Per ketvirtį amžiaus socialinė tikrovė keitėsi kūlversčiais, tačiau socialinėje mitologijoje apstu lieka nekintamų temų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Žodis „socializmas“ šiais laikais per daug nešvyti. Prie jo prilipę nekokie vaizdiniai: pilka buitis, kurią akylai stebi nesaugumo jausmą skleidžianti įstaiga, nors jos pavadinime įrašytas „saugumas“. Sąrašą galima dėlioti pagal abėcėlę: skyrelyje „L“ – lageriai, skyrelyje „Š“ – šlapia dešra. Prie žodžio „prekystaliai“ klijuojasi žodis „tušti“.

„Kapitalizmas“ tais laikais – pavydą kelianti pažadėtoji žemė už „geležinės uždangos“. Ten pilni šaldytuvai, drabužių margumynas, vinilo plokštelės (kam „The Beatles“, kam Aznavouras). Iš ten sklido „Laisvės radijas“, „Amerikos balsas“. Eteriu sklindantį kapitalizmą slopino keliose Lietuvos vietose styrantys bokštai, praminti radijo kiaulėmis.

Būta ir kitokio kapitalizmo – piešiamo oficialios propagandos, o ne pavienių keliauninkų, pagal to meto papročius rengusių privačius įspūdžių vakarėlius. „Šluota“ spausdino karikatūras, kuriose atsikartojo tas pats siužetas: nutukęs kapitalistas (kad nekiltų abejonių dėl socialinės kilmės – su cigaru dantyse) baisiai skriaudžia darbo žmogų (kad būtų įtaigiau – kuo liesesnį, kuo labiau skarmaluotą).

Žvelgdami į socialistinę santvarką, kuri subyrėjo prieš ketvirtį amžiaus, galėtume paklausti, kokias pažiūras į kapitalizmą atsinešėme iš tų laikų. Tai klausimas apie socialinę mitologiją.

Vienas populiaresnių inteligentiškų paniurzgėjimų prieš kapitalizmą: rypavimai dėl vartotojiškumo, kurio simboliu pasirenkama kurio nors prekybos tinklo didelė parduotuvė.

Bet prekes į vežimėlius kraunantys žmonės susimoka prie kasų, ir būtent todėl dalis tų sumų galiausiai tampa pramonės darbininkų, ūkininkų ir mygtukus spaudančių kasininkų algomis. Didesnė apyvarta – valstybė surenka daugiau mokesčių. O žmogus, kuris nepraveria piniginės, sabotuoja ekonomiką. Vis dėlto, sunku įsivaizduoti, kad šykštuolis pirkėjas taptų satyros objektu. Jau greičiau tokiu taps parduotuvės savininkas, kuris nelinkęs didinti darbuotojų aalgų. Tačiau mitas, kad „teisingai“ perskirsčius pajamas skurdžiai praturtės – viena archaiškiausių socialistinių pasakų.

Kitas pavyzdys – padūsavimai dėl globalizacijos blogybių. O kas būna, kada globalūs ryšiai trūkinėja? A.Smetonos laikų istorija: Kauno universiteto dėstytojas anglas rengiasi į Laisvės alėją išvesti už pavadėlio pririštą žąsį – privalėjo ją nusipirkti, bet sveikata neleido suvalgyti. Žąsų eksportas iš Lietuvos strigo dėl pasaulinės ekonomikos krizės.

Kinijoje kasmet keliolika milijonų žmonių palieka kaimus, nelabai pakitusius nuo Konfucijaus laikų, ir persikelia į miestus. Jei viso pasaulio parduotuvėse pirktų mažiau kiniškų prekių, daugiau kinų pasiliktų gyventi, anot  kito klasiko, kaimiško idiotizmo sąlygomis.

Lietuvoje, kur nuo socializmo griūties sunkiai reformuojamos sveikatos apsaugos, švietimo sritys, nelabai kinta ir pasąmonėje slūgsantys socialinės mitologijos klodai. Konfucijus pasakytų, kad reikia ištaisyti pavadinimus, tačiau, kam tai įdomu?

Teisingai vartodami sąvokas turėtume pripažinti, kad palyginti su ES vidurkiu Lietuvoje darbo našumas daugiau negu pustrečio karto mažesnis. Perskaičiavus pagal kainų skirtumus ir perkamąją galią darbo našumas siekia beveik 70 proc. euro zonos vidurkio, tačiau tokia aritmetinė manipuliacija iš esmės nekeičia vaizdo po pavadinimų taisymo: lietuviai mažiau pagamina, mažiau uždirba, tačiau santykinai pigiau apsiperka.

Darbo našumas, o drauge ir visuotinė gerovė nemaža dalimi didėja dėl investicijų į naujoves, o šios mėgsta verslui palankias sąlygas: procedūrų paprastumą, skaidrumą, mažesnę korupciją. Snku tokią nemitologinę tiesą išreikšti paprastu piešiniu. Ypač, kai pasąmonė užkimšta komunistinės „Šluotos“ karikatūromis.