Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas ir Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius kol kas miega ramiai. Jo avių bandą aptvaruose sergsti elektrinis piemuo ir dvi aviganės, bet artėjant rudeniui vilkų išpuoliai dažnėja. „Vilkai užsuka naktimis, tad naktinių sargybos valandų tenka ir man“, – apie beveik dvidešimties metų gyvenimą avių ūkyje pasakoja ūkininkas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iš Vilniaus kilęs Anykščių ūkininkas gyvenimą kaime pasirinko po veterinarijos studijų Kaune. Tačiau į Pasusienio kaime Kavarsko seniūnijoje esančią motinos tėviškę 43-ejų Ž.Augustinavičius grįžo ne iš karto: dar studijuodamas vienus metus dirbo avių ūkyje Airijoje. Ten geriau susipažinęs su avių auginimu nusprendė: ir jis kurs avių ūkį.

100 km nuo Vilniaus įsikūrusiame Ž.Augustinavičiaus ūkyje gyvenimas verda nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. 280 hektarų ūkio ganyklose ganosi per 1500 avių. Dalis jų skerdienos, kaip ir ankstesniais metais, bus eksportuota į Latviją, kita dalis – į Vokietiją ir tik nedidelė dalis liks Lietuvoje.

Dar ne taip seniai pats užaugintus ėriukus pjovęs ir avienos pardavimu rūpinęsis ūkininkas prieš pusmetį su 9 bendraminčiais įkūrė kooperatyvą „Avininkas“, kuriame šviežios ėrienos ir avienos netrūksta kasdien.

Ūkininkų laikas teka kitaip

„Galbūt žmogui iš miesto sunku patikėti, bet gyvenimo tempas kaime šiandien ne mažiau greitas nei Vilniuje. Diena ilga, o savaitė – be laisvadienių. Karvių nemelžiu, su saule keltis lyg ir nebūtina, bet darbų kartais ir per 12 valandų neįveikiu“, – dėsto studentus į avių ūkį atlikti praktikos priimantis Ž.Augustinačius. Veterinarijos akademijos studentai ūkyje ir semiasi praktikos, ir smulkesnius darbus atlieka.

Mėsinių ir pieninių avių augintoja iš Biržų Kristina Milišiūnienė, pažįstanti Ž.Augustinavičių daugiau nei dešimtmetį, apibūdina jį kaip nuoširdų, visada į pagalbą ateinantį jų asociacijos vadovą: „Kadangi jis – veterinarijos gydytojas, kilus reikalui skambiname ir patarimų prašome bet kokiu paros laiku.“

Matydama sutuoktinio įsitraukimą, ūkininko žmona Neringa juokauja: „Ūkininko žmona negali žiūrėti į laikrodį, o juo labiau priekaištauti vyrui, kad šis per anksti išėjo ar per vėlai namo grįžo. Paleidęs darbininkus, jis pats dar kelias valandas prie avių sukasi. Namų duris įprastai praveria su tamsa.“

Iki vėlumos tvarkydamasi ūkyje trijų vaikų motina vienatvės nejaučia: prasidėjus mokslo metams dirba etikos mokytoja šalia esančioje mokykloje, o vasarą įsisuka į darbus ir namų ruošą.

Sekmadieniais visa Augustinavičių šeima keliauja į bažnyčią, po pamaldų sėda prie stalo, bendrauja. Kurti šeimos gyvenimo tradicijas atokiau nuo Vilniaus, Žilvino žmonos vertinimu, paprasčiau: viskas šalia, kieme, regis, net kvėpuoti nuo erdvės pojūčio lengviau.

Ūkiai tarpusavyje nekonkuruoja

Tokių ūkininkų kaip Ž.Augustinavičius ar Giedrius Prakopavičius pastangomis Lietuvos avių augintojai atvertė naują avininkystės puslapį – pritraukė mėsinių ir pieninių avių augintojų, kurie nedrįso ateiti į asociaciją anksčiau, ėmė rūpintis teisiniu avininkystės reglamentavimu. Kaip tikina Ž.Augustinavičius, Lietuvos avių augintojai tarpusavyje nekonkuruoja, nes avininkystė dar tik stojasi ant kojų.

„Mėgstu kartoti – visiems bus geriau, kai Lietuvoje bus sukurta avininkystės infrastruktūra. Mūsų šalyje dar nėra tiek avių augintojų, kiek buvo tarpukariu, kai avys augintos kiekviename ūkyje“, – pasakoja Ž.Augustinavičius.

Dauguma avių augintojų jas augina dėl mėsos, bet ne dėl vilnos. Ūkininko teigimu, norint iš to sukurti verslą reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet Lietuvos klimatinės sąlygos nėra tam tinkamos: žiemą vilna užsiteršia, mažos vilnos supirkimo kainos. Jei ją pardavęs susigrąžini pinigus už kirpimą, būna labai gerai.

Pasak Ž.Augustinavičiaus, tikrai nereikia pavydėti lenkų kirpėjams uždarbio už avių kirpimą, nes šis darbas labai sunkus. Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – du kartus per metus.

Vokietijos juodgalves ir mišrūnes Anykščių ūkininkas perka užsienyje. Už ėriuką po 200 eurų mokantis ūkininkas sako, kad kol jis užauga, mėsos kaina taip pat šokteli. Tai lyg ir paaiškina, kodėl aviena, palyginti su kiauliena ir vištiena, tokia brangi.

Laukuose ganomos Ž.Augustinavičiaus avys į ganyklas išvaromos pavasarį, o į tvartą pargenamos rudenį. Mažesniame ūkyje galima avis dieną laikyti lauke, o naktį tvarte, bet didesniame ūkyje net didžiulis tvartas bus per mažas.

Ūkį kūrė kelerius metus

Paklaustas, kiek laiko prireikia norint pastatyti avių ūkį ant kojų, Ž.Augustinavičius mini kelerius metus: „Anksčiau kreditų sąlygos bankuose buvo sudėtingesnės, tačiau atsiradus garantiniam paskolų fondui gauti paskolą ir pradėti verslą tapo lengviau.“

Jau pusmetis, kai Lietuvos avių augintojai įkūrė kooperatyvą ir išsinuomojo skerdyklą. „Iki tol tekdavo skerdieną pačiam į Vilnių gabenti, o dabar keliai jau ir į Latviją atsivėrę – latvių įmonės užsiima avių ir ėriukų skerdimu, ten dalį produkcijos eksportuojame“, – džiaugėsi ūkininkas. Eksportuojamai avienai reikalavimai keliami  didesni nei vidaus rinkoje.

Krankliai pavojingesni už vilkus

Pokalbiui pasisukus apie vilkus ir kitus rizikos veiksnius, Ž.Augustinavičius atkreipia dėmesį, kad ne vien vilkai yra jo ir kolegų galvosūkis, nors gerai išalkę jie ir elektrinio piemens saugomą teritoriją įveikia. Dar vienas avininkystė priešas – krankliai. Nors kranklių Lietuvoje nėra daug, tik apie 200 ar 300, nėra metų, kad jie nepadarytų žalos avių augintojams.

„Krankliai gal net daugiau nuostolio padaro nei vilkai, nes puola besiėriuojančias avis, joms akis iškapoja. Kovoti su jais ūkininkams šiandien padeda garsinės patrankos, bet ilgainiui ir prie jų plėšrūs paukščiai pripranta: apsukę ratą nusileidžia ir vėl tyko avių. Nereikėtų pamiršti ir parazitinių ligų. Tik iš pažiūros auginti avis atrodo paprasta: iš tiesų jas puolančių bjaurybių netrūksta“, – apibendrina ūkininkas.

Vyrauja maži avių ūkiai

„Atskirti savo ūkį nuo visuomeninių reikalų Žilvinui nepavyksta, juk iš tokių ūkių kaip mūsų ir susideda avių augintojų bendruomenė“, – svarsto N.Augustinavičienė.

Perpus 280 hektarų teritoriją padalijęs Ž.Augustinavičius sako, kad vienoje jo pusėje ganosi avys, o kitoje auga ekologiški kviečiai, vasarinių javų mišinys, pašarinės pupos ir grikiai. Visa tai ūkininkas eksportuoja į Vokietiją ir Austriją.

Lietuvos avių augintojų asociacija vienija per 150 ūkininkų, tačiau ūkiai nedideli. Vidutinis Lietuvos avių ūkis – 16,7 avies. „Šioje srityje vis dar smarkiai atsiliekame. Negalime konkuruoti nei su Didžiosios Britanijos, nei su Škotijos ūkiais, kur avių vidurkis ūkyje skaičiuojamas šimtais“, – lygina pašnekovas.

Tačiau kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas džiaugiasi, kad ūkininkai vis palankiau vertina avių auginimą: šalyje jau auginama apie 163 tūkst. avių.