Roppe Schut nuotr.

Jaunuolis iš Lietuvos Žilvinas Brazauskas meistriškais klarneto garsais po truputį jaukinasi reiklią vokiečių publiką. Jam jau teko koncertuoti daugybėje didžiausių Vokietijos miestų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš penkerius metus su daug žadančiu jaunu klarnetininku Žilvinu Brazausku kalbėjomės apie jo laukiančias studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Tada jis džiaugėsi, kad galės mokytis iš klarneto virtuozės ir puikios pedagogės prof. Sabine Meyer, ir šiek tiek nuogąstavo dėl to, kaip jam seksis susidraugauti su vokiečių kalba.

Dabar Žilvinas – Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas, nekantriai laukiantis, kol pradės dirbti su profesoriumi Martinu Spangenbergu.

„Man užteko penkerių metų Liubeke, be to, ir profesorė patarė studijuoti Berlyne. Muzikantams būtinos naujos idėjos“, – pasirinkimą palikti gražų intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestą netoli Hamburgo paaiškina jaunasis klarnetininkas.

Įtakos tokiam apsisprendimui turėjo ir M.Spangenbergas. Nors, pasak Žilvino, jis nėra itin garsus, bet užteko vienos paskaitos su juo, kad padarytų įspūdį: „Imponavo jo mokymo metodika ir  bendravimas su studentais. Nebūtinai svarbu rasti patį geriausią solistą. Tai dar nereiškia, kad jis bus geras profesorius. Tiesą sakant, dažnai geriausi solistai nėra geriausi pedagogai.“

Žilvinas jau turi pakankamai patirties, kad suprastų, kaip svarbu yra geras mokytojas. Jis pastebi, kad Lietuvoje mokytojai dažnai kur kas labiau atsidavę darbui su mokiniais nei jų kolegos Vokietijoje. Lietuvoje atrodo įprasta, kad mokytojas, matydamas, jog vaikas gabus, skirs jam tiek laiko, kiek reikia, o Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur Žilvinas pusmetį studijavo pagal studentų mainų programą, į daug ką žiūrima pro pirštus.

Todėl lietuvis ir džiaugiasi, jog S.Meyer, nepaisant aktyvios koncertinės veiklos, kiekvieną savaitę bent porai dienų atvažiuodavo į Liubeką, kad galėtų dirbti su studentais.

Koncertų geografija plečiasi

Laukiančios studijos Berlyne – ne vienintelis naujas jauno lietuvio muziko pasiekimas. Šiemet Ž.Brazauskas dalyvavo F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse, užėmė pirmą vietą klarneto kategorijoje ir pelnė specialųjį prizą – galimybę surengti profesionalius koncertus aštuoniuose dideliuose Vokietijos miestuose (už tai, aišku, atitekdavo honoraras) ir įrašyti kompaktinę plokštelę.

Dalyvaudamas šiame ar kituose konkursuose klarnetininkas iš anksto negalvodavo, kaip užimti pirmą vietą. Jo manymu, perklausos ir konkursai per daug primena loteriją – niekada negali žinoti, kada padarysi klaidą, kokia vertinimo komisija pasitaikys ar kaip pasirodys muzikantas, grojantis po tavęs. „Taip pat svarbu ir tai, kaip atrodai scenoje, ar moki užmegzti ryšį su auditorija. Tačiau grodamas negali per daug judėti, nes dėl to nukentės garsas ir tai gali blaškyti publiką – ji neįstengs susikoncentruoti į muziką“, – prideda vaikinas.

Nors F.Mendelssohno konkurse laimėtas prizas jaunajam muzikui suteikė galimybę būti geriau matomam, jis ir anksčiau daug koncertuodavo. Dažniausiai pasirodydavo Liubeke, kur veikia studijuojantiems jauniems muzikantams galimybę rengti koncertus suteikiantis paramos fondas. Aišku, už tai jaunuoliai gauna ne tik sužavėtos publikos aplodismentus, bet ir kiekvienam studentui praverčiantį honorarą.

Žilvinas su savo klarnetu jau išmaišė nemažą dalį Vokietijos ir, tiesą sakant, šiuo metu mielai mažiau koncertuotų, o pagaliau susirastų stogą virš galvos Berlyne. Geriau susipažinęs su profesoriumi ir naujųjų studijų niuansais, ims žvalgytis atrankų, konkursų ir galimybių koncertuoti.

Beje, vaikinas prideda, kad šių dienų muzikanto kelias į pripažinimą jau visai kitoks.

Taisyklės keičiasi

Koncertų skaičius priklauso nuo to, kiek apie tave sužinos ir išgirs tavo muziką arba kiek pats susikursi galimybių pasirodyti. „Kiek teko kalbėtis su vyresniais muzikantais, tai jie sako, kad dabar muzikantai daugiau dirba kompiuteriu, patys ieškomi galimybių koncertuoti ir nelaukdami, kol pasiūlymas nukris iš dangaus. Viskas keičiasi: svarbu ne tik gerai groti, bet ir įvaldyti rinkodarą. Randi dominantį festivalį, susisieki su organizatoriais ar programų koordinatoriais ir nusiunti pasiklausyti savo įrašų. Daug ką lemia ir tavo biografija“, – niuansus atskleidžia Ž.Brazauskas.

Vaikinas pripažįsta, kad tai jam nėra lengva. Jis ne iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, kokie jie puikūs ir daug pasiekę. Jis net nenorėjo susikurti savo interneto puslapio, nors ir supranta, kad tokie dalykai šiais laikais tikrai svarbūs. „Tas puslapis dar nesukurtas, bet pakeliui, – ne itin entuziastingai pasakoja jaunasis muzikantas. – Suprantu, kad ir koks būtum puikus muzikantas, bet jei apie tave niekas nežinos, nieko tau ir neišeis.“

Ž.Brazauskas taip pat groja ir dainuoja džiazą. Ir net rengia pasirodymus! Liubeke su kitu talentingu studentu jis įkūrė džiazo duetą ir, nepaisant visų pokyčių ir laukiančių darbų, neketina atsisakyti šios veiklos, nes ji teikia didelį malonumą. „Būtent tuo labiausiai mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Man pasisekė, kad sutikau tokios pat sielos muzikantą, ir kadangi dažnai kartu muzikuojame, nuo džiazo visiškai nenutolau. Nors džiazo profesionaliai nesimokiau, stengsiuosi niekada jo nepalikti. Man ima jo trūkti. Džiazuodamas fortepijonu atsipalaiduoju, tampu visai kitu žmogumi“, – prisipažįsta muzikantas.

Tiesa, nors jis mėgsta ir kamerinę muziką, ir džiazą, niekada nenorėtų jų jungti, nors Vokietijoje tai itin populiaru.

O ką talentingas muzikantas mano apie populiariąją muziką? Kadangi jos neįmanoma išvengti, jeigu nesi užsidaręs tarp keturių sienų, pripažįsta, kad susiduria ir su ja. Vis dėlto klausosi jos kaip orkestro, nevalingai analizuodamas, kokia bosinės gitaros linija, akordai ir ritmas, kokia harmonija, kur grojama primityviai, o kur įdėta nemažai darbo. Žilvinas pripažįsta, kad tokia muzika verta dėmesio, tik reikia atsirinkti gerąją ir blogąją: „Ji žavi savo energija ir profesionalumu. Kartais įdėtu darbu populiarioji muzika tolygi klasikinei.“

Vis dėlto labiausiai Žilvino mėgstama – vėlyvojo romantizmo (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) muzika, nes jam labai svarbi harmonija. Iš to meto kompozitorių jis itin žavisi Maxu Regeriu.

Ateitis neaiški, bet viliojanti

Ž.Brazauskas juokauja, kad dėl ateities po studijų jis atviras įvairiems pasiūlymams, nes nėra apsisprendęs, kur norėtų pasukti. Neatmeta ir pedagogikos, nors pripažįsta, kad mieliausiai grotų kamerinę muziką. Tačiau rasti bendraminčių muzikantų, organizuoti koncertus – nelengvas darbas. Na, o dėl pedagogikos baisoka, nes būtina turėti gero pedagogo gyslelę. Žilvinas prisipažįsta, kad dėstymas (kiek jam teko išbandyti save šiuo amplua) visada sukeldavo stresą: „Visada įsitempdavau, o kartais nė nežinodavau, ką ar kaip pasakyti.“

Geriausia (ir saugiausia) būtų dirbti orkestre, tačiau ten patekti sunku ne tik dėl didelės konkurencijos ir daugybės perklausų, bet ir dėl Žilvino prancūziško grojimo, taigi savo galimybes patekti į orkestrą jis vertina skeptiškai. Bent kol kas.

Mat klarnetu galima groti pagal vokišką ir prancūzišką sistemą (skiriasi, kaip klapanais dengiamos natos). Tai lemia šiek tiek skirtingą instrumento garsą. Vokiečiai, be abejonės, groja pagal vokišką sistemą ir mėgsta „vokišką“ garsą, todėl skelbimuose netgi nurodoma, kad kandidatas turi groti vokiška technika. Tačiau dažniausiai pasaulyje grojama pagal prancūzišką sistemą. Sakoma, kad prancūziškai groti lengviau nei vokiškai, bet Žilvinas to negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes groti vokiškai dar nebandė.

Vaikinas svarsto, kad jeigu liks Vokietijoje, bandys pereiti nuo prancūziškos sistemos prie vokišką. Tai nėra paprasta, todėl daug kas priklausys nuo Žilvino imlumo. Jis taip pat galėtų pasirinkti dirbti kitose valstybėse, tarkime, jį domintų Skandinavija. O ir Lietuva taip pat stipriai traukia – čia gyvena visa jo šeima ir giminės, kuriuos norėtų matyti kur kas dažniau nei dabar.

Žilvino Brazausko pasiekimai

2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse; II vieta tarptautiniame E.Mednos konkurse Latvijoje.
2003 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse; XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje „Kaunas 2003“ apdovanotas specialiu „Rotary“ klubo prizu.
2004 m. tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ pelnytas „Grand Prix“.

2005 m. skirta Prezidento Valdo Adamkaus premija.

2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso „Grand Prix“ ir II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje; I vieta kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“.

2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso „Jeunesses International Music Competition“ Rumunijoje laureatas.
2015 m. I vieta kompozitoriaus F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse Vokietijoje (klarneto kategorija).