaistė šeimos turtą ar tėvų palikimą. Tačiau tai buvo ne prašmatnus ir lengvabūdiškas poilsis, o pavojinga kelionė, kuri turėjo teikti naudos valstybei ir kurios metu ne vienas atradėjas ir jo bendrakeleivis žuvo.

Į pavojingas ir tolimas ekspedicijas buvo populiaru leistis ir XIX a. Ne vienas aristokratas traukdavo tyrinėti sunkiai pasiekiamų kraštų ar vietų. Tarkime, keliautoja, rašytoja ir karo korespondentė Florence Dixie nukeliavo į Patagoniją ne viena, ją lydėjo ir būrys tarnų.

Aristokratų pamėgtos vietos

XIX–XX a. sandūroje prabangiai keliauti ir ilsėtis galėjo tikrai ne kiekvienas užsigeidęs – tam reikėjo nemažos pinigų sumos. Ir nesvarbu, ar tai būtų prabangus safaris Afrikoje, ar kelionės Indijoje, ar poilsis garsiausiuose kurortuose Europoje. Beje, dar ir šiandien dažnas kurortas reklamuojasi išnaudodamas anų laikų šlovę. Pavyzdžiui, elegantiškasis Baden Badenas Vokietijoje buvo itin populiarus 1871–1914 m. laikotarpiu, kai čia aristokratai ir pasaulio turtingieji plūsdavo pasigydyti ir dalyvauti prašmatniuose pokyliuose.

Čekijos mineralinių versmių kurorte Karlovi Varuose (anksčiau vadintuose Karlsbadu) lankydavosi aristokratai, Anglijos karaliai, Rusijos carų šeimos nariai. Nicą nuo XIX a. pabaigos iki revoliucijos pradžios buvo itin pamėgę rusų aristokratai, čia lankėsi ir Anglijos karalienė Viktorija.

Jaukų Italijos Portofino kurortą itin mėgo Holivudo aukso amžiaus kino žvaigždės, kurių nuotraukos dar ir dabar dabina miestelio pilį. Itin populiaru čia buvo atostogauti apie 1950 metus. Dar vienas Italijos kurortas Leričis vilioja grasiomis rašytojų George‘o Byrono ir Mary Shelley pavardėmis, tačiau labiausiai didžiuojamasi garsiausiomis XX a. vidurio italų kino žvaigždėmis – jų autografai bei padėkos ir šiandien rodomos visiems matomoje vietoje.

Šiandien šiuos miestelius aplankyti gali kiekvienas norintis, tačiau šeimai apsistoti istoriniame viešbutyje, pasimėgauti SPA, pavakarieniauti garsiausiuose šių vietų restoranuose jau reikėtų solidžios sumos. Pavyzdžiui, viename brangesnių penkių žvaigždučių viešbutyje „Brenners Park Hotel & SPA“ Baden Badene, besididžiuojančiame ir restoranu, kuris įvertintas dviem „Michelin“ žvaigždutėmis, sezono metu laisvų vietų nėra. Kambario galima pasidairyti tik rudenį, jei negaila mažiausiai 560 eurų už vieną nakvynę dviem. Panašus užimtumas bei kainos ir kitų istorinių kurortų brangiuose viešbučiuose.

Verta paminėti ir tokį dalyką, kad prabangos ir komforto samprata per daugiau nei šimtą metų stipriai pakito. Tai savo knygoje „Hotel: An American History“ nagrinėja istorikas Andrew K.Sandovalas-Strauszas. Pavyzdžiui, nuo XVII a. pr. iki XVIII a. amerikiečiai keliautojams siūlydavo tik primityvias apgyvendinimo sąlygas, o svečiai nuolat skųsdavosi prastu maistu ir įvairiais gyviais lovose. XIX a. pagaliau atsirado hedonistinis požiūris į poilsį viešbutyje, žmonėms tapo svarbu ne tik lova ir vakarienė, bet ir būti matomam bei pačiam kažką pamatyti ir pabendrauti.

Atsiradus tokiam visuomenės požiūriui viešbučiams statyti buvo leidžiamos milžiniškos sumos pinigų. Įdomu, kad nors viešbučio kambariai paprastai būdavo maži ir kuklūs, bendros patalpos – vestibiulis, valgomieji, salonai, barai – itin prabangiai apstatyti ir išpuoselėti.

Dar vienas įdomus viešbučių ir prabangos etapas – 1930–1940 m., kai žmonės viešbučiuose ne apsistodavo trumpam, bet įsikurdavo labai ilgam, kartais net su šeima, mat toks gyvenimas leido naudotis visais privalumais: aptarnaujantis personalas, maistas, skalbimas, viešbučio svetainėse bendraudavo vieniši žmonės ar šeimos su vaikais. Viešbučiai sukurdavo vienos šeimos įspūdį.

Nereikia išsamių istorinių knygų, kad pajustum, kaip viešbučiai keitėsi per pastarąjį šimtmetį. Tereikia pasiimti „Michelin“ gidus. Tarkim, 1908 m. Šveicarijai skirtame gide viešbučiai skirstomi į kategorijas nuo prabangiausio iki paprasčiausio ir pigiausio. Būtinai pažymima, kuriame jų yra telefonas ir tualetas.

Po Antrojo pasaulinio karo išleistame Italijai skirtame gide jau žymimi viešbučiai, kurie turi vonias, o kurie – tik praustuvus, ir panašiai. Atsiranda rekomendacija valgyti tame pat viešbutyje, kuriame apsistoji, nes reikia padėti išsilaikyti viešbučių savininkams.

Įdomiausia palyginti tuos viešbučius, kurie veikia jau šimtą ir daugiau metų (pavyzdžiui, toks yra San Džiminjano „Cisterna“ – dabar naktis ten pigiausiai kainuoja nuo 150 eurų), su laikais, kada atsirado telefonas, tualetas, praustuvas ir galiausiai visos reikiamos šiandieniniam žmogui paslaugos. Dabar prašmatniausiuose viešbučiuose gali rasti ko tik užsigeidęs, gali atvažiuoti tik su banko kortele, ir viskuo būsi aprūpintas pagal individualius poreikius.

Kai kalbama apie šiuolaikinį žmogų ir jo prabangos sampratą, pasak ekspertų, ypač svarbu autentiški potyriai, už kuriuos keliautojai ir atostogautojai yra pasirengę kloti nemenkas pinigų sumas. O jei yra poreikis, tuoj atsiranda ir pasiūla.

Pavyzdžiui, norite nakvynės autentiškoje pilyje ar rūmuose? Prašom, jokių sunkumų. Tik už vieną nakvynę reikės pakloti automobilio kainą – 21 tūkst. eurų. Norisi ilgiau? Kelių savaičių viešnagė kainuos daugiau nei dvigubai tiek. Tokių kainų prašoma  XIX a. „Taymouth“ pilyje Pertšyre (Škotija).

Prabangių nakvynių pilyse galima rasti ir už gerokai mažesnę kainą. Tarkim, įvairių leidinių kaip viena romantiškiausių pilių vadinama „Hotel de la Cite“ Karkasone, kurioje veikia ir „Michelin“ žvaigždute įvertintas restoranas, siūlo nakvynę nuo 420 eurų, Austrijoje „Schlosshotel Igls“ galima pernakvoti ir už 220 eurų, Airijos „Ashford“ pilyje – už 420 eurų, Toskanoje esančioje „Porrona“ pilyje nakvynė kainuos nuo 200 eurų žmogui. Tai tik nakvynė, o jei dar pageidausi papildomų paslaugų, prašmatnios vakarienės, pusryčių ar pietų, vyno ar kitų pramogų – per dieną gali išleisti ir tūkstantį eurų.

Nuo vynuogyno prie vynuogyno

Pilių Europoje yra įvairių ir į kai kurias vartų neatvers nė labai stora piniginė. Tam prireiks ir rekomendacijų, ypač panorus pasižvalgyti po prabangaus vyno regionus. Ką daryti? Galima bandyti prisidėti prie kitų keliautojų grupių. Štai Rasa ir Arūnas Starkai, Vyno klubo įkūrėjai, kasmet kartą, dažniausiai rudenį, keliaudami po vyno regionus, kartu pakviečia ir Vyno klubo narių.

„Tokios kelionės nėra tik išleista tam tikra pinigų suma – tai individualūs potyriai, fantastiški įspūdžiai iš nepaprastai gražių vietų, kuriomis didžiuojamasi ir džiaugiamasi. Kai į tokias vietas nuvažiuoju, visada noriu, kad jas pamatytų kiti, todėl pasakoju ir pasakoju. Galų gale taip atsitiko, kad mūsų draugai ir klientai panoro važiuoti kartu su mumis“, – pasakoja R.Starkus.

Deja, taip paprastai tų vietų nepamatysi. Pasak Rasos, tam, kad ten nuvažiuotum, reikia turėti ryšių, todėl dažnai važiuojama į tuos vyno ūkius, su kuriais bendradarbiaujama, o šiaip vyndariai netikėtai užklystančių turistų nelabai mėgsta, nes jiems neturi laiko.

„Vyndariai džiaugiasi žmonėmis, kurie domisi vynu, bet ypač džiaugiasi tais, kurie supranta jų darbą ir jų produkto psichologinę vertę. Man pačiai būna skaudu girdėti: „Ai, kas tas vynas, užraugia, ir tiek.“ Kai vyndarys tave pasitinka, jis nebūna su žiedais ir nulakuotais nagais – tu pamatai sudiržusias rankas. Jis ateina tiesiai iš laukų, ką tik sunkiai dirbęs, kad mes galėtume gėrėtis jo vynu“, – pabrėžia Rasa.

Ji pasakoja apie vynininką iš Soterno. Pernai rudenį ji su būreliu Vyno klubo narių keliavo po Bordo ir vienas iš kelionės taškų buvo „Guiraud“ pilis. Vyno ūkio savininkas juos pasitiko atėjęs tiesiai iš vynuogyno, kuriame skynė vynuoges. „Kaip atrodė jis su šunimi, jau nepasakosiu, galima tik įsivaizduoti“, – šypteli Rasa ir priduria, kad lankytojams vyndarys parodė, kaip skynė vynuoges, kuo skiriasi pilkasis puvinys nuo kilmingojo, kaip atrenkamos vynuogės, kiek tam reikia darbo, laiko ir kantrybės.

Kompanijai paragavus ir panorus ir įsigyti vyno, vyndarys pats atsistojo už prekystalio, o Rasai teko jam padėti, mat visi žmonės plušėjo laukuose. Pasak Rasos, tokie įvykiai ir yra tikrasis kelionių žavesys.

Kiek laiko užtrunka išsiruošti į tokią kelionę? Rasa tvirtina, kad tai nėra paprasta – organizuoti tenka apie porą mėnesių, o štai būsimai kelionei į Šampanę jau ruošiasi nuo birželio pradžios. Atrodytų, paprasta – nuskrendi ir apvažiuoji. Pasirodo, nieko panašaus: reikia suderinti su bendrakeleiviais, vyndariais, reikia užsakyti ir viešbučius, ir pilį, jei norima apsistoti joje. Kartais pasitaiko nesklandumų, tarkime, viename „Michelin“ išgirtame restorane aptarnaujama atsainiai, tačiau iš visų nesklandumų kompanijai pasijuokus nesmagių nuosėdų ir nelieka.

Kelionės, kurių metu supa

Vyno kelionės – tik vienas išskirtinių kelionių pavyzdys. Galima prabangiai keliauti jachtomis po Viduržemio ar kitas jūras, jei maža įspūdžių – lipti į įspūdingą „Royal Clipper“ burlaivį ir pasimėgauti kelione iš Venecijos į Romą ar atvirkščiai.

Dar kažko trūksta? Tai pirmyn į Meksiką, į 650 km kelionę pirmos klasės „Chepe“ traukiniu Ramiojo vandenyno pakrante per vaizdingas Čihuahua lygumas ir kalnus. Pakeliui galima apsistoti prašmatniuose viešbučiuose ir apžiūrėti miestelius. Išskirtiniai įspūdžiai ir komfortas garantuoti.

Prabanga prabangai nelygi

Žodžiai „išskirtinis“ ir „prabangus“ šiandien pardavėjų klijuojami prie dažnos paslaugos, daikto ar kelionės. Tai ypač krinta į akis panaršius tiek užsienio, tiek lietuviškų kelionių organizatorių tinklalapiuose. Vis dėlto šios sąvokos, pasak turizmo ekspertų, suvokiamos individualiai.

„Regis, visos Lietuvos kelionių agentūros ar kelionių organizatoriai teikia tik išskirtines paslaugas, bet taip toli gražu nėra. Aukšto lygio paslaugas teikiančias įmones Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais ir dar liktų laisvų. Aš už tai, kad paslaugos būtų vertinamos pagal jų kokybę: jeigu tai yra Turkija, Egiptas ar panaši šalis su tūkstančiais identiškų viešbučių, teikiančių identiškas  paslaugas, tai prie tokios paslaugos lipdyti žodžio „išskirtinis“ negalima, nors daugelis turizmo sektoriaus atstovų naudoja tai kaip rinkodaros įrankį kuo didesniam būriui pirkėjų pritraukti“, – aiškina išskirtinių kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ vadovė Aja Rutkauskienė.

Pasak jos, išskirtine kelione galima vadinti tokią, kurią būtų sunku pakartoti, kurios maršrutu iki šiol pasinaudojo tik vienetai arba ji yra unikali – sukurta asmeniškai keleiviui pagal jo pomėgius, norus ir prieš tai buvusių kelionių patirtis. Tam netgi yra specialus angliškas terminas, apibrėžiantis išskirtinę kelionę kaip „taylor made“ – siuvėjo pasiūtą.

„Prabanga ir išskirtinumas yra du skirtingi dalykai, nors daugelis juos vis dar laiko sinonimais. Prabanga tėra finansinių galimybių klausimas, o norėdamas išskirtinių potyrių žmogus turėtų pribręsti norui kelionės metu išeiti iš komforto zonos. Keliautojai, kurie kaskart renkasi vis naujas šalis, vis naują keliavimo būdą, ieško naujų patirčių, atranda naujus pomėgius, susipažįsta su svečios šalies vietiniais gyventojais, jų kultūra, gastronomija. Tokiems keliautojams kiekviena diena yra lyg naujas švarus lapas, kuris vakarop prisipildo įvairiausių naujų patirčių, įspūdžių. Taip žmogus tobulėja. Tai ir yra išskirtinumas“, – pasakoja A.Rutkauskienė.

Tik su rekomendacijomis

Išskirtinės kelionės būtų slidinėjimas Namibijoje nuo smėlio kopų, pasivaikščiojimas Stokholmo stogais, derliaus nuėmimas vyndario ūkyje, nakvynė dykumoje pas čiabuvius, kopimas į ugnimi besispjaudantį ugnikalnį, kelionė traukiniu per Afrikos deimantų kasyklas, plaukimas ledlaužiu iki šiauriausio ar piečiausio mūsų planetos taško, išsilaipinimas negyvenamoje saloje, dalyvavimas laukinių genčių apeigose ar ritualuose.

„Išskirtinumas ir prabanga suvokiama individualiai, tačiau, mano nuomone, tai viena kitą papildančios sąvokos. Prabanga glaudžiai susijusi su išskirtinumu ir individualumu. Būtent pabrėžčiau individualumą. Prabanga nėra tik gražus pastatas ar erdvus kambarys. Dabar visur siekiama suteikti individualių potyrių. Visur bandoma sukurti pojūčio ir įspūdžio identitetą, kuris apima ne vien tik apgyvendinimo suteikimą. Net apgyvendinimą viešbučiuose stengiamasi padaryti maksimaliai individualų, kad keliautojas, net ir 20 kartą grįždamas iš Paryžiaus, turėtų ką prisiminti“, – sako išskirtinių kelionių organizatorė Inga Bytautė.

Panašios nuomonės laikosi ir keliautojas, rašytojas bei kelionių organizatoriaus „Magelano kelionės“ įkūrėjas Dainius Kinderis. Pasak jo, individualiai organizuojamos kelionės visada bus brangios, nes žmonės brangina ir vertina laiką, jie tiksliai žino, kada turi keliauti, ir juos prišlieti prie grupių, versti taikstytis darosi vis sudėtingiau. Todėl individualiai organizuojamos kelionės kainą didina gidai, vairuotojai ir kitas personalas.

„Kartais žmogus gali eiti kur nors į kalnus, kur keliaus paprastomis sąlygomis, nakvos palapinėse, valgys konservus, tačiau tai vis tiek bus išskirtinė kelionė, kuri gali itin brangiai kainuoti, nes yra labai brangi ir sudėtinga logistika, inventorius“, – pabrėžia D.Kinderis ir priduria, kad dar vienas brangių kelionių segmentas yra ekspedicijos, kurioms rengiamasi ilgą laiką.

Paprastai į ekspediciją susiruošusios grupės būna uždaros, į jas galima patekti tik gavus rekomendacijas, ir jokia pinigų suma neatvers galimybių dalyvauti tokioje kelionėje, jei į keliautojų grupę norinčio įsiprašyti žmogaus ideologija, kelionės supratimas skirsis nuo kitų.

„Pavyzdžiui, mes lapkričio mėnesį organizuojame ekspediciją į Belizą, Meksiką ir Gvatemalą, keliausime į Kazio Pakšto Dausuvą – „atsarginę“ Lietuvą. K.Pakštas tarpukariu buvo įsitikinęs, kad Lietuvos padėtis tik blogės, todėl dairėsi vietos, kur galima perkelti Lietuvą. Taigi norime patikrinti, ar iš tikrųjų būtume galėję ten prigyti. Ne tik keliausime, bet ir susitiksime su verslininkais, politikais, taip skleisdami žinią apie Lietuvą“, – sako D.Kinderis.

Tokios kelionės kaina – maždaug 3600 eurų. Tiesa, į šią kainą dar įeina ir savaitė Meksikoje, apžiūrinėjant dingusius miestus.

Ar būna taip, jog žmogus ateina ir sako, kad nori kelionės nesvarbu kur ir kaina nesvarbu? Pasak Dainiaus, būna, kad ateina žmogus ir sako, kad nori į Maldyvus, kaina nesvarbu. Bet ir tuomet stengiamasi klientui išspausti maksimalų kainos ir kokybės santykį. Kita vertus, jei ateina klientas ir sako, kad į nori į Maldyvus kuo pigiau, į kokį nors pigų viešbutuką, tai jam siūloma pagalvoti ir apskaičiuoti, nes tokia kelionė nebus pigi, o tokioje vietoje varžyti savęs netinka – atvirkščiai, reikia maksimaliai pasilepinti, kad patirtum kuo daugiau įspūdžių.

Paklausa skatina pasiūlą

Atsiradus paklausai į prabangių kelionių rinką veržiasi ir didieji kelionių organizatoriai. Kelionių organizatorius „Tez Tour“ siūlo išskirtinį – VIP poilsį ir paslaugas.

„Mūsų išskirtas atskiras VIP poilsio ir paslaugų segmentas atsirado neatsitiktinai – randantis paklausai, sukūrėme ir ją atitinkančią pasiūlą. Keliautojai, rinkdamiesi prabangesnes paslaugas, mėgsta jaustis laisvi. Poreikiai tokie skirtingi, kad tendencija galėtų būti įvardijamas pats individualumas: kiek keliaujančiųjų – tiek ir skirtingų norų. Žmogiška: kad ir kokį poilsį užsisakytume – VIP ar įprastą poilsinę kelionę,  būsime patenkinti tik tada, kai bus patenkinti individualūs lūkesčiai. Natūralu, jog daugiau mokantys klientai šiuo atžvilgiu yra reiklesni ir kartais pageidauja, kad būtų patenkintos net ir mažiausios, tačiau jiems svarbios smulkmenos. Kad viskas vyktų sklandžiai, mes kiekvienoje šalyje turime savo biurus, o ypatingiems užsakymams – ir atskirus skyrius“, – pasakoja „Tez Tour“ Lietuvoje Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė.

Viena VIP kelionių tendencijų – verslo kelionės, įvairūs seminarai, kuriuos užsienyje kartu su poilsiu nori suderinti solidžios tarptautinės bendrovės, savo darbuotojus surenkančios iš įvairiausių pasaulio vietų. Taip pat populiarėja prabangios šeimos šventės svetur: gimtadieniai, jubiliejai, sutuoktuvės ar kt.

Bendras keliaujančiųjų pageidavimų vardiklis – aukšta paslaugų kokybė, komfortas, profesionalus ir individualus aptarnavimas bei diskretiškumas.

Dažniausiai turistai pageidauja, kad būtų individualiai nuvežti iš oro uosto iki viešbučio ir atgal (kartais tam išnuomojamas limuzino klasės automobilis ar net sraigtasparnis), patogesnių vietų ir maitinimo lėktuve, greitos patikros oro uoste. Taip pat prašoma pagalbinio personalo: asmeninių virėjų, liokajų, auklių, asmeninio vairuotojo ir kitų patarnautojų. Į VIP paketą patenka tik aukščiausios klasės viešbučiai. Daugiausiai ypatingųjų klientų renkasi viešbučių siūlomas VIP paslaugas. Kiti papildomai užsisako privačias jachtas, individualias vakarienes ant jūros kranto ar jachtose.

Biuro vadovė iš turizmo agentūros „Alfa Tour“ Vyka Večkytė-Kavaliauskienė tikina, kad populiariausios prabangios kelionės yra į Maldyvus, Seišelius, Mauricijų, Jamaiką, Kubą. Šiais metais vis atsiranda norinčiųjų keliauti į Prancūzijos Polinezijos Bora Bora salas, vis dažniau į egzotiškus kraštus keliaujama ne tik vestuvių metinių minėti, bet ir tuoktis.

D.Kinderis, vardydamas panašias šalis, priduria, kad kelionę į Maldyvus keliautojai neretai derina su kelione po Šri Lanką.

Koks prabangių kelionių pirkėjas? Pasak I.Bytautės, tai 30–60 metų smalsus, aktyvus lietuvis. Be to, tiesmukas: jei kas ne taip – tuoj pasakys. Tačiau lietuvis visada pasvarstys, ar paslauga ir kelionė verta išleidžiamų pinigų. Jei taip – tai leis sau išskirtinesnių dalykų.

„Bent jau mano klientai visi yra patys užsidirbę pinigų, o Vakaruose tai retas atvejis, nes ten pinigai dažnai būna paveldėti ar dirbama sename šeimos versle. Todėl sunkiu darbu užsidirbę pinigus žmonės nelinkę švaistytis ir per vieną vakarėlį ištaškyti 120 tūkst. eurų kainuojančio butelio šampano vien tam, kad kiti pamatytų“, – sako I.Bytautė.