Nuo Žaliojo tilto pašalinus sovietinės okupacijos paminklus reikėtų pradėti vaduotis ir nuo kitų mūsų vidinio atsilikimo ženklų. Tai sudėtingesnis apsivalymas. Tam reikia dar vienos revoliucijos. Buržuazinės revoliucijos, kurios metu iškyla tikroji buržuazija – platus savininkų sluoksnis, suvokiantis ne tik savo teises ir privilegijas, bet ir pareigas bei atsakomybę. Šio kokybiško sluoksnio susiformavimas gali pakeisti Lietuvos išvaizdą bei likimą ir padėti įveikti nemažos visuomenės dalies civilizacinį atsilikimą.

Buvome žiauraus sovietinio eksperimento aukos, vykdant ne tik ekonominę ir socialinę, bet ir teisinę revoliuciją. Teisė buvo pajungta politikai. Komunistų nomenklatūrai ji buvo reikalinga tiek, kiek padėjo įgyvendinti ekonominį ir socialinį perversmą, padėti atimti privačią nuosavybę, o kartu su ja ir žmogaus atsakomybę už savo likimą.

Taip buvome įklampinti į etatizmą, valstybės pirmumo prieš teisę pripažinimą ir teisinį pozityvizmą, nepripažįstantį jokios kitos teisės, išskyrus bolševikų sukurtą socialistinį marazmą. Viskas baigėsi supuvusia silke ir karvių kanopomis maisto parduotuvėse.

Dėl sovietinės okupacijos ir komunistinės ekonomikos ilgametės patirties iki šiol nepajėgiame suvokti, kad po nepriklausomybės atkūrimo mūsų perimta Vakarų teisės tradicija remiasi visiškai kitais principais ir kitokiu piliečių elgesio modeliu. Vakarų civilinėje teisėje asmenų teisių gynimas grindžiamas tik paties piliečio iniciatyva ir valia apginti savo ekonominį interesą bei pažeistas teises. Valstybė turi teisę kištis tik ypač retais atvejais. Tik tada, kai reikia ginti viešąjį interesą, vaikus, asmenis, negalinčius pasirūpinti savo teisių gynyba.

Daug Baudžiamojo kodekso straipsnių, tarp jų ir tie, kurie numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, yra taikomi tik tada, jei yra nukentėjusiojo asmens skundas. Senųjų demokratinių šalių piliečiai žino, kad valstybės kišimasis į piliečių tarpusavio ginčus ar iniciatyva tais atvejais, kai patys piliečiai nemato reikalo ginti savo teisių, yra perteklinis ir beprasmis.

Jei asmuo pats nesuvokia savo teisių ir jų negina, valstybės veikimas nepadeda atkurti teisingumo, teisinės santarvės ir taikos tarp ginčo šalių. Tai nereiškia, kad valstybė nusišalina nuo savo pareigų atlikimo. Teismas privalo imtis visų priemonių, kad byla būtų išspręsta teisingai ir joje būtų nustatyta tiesa. Bet iniciatyvos pradėti bylą turėtų imtis pats nukentėjęs asmuo.

Kai viešus ir privačius Vilniaus senamiesčio pastatus jaunuoliai išpaišo grafičiais, privačioje žemėje priauga Sosnovskio barščių, lietuvis griebiasi telefono ir skambina į Lietuvos radiją išreikšti savo pasipiktinimo, kodėl Vyriausybė nepasirūpina jo privačiu turtu ir niekas nuo jo namo fasado nevalo vandalų grafičių, kodėl jo privačioje žemėje nenaikinami sveikatai pavojingi Sosnovskio barščiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje viskas turėtų būti priešingai. Išvydus ant savo pastato (nesvarbu, kas jo savininkas – privatus asmuo, Bažnyčia, visuomeninė organizacija, savivaldybė ar valstybė) bjaurius grafičius, turėtų būti rašomas pareiškimas policijai dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo. Valstybė turėtų imtis priemonių, kad piliečių privatus turtas būtų tinkamai prižiūrimas, tvarkomas ir tarnautų ne tik asmeninei, bet ir visuomenės gerovei.

Nesugebantys tvarkyti savo turto patys turėtų būti prižiūrimi taip pat kaip, tarkim, Vokietijoje specialios statybas prižiūrinčios policijos. Jei privatus būstas kelia grėsmę aplinkiniams arba sukuria estetinių problemų Vilniaus senamiesčiui, jo tvarkymą pagal policijos nurodymą organizuoja savivaldybė, o už tokias paslaugas tenka susimokėti savininkui. Savininkui to padaryti negalint, jo turtas anksčiau ar vėliau neišvengiamai pereis į gebančio tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti savo turtą savininko rankas.

Vakarų teisės tradicijoje įtvirtinta nukentėjusio asmens (pastato savininko ar Sosnovskio barščių nudeginto vaiko)  prigimtinė teisė apginti savo orumą, o valstybė tik turi sukurti tinkamų ir efektyvių priemonių apsiginti nuo pažeidėjų.

Kas atsitiktų, jei lietuviai pagaliau ne tik plačiai atvertų savo kišenes iš ES valstybių senbuvių mokesčių mokėtojų gaunamai paramai, bet ir deramai perimtų Vakarų teisinę tradiciją?

Jei taip pagaliau atsitiktų, nei dėl vandalų terlionių ant istorinių ir kultūros paminklų sienų, nei dėl Sosnovskio barščių nukentėję asmenys nebeskambinėtų į savivaldybę, policiją ar radijo laidą. Taip pagaliau atsirastų rimtų civilinių ieškinių dėl terliotojų padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. O tėvai, atsakingi už savo vaikus, terliojančius pastatų sienas, arba savininkai, kurių žemėse auga Sosnovskio barščiai, nudeginę vaikus, turėtų sumokėti dideles kompensacijas, o gal net bankrutuoti. Vilniaus senamiestį ir toliau darkys vadalai, o žemėse augs Sosnovskio barščiai, kol patys piliečiai nenuspręs, kad taip nebeturi būti.

Žinoma, tvarka gali pasirūpinti ir valstybė. Bet tuomet iškils kitos dvi problemos. Pirmiausia valstybė apsileidėliais pasirūpins už mūsų visų pinigus, nepaisant to, ar mes tvarkingai, ar netvarkingai patys prižiūrime savo turtą ir vengiame atsakomybės dėl jo galimos žalos darymo kitiems. Tai yra tokiu atveju mes visi solidariai pasirūpinsime ir susimokėsime už tuos, kurie nesitvarko ir tinkamai neprižiūri savo nuosavybės.

Antra, valstybė, politikai ir valdininkai, kurie imsis organizuoti pasirūpinimą mūsų turtu, organizuodama tai galbūt vogs ir plėšikaus, todėl įklampins mus į dar didesnę valstybės skolą, nes politikai kitaip nemoka ir nesugeba. Todėl valstybės globa mums ne tik nenaudinga, bet ir nuostolinga. Kur kas geriau tai daryti patiems. Kaip senosiose demokratinėse šalyse, kurių piliečiai tvarkosi patys ir dar mums kasmet suteikia trečdalio mūsų nacionalinio biudžeto dydžio paramą.

Vėluojanti pagarbos nuosavybei ir žmogaus teisėms kultūra nėra kažkokia prabanga. Tokios kultūros stygius yra tebesitęsiančio ekonominio ir socialinio Lietuvos atsilikimo priežastis. Tol, kol nuosavybė neatsidurs principingose, rūpestingose, sugebančiose ja racionaliai ir atsakingai naudotis savo bei visuomenės labui rankose, tol šalies BVP, tenkantis vienam žmogui, bus gerokai menkesnis nei ES senbuvių.