Shutterstock

Lietuvis ir darbas. Ar kada svarstėte, kodėl žydams svarbus šabas, o visiems krikščionims – sekmadienis? Kodėl senųjų tautų atstovai iki šiol brangina laiką, skirtą religijai? Dvasininkai vadina tai savotišku lūžio tašku, padedančiu žmogui atitverti išorinį laiką nuo asmeninio, skirto pabuvimui su Dievu, artimu ir pačiu savimi.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Jei tikėsime verslo psichologais, rūpintis darbu asmeninio laiko sąskaita linkę pernelyg atsakingi ir savo veikla motyvuoti asmenys. O darbdaviai atskleidžia, kad toks elgesys būdingas jauniems, asmeninio gyvenimo nesukūrusiems žmonėms. Tačiau tik suvokus takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebuvimo grėsmes ir pasekmes įmanomas kokybiškesnis pasirinkimas.

Kaip pastebi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, šiuolaikiniam žmogui tai nelengvas uždavinys, nes visuomenėje pernelyg iškreiptas požiūris į darbo pobūdį: „Supratimas apie vieną ar kitą veiklą dažnai pateikiamas pernelyg romantizuotai, suprask, kad darbovietė yra vieta, kurioje turi išpildyti save kaip asmenybę.“

Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad dirbančio žmogaus pasitenkinimą didina kūrybiškumas, tinkamas mikroklimatas įmonėje ir karjeros galimybės: „Nesijaučiate laimingi savo darbe? Pamėginkite atlikti jį kūrybiškiau, bet per trumpesnį laiką.“

Psichologo vertinimu, Lietuvai bent jau artimiausiu metu tapti laimės ekonomikos valstybe negresia (pagal laimės indeksą esame 56 vietoje pasaulyje). Kitaip tariant, iki laimingiausių bei mažiausiai dirbančių šalių gyventojų – norvegų, olandų, danų ir prancūzų – šiandien mums vis dar kaip iki mėnulio. Nesunkiai tuo įsitikiname žvilgtelėję į savižudybių statistiką.

„Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Sutikite, gyvybės kaina, apskaičiuojama pagal teismų ir draudimo bendrovių praktiką, yra kur kas tikslesnis ekonominis rodiklis nei BVP. Tačiau įvertinus, kiek lėšų skiriama šiai problemai spręsti, akivaizdu, kad mūsų šalyje laimės ekonomikos principai ignoruojami“, – aiškina G.Navaitis.

Jei tikėsime Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (angl. OECD) duomenimis, vidutinis Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirba 1839 val., latvis – 1928 val., graikas – 2060 val., o vokietis – tik 1363 val.

Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalių vidurkiu vadinamos 1770 val., tačiau laimingiausių šalių gyventojai (norvegai, olandai, danai ir prancūzai) dirba kur kas mažiau. Žinoma, tai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl šie žmonės laimingesni. Tačiau šiandien jau neabejojama, kad prie to smarkiai prisideda pačių darbuotojų ugdymas.

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, jog Skandinavijos kraštuose itin didelis dėmesys skiriamas darbuotojų kūrybiškumui ir pasitikėjimo kultūros ugdymui, o Lietuvoje didžioji dalis gyventojų vis dar mano, kad kelią į laimę užtikrina darbštumas.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusei (69,6 proc.) lietuvių viena svarbiausių sėkmingos profesinės veiklos savybių yra darbštumas, o kūrybiškumą svarbiu laiko tik 28 proc. apklaustųjų. 2,2 proc. miestiečių nurodė nežinantys, kuri iš šių savybių vertesnė.

Jei tik pasižvalgytume, tarkime, po danų ar norvegų įmones, pamatytume, kad ten kur kas labiau vertinamas kūrybiškumas, o darbštumas net nepatenka į vertybių skalės trejetuką. Kad skandinavų prioritetai visai kiti nei lietuvių, patvirtina šešerius metus vienoje Norvegijos bendrovėje informacinių technologijų konsultantu dirbančio Kęstučio Tomkevičiaus pasakojimas.

„Norvegijoje suteikiama daugiau laisvės planuotis savo darbo dieną ir savaitę. Priešingai nei Lietuvoje, čia darbdavys nestovi už nugaros ir nekontroliuoja, ką tu veiki. Visi darbuotojai žino savo atsakomybę, o vadovai savo žmonėmis pasitiki“, – skirtumais tarp Lietuvos ir Skandinavijos darbo rinkų dalijasi studijas prieš dešimtmetį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigęs lietuvis.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas prof. dr. Tomas Davulis atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvoje netrūksta darbuotojų, kuriems vadovai leidžia išnaudoti savo darbo laiką lanksčiai ir kūrybiškai. Taigi šiuo atveju žmonės motyvuojami ne pagal griežtą darbo laiko reguliavimą, o pagal atlaidesnį požiūrį į kontrolę. Kitaip tariant, nesilaikymas griežtų laiko reglamentavimo normų iš darbdavio pusės ir yra vadinamasis lankstumas.
„Negalėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje to nėra, žinau nemažai pavyzdžių, kai darbdavys su darbuotoju susitaria. Taigi viskas atsiremia ne į griežto reguliavimo, o į mentaliteto dalykus“, – pabrėžia T.Davulis. Teisininkas dalijasi unikaliais bandomojo skandinavų projekto rezultatais, kai, įmonei sumažinus darbo valandų skaičių nuo 40 iki 30 val. per savaitę, darbuotojų produktyvumas padidėjo. Mažiau laiko praleisdami darbe, žmonės jį išnaudoja kur kas efektyviau, o tai leidžia sukurti daugiau pridėtinės vertės.

24-erių virėjas Gabrielius Račys, dirbantis virtuvės vadovo padėjėju Nacionalinėje dailės galerijoje, sako pavargęs nuo aktyvaus gyvenimo Londone. Ketverius metus be savaitgalių ir atostogų dirbęs lietuvis suvokė, kad laimingas bus tik grįžęs namo. Su įgyta kompetencija ir patirtimi Vilniuje darbo ieškojęs vaikinas netruko pastebėti, kad koją jam kiša jaunas amžius.

„Per vieną darbo pokalbį buvau išvadintas snargliumi. „Kaip gali ką nors mokėti dar savęs iki galo nepažįstantis žmogus?“ – klausė pats į darbo pokalbį mane pakvietęs darbdavys. Londone dėl jauno amžiaus į mane investavo, suteikė galimybes tobulėti, tačiau Lietuvoje tai rimta kliūtis“, – pasakoja Londono aludėse su ispanais ir jamaikiečiais dirbęs virėjo padėjėjas. Šiuo metu už tūkstantį eurų gimtojoje šalyje virtuvės vadovo padėjėju triūsiantis G.Račys juokauja suprantantis, kas skatina lietuvių verslumą, ir jau netolimoje ateityje žada atidaryti nuosavą kavinę.

Lietuvių literatūros tyrinėtoja, daugelio knygų ir vadovėlių autorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė juokauja darbo vietą susikūrusi išeidama į pensiją. „Baigusi dirbti Vilniaus universitete tapau savo darbdave: tik nuo manęs priklauso, kiek ir kokių knygų parašysiu. Šiandien kiekvienas susiduria su pasirinkimų laisve, gali rinktis tai, kas jam tinkama. Neturėtume pamiršti, kad gyvenimo kokybė nesusideda vien iš atlygio už darbą. Jei gyveni emigracijoje, atsiribojęs nuo artimųjų, klausimas, kiek ilgai džiugins tie pinigai“, – įžvalgomis dalijasi V. Daujotytė-Pakerienė.

71 metų miškininkas Romualdas Urbonas sako per visą gyvenimą atostogavęs du kartus, ir tai tik dukters Eglės spiriamas. Turkiją ir Egiptą aplankęs pašnekovas visus šiuos metus jautėsi reikalingas Lietuvoje, todėl atostogauti jam tiesiog nebuvę kada: „Žmonės pavargsta tik nuo nemėgstamos veiklos, tačiau kai darbas atitinka žmogaus pomėgius, tampa jo gyvenimo būdu. Esu sutikęs nemažai keikiančių valdžią, likimą, blogą orą, bet tokie dažniausiai sėdi ne savo rogėse.“

R.Urbonas svarsto, kad daugelį žmonių nuo persidirbimo gelbsti šeima ir per laiką išgryninti pomėgiai: „Matyt, tai yra vienintelė galimybė kartais įjungti atbulinę pavarą. Tuomet ir mintyse sumaišties mažiau, ir dviejų laisvadienių pakanka.“

Jis pats sako per šiuos metus nuo darbo laisvu metu perskaitęs daugybę knygų. Jos ir lavino jo akiratį.

Kaip lietuviškąjį Maxą Weberį, nepataisomą darbomaną kolegos ir šeimos nariai apibūdina ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorių habilituotą daktarą Zenoną Norkų. Tiesa, ir jis pats yra prasitaręs, kad jaunystėje jam reikėję pasirinkti šeimą arba mokslą, nes derinti šiuos dalykus nelengva. Profesoriaus dukra vaikystėje labai pyko, kad tėtis, nepaisydamas nei šventinių dienų, nei laisvadienių, neatsitraukia nuo savo tyrimų ir knygų.

Geležine valia ir atkaklumu pasižymintis mokslininkas su knygomis nesiskiria net visuomeniniame transporte: vos į jį įlipęs ima skaityti. Kaip juokauja akademiko žmona Jūratė Černevičiūtė, atitolęs nuo mokslinės veiklos jis jaučiasi lyg nesavas, tiesiog nežino, ko nusitverti. Dar studijų metais gebėjimu užsisėdėti bibliotekoje garsėjęs Z.Norkus ir šiandien pats paskutinis užveria universiteto duris.

Knygų bokštuose ir analizuojamų dokumentų žemėlapiuose skendintis jo kabinetas, matyt, geriausiai apibūdina mokslininko asmenybę. „Veido“ „Mini Nobeliu“ 2014 m. įvertintas profesorius Vilniaus universitete dirba trečią dešimtį ir iki šiol yra apibūdinamas kaip mokslininkas, kuriam visuomet pavyksta apčiuopti tai, kas įdomu žmonėms.

„Pagal tai, kada jo kabinete užsidega šviesa, galima tiksliai pasakyti, kelinta valanda“, – juokauja jo kolegos, o J.Černevičiūtė svarsto, kad klasikinio tipo mokslininkų, tokių kaip jos vyras, ateityje, kaip ir dinozaurų, matyt, neliks.

Verslo psichologas Artūras Deltuva aiškina, kad šiuo metu ir Lietuvoje daug dėmesio skiriama asmeninei ir profesinei veiklai atskirti: „Skirtingu gyvenimo tarpsniu kiekvienas mūsų nusprendžia, kiek darbo valandų jam gana. Iki nepriklausomos Lietuvos visas lietuvių gyvenimas buvo sudėliotas į lentynėles, tačiau šiandien turime nepalyginti daugiau lankstumo ir laisvės rinktis, kada ir kiek valandų dirbsime. Svarbu tik suvokti galimas grėsmes ir pasekmes, kad nepritrūktume gebėjimo laiku sustoti, norėdami išlipti iš viršvalandžių vilkduobės.“

Savo verslą turintys žmonės pernelyg ilgas darbuotojų darbo valandas linkę vertinti kaip negebėjimą planuoti savo laiko ar tam tikrų kompetencijų stygių. Tiesa, daugelis jų sutinka, kad be viršvalandžių sėkminga karjera sunkiai įsivaizduojama.

T.Davulio manymu, sėkmė užkoduota kasdieniuose mūsų pasirinkimuose, o teiginys, kad Lietuvoje pasirinkimo nėra, jam atrodo kaip atgyvena: „Lietuviai gali rinktis, kokioje šalyje ir kiek dirbs, kokia kalba kalbės.“

Psichologas sutinka, kad šiandien jau ne dirbamų valandų skaičius, o pasiektas rezultatas daugelyje kūrybinių sektorių lemia atlyginimą. Kūrybiškumą jis vadina vienintele ypatybe, suteikiančia valstybei konkurencinį pranašumą.

Jam antrinantis G.Navaitis prideda, kad tik laimingą individą galime laikyti ekonomine vertybe, nes jis sugeba sukurti daugiau: „Įprastai tokie darbuotojai labiau patenkinti savo veikla, todėl kūrybiškiau dirba.“

Vyskupas M.Sabutis sutinka, kad darbas neturėtų būti suvokiamas kaip atsiteisimas už nuodėmes, priešingai: „Savo darbo kokybe ir našumu rodome savo požiūrį į Dievą. Taigi savo veiklai atsidavusius asmenis pažįstame ne iš aprangos, laikysenos ar pasirinktos gyvensenos, o iš jų veiklos rezultatų.“

Išties kartais pakanka apsižvalgyti, kad suprastume, kaip pastaraisiais metais kito lietuvių požiūris į darbą ir į kokybišką laisvalaikį: iš pomėgių atsiradę verslai – matyt, vis dar geriausias įrodymas, kad pokytis lietuvių sąmonėje įvyko ir dažnas šiandien savo gyvenimą vertina jau visai kitaip nei prieš 25 metus.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako socialinių mokslų daktaras, verslo psichologas Artūras Deltuva.

– Kas skatina darbuotojus dirbti viršvalandžius?

– Jei dirbama ne darbo valandomis, tai byloja apie stiprią asmens motyvaciją ir aktyvų įsitraukimą į darbo procesą. Kitas momentas, tai – motyvuotų žmonių vilkduobė, į kurią įkritusieji savo profesine veikla rūpinasi kur kas labiau nei asmeniniu gyvenimu, apleidžia savo pomėgius, tad tik laiko klausimas, kada juos užklups rutina ir nuovargis. Profesinė veikla užima išties didelę dalį mūsų gyvenimo, tačiau pakanka savęs paklausti, kaip atrodytų kasdienybė praradus darbą. Tikėtina, jei nėra kitų gyvenimo sričių, atsivertų tuštuma ar net egzistencinė krizė.

– Taigi išeitų, kad persidirbimo valandos nėra jau tokios nekaltos, kaip galime manyti?

– Nesu linkęs apie viršvalandžius kalbėti tik blogai. Galbūt kažkuriuo amžiaus tarpsniu, jei žmogus mėgaujasi savo veikla, patiria pasitenkinimą, o darbdavys iš to gauna nemenką pelną, tai nėra blogai. Tačiau nuolatinė gyvensena tokiu ritmu alina, nepalieka vietos kitoms, ne mažiau svarbioms gyvenimo sritims, todėl svarbu palikti darbines užduotis ten, kur jų vieta, o sau leisti nuo jų atsikvėpti. Taip apsisaugosime nuo perdegimo: nepamirškime, kad versle, kaip ir sporte, ilgos distancijos įveikiamos tik po trumpų treniruočių.

– Tačiau įsisukus į profesinį verpetą atsitraukti nuo rutinos ne visiems paprasta. Ką patartumėte?

– Rutina sustiprina kasdienius mūsų įpročius, taigi ilgainiui vis mažiau susimąstome apie tai, ką veikiame. Jei nemokame savęs sustabdyti, automatizmo mūsų gyvenime vis daugėja. Trumpas atokvėpis skirtas labiau mūsų fiziologinėms jėgoms atkurti, o siekiant gilesnio savo gyvenimo pajautimo reikėtų ilgesnių atostogų. Jos suteikia galimybę atsitraukti nuo aktyvios veiklos ir paklausti savęs, ar esu patenkintas esamu gyvenimu, ar matau jo prasmę. Žmogui suteikta galimybė pažvelgti į savo gyvenimą sąmoningai – reikėtų tai išnaudoti.

– Skandinavai jau kurį laiką gyvena vadovaudamiesi pasitikėjimo kultūra. Kuo ji naudinga profesinėje srityje?

– Darbdavio nepasitikėjimas darbuotojais labai brangiai kainuoja pačioms įmonėms, tai stabdo motyvuotų žmonių parengtį, apriboja jų potencialą ir motyvaciją. Įmonėje vyraujanti nepasitikėjimo kultūra nuskurdina individo prigimties atsiskleidimo galimybes. Jau seniai praėjo laikai, kai laiku sukontroliuotas plaktukas galėjo prikalti daugiau lentų. Pasaulinės tendencijos rodo, kad šiandien kur kas svarbiau rasti erdvės platesniam potencialui atsiskleisti. Tai žmonės patiria kaip saviraišką ir kūrybiškumą.

– Kokias darbuotojų savybes vadintumėte svarbiomis jų profesinėje perspektyvoje?

– Pastaruoju metu vis svarbesnis ir labiau vertinamas tampa mūsų gebėjimas atsiskleisti konkrečioje situacijoje pagal tai, ko iš mūsų viena ar kita situacija reikalauja (naujame darbo kolektyve arba pagal naujus darbo įgūdžius). Visi kaupiame potencialą, bet mūsų vertė priklauso nuo to, kiek jį tam tikrose situacijose sugebame parodyti. Dažnu atveju tai lemia mūsų gebėjimas sujungti emocijas, žinias ir įgytus įgūdžius.