Per dvidešimt penkerius metus dar neišsiugdėme instinkto, kad ne mistinė valstybė, o pats žmogus yra atsakingas už šalies ateitį. Neišmokome iš savo rinktų politikų pareikalauti rimtos analizės, vizijų konkurencijos ir artikuliuotos diskusijos dėl svarbiausių iššūkių, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų ateitis.

Robertas DARGIS
Mūsų likimą vis dar neretai sprendžia atsitiktinai ir tik trumpam laikui politikoje atsidūrę žmonės, kurių dažnas čia užsuko vedamas labiau smalsumo ar kitų, tik ne valstybės kūrimo, interesų.

Iliuzija, kad tiek ir pakaks

Liko vieni metai iki naujų Seimo rinkimų. Vakarų valstybėse įprastas startas rinkimų kampanijai pradėti. Todėl Lietuvos pramonininkų konfederacija kelia svarbiausius klausimus ir atkreipia dėmesį į iššūkius, kurių neįveikus tvirtos ekonomikos nebus.

Turėtume pradėti nuo klausimų partijoms, ne­leisti joms ir jų lyderiams išsisukti su abstrakčiais, mažiausiai politika besidominčių rinkėjų skoniui pataikaujančiais ir  klišėmis tapusiais lozungais, kurie suteikia klaidingą iliuziją, kad tiek ir pakanka Lietuvos valstybei stumtis į priekį.

Vienas Merfio dėsnis skelbia, kad jeigu tau atrodo, jog viskas einasi puikiai, vadinasi, tu kažko nepastebi.

Artėja ES paramos pabaiga

Keletą pastarųjų metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo, atsigavo namų ūkio vartojimas ir investicijos. Tačiau Lietuva jau netrukus pasieks 75 proc. Europos Są­jun­gos BVP vienam gyventojui vidurkį, todėl pa­ra­­ma jai smarkiai sumažės. Turėsime parodyti, ką už ES fondų pinigus sugebėjome nu­veikti per tuos metus ir kokią konkurencingą ir tvarią savo valstybės ekonomiką susikūrėme. To­dėl jau dabar turėtų ateiti galas politikų planams „sukti“ ekonomiką iš europinių pinigų.

Žiniasklaidoje vis dar galima rasti antraščių, kad Lietuva galėtų tapti Singapūru, Hon­ko­n­gu ar bent jau Baltijos tigru, kaip kažkada va­dinta Airija. Tačiau neturėdami aiškaus pla­no ir nuosavų ūkio variklių tokių tikslų tikrai nepasieksime.

Tokių tikslų turinčios šalys gali pasigirti su­tvarkytais darbo santykiais, yra atviros investicijoms ir neliepia užsieniečiams geležinių klum­pių sunešioti, kad jie galėtų atvežti čia ne tik harvarduose ugdytas galvas, bet ir komandą ar papildomą darbo jėgą.

Likus metams iki Seimo rinkimų turime pra­dėti diskusiją, kokias prielaidas galime su­kurti, kad mūsų ekonomika augtų, o šalis susido­rotų su demografiniais, švietimo ar verslo ap­linkos iššūkiais.

Problema nr. 1 – konkurencingumas

„Ekonomikos konkurencingumui kenkia biurokratinė našta, kurios mes nelinkę sumažinti. Politikai, esantys valdžioje, vis dar neatsik­­rato sovietinio palikimo, kad „valdžia žino ge­­riau“. Darbo santykių politika dar nėra va­ka­­rietiška. Energetikos sąnaudos – didžiausios re­gione. Švietimo ir demografijos problemos – mil­žiniškos, o jų reflektavimas politikoje ir vi­suomenėje – itin prastas.

Konkurencingumo indekso laipteliais per trejus metus paaugome. Verslą Lietuvoje galima pradėti greičiau ir paprasčiau nei kitur, ta­čiau vertinant biurokratinę ar mokesčių naštą, valstybės lėšų švaistymą Lietuva tebėra šimtuko gale. Ir nėra aišku, ar turime ir kiek turime ryžto iš to dugno pakilti.

Regionų lyderiams vis dar sunkiai sekasi pritraukti užsienio investicijų. Lietuva yra be­sitraukiančio kapitalo zonoje, kurioje atsidūrė 2013 m. O juk investicijos regionuose ypač svar­bios, nes tik dėl jų gali būti kuriamos darbo vietos, kurių stygius yra viena stipriausių emigracijos paskatų.

Jaunimas kelia esminį užimtumo klausimą mažesniuose Lietuvos miestuose. Nedarbas ir gyvenimas iš socialinės pašalpos menkai vilioja ten pasilikti.

Problema nr. 2 – demografija

Per trejus metus nuo 2012 m. Seimo rinkimų netekome daugiau nei 80 tūkst. gyventojų. Vieno ne paties mažiausio Lietuvos rajono cen­­tro per metus. Ir neturime jokių receptų, kaip šią situaciją keisti.

Labiausiai kelia nerimą darbingų žmonių ir vaikų praradimas. Kuo mažiau turime vaikų, tuo mažiau ateityje turėsime dirbančių ir ku­rian­čių žmonių, mažiau bus verslininkų ir moks­lininkų. Taip, visuomenė sensta ir retėja vi­­same Europos žemyne. Bet senosios ES na­rės bent jau turi programų, kaip leisti suvaldyti protingą imigraciją, o Lietuva bet kokių svetimtaučių baidosi kaip okupantų.

Nors kasmet Lietuvoje mokslus baigia de­šimtys ir šimtai užsieniečių, kurie moka lietuvių kalbą, pažįsta mūsų kultūrą ir galėtų čia kurtis, jų leidimas gyventi baigia galioti vos ne tuoj pat po diplomų įteikimo. Taip Lietuva išvaro žmones, kurie galėtų tapti gerais specialistais ar kurti čia savo verslus.

Lietuva privalo ieškoti ir kitų ilgalaikių prie­­­­monių demografinėms problemoms spręs­­ti. Nors finansinių paskatų programa gi­mi­mų skai­čiui didinti turėjo spragų, tačiau da­vė Lie­tuvai net 1000 papildomų visuomenės narių.

Jaunoms šeimoms reikalinga pagalba ir mo­­­­­­kestinės programos, palengvinančios finansi­nę naštą, o vaikai turėtų tapti vienu svarbiau­sių valstybės prioritetų.

Problema nr. 3 – švietimas

Viena iš politikos teorijų sako, kad bet ku­rios valstybės institucijos linkusios pateisinti pa­čios save. Tą galima aiškiai matyti, kai pasisu­ka kalba apie aukštąsias mokyklas ir palygina­me jų skaičių su abiturientų skaičiumi. Tu­rė­da­mi tiek daug aukštųjų mokyklų ir taip mažėjantį vaikų skaičių, netrukus turėsime juos vi­sus priimti mokytis į universitetus.

Šįmet į universitetus įstojo studentai, kurių svertinis vidurkis buvo 0,34 iš 10, tad iš tiesų ar­­tėja laikas, kai Lietuvos universitetai priims visus abiturientus.

Kelia nerimą ir tai, kad pasirenkant studijas ir toliau vyrauja socialiniai mokslai, o patys universitetai tampa vis labiau komercializuoti – jie suinteresuoti tik studijų kiekybe, o ne ko­kybe.

Norėdami matyti klestinčią Lietuvą ir au­gin­ti prie įvairių aplinkybių ir iššūkių galinčius pri­sitaikyti savo vaikus, turėtume kur kas daugiau dėmesio skirti šių dienų mokytojams.

Lietuvos edukologijos universiteto, kuris ren­gia būsimus pedagogus, studentų pasirinkimai, stojant 2015 m., kelia jau ne nerimą, o tik­rą siaubą: kūno kultūra – 145, ikimokyklinė ir prie­šmokyklinė pedagogika – 43, pradinio ug­dy­mo pedagogika – 36, šokio pedagogika – 23, is­torija – 18, geografija – 13, o štai chemijos ir fi­­­­zikos mokymas – 1, chemija – 0, fizika ir in­for­­­macinės technologijos – 0, informatika – 0, in­­formatikos pedagogika – 0, matematika ir in­formatika – 0.

Taigi Lietuva ruošiasi XXI amžiuje gyventi visai neturėdama mokytojų, kurie rengtų vaikus būti kūrybingus, inovatyvius ir tempiančius valstybės ekonomiką į priekį.

Ar tai ne paradoksalu?

Problema nr. 4 – energetika

Nors Suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGD) stabilizavo apsirūpinimo dujomis pasirinkimo galimybes, kartu tai užkrovė 80 mln. JAV dolerių papildomų išlaidų dujų infrastruk­tūrai.

Planuojant SGD terminalą buvo skai­čiuo­ja­ma, kad Lietuva per metus suvartoja apie 3,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Valstybės analitikai pra­šovė pro šalį. Dabar jau, pasak Energetikos mi­nisterijos atstovų prognozių, dujų suvartojimas sudarys net mažiau nei 2 mlrd. kubinių me­t­rų ir didžioji šių dujų dalis teks vienai

įmonei.

Jau vien tai rodo, kad energetikos strategijoje svarbu pakeisti požiūrio kampą, svarbu ne tik akcentuoti stabilų perdavimą, gerą ge­neravimą, bet ir nepamiršti įvertinti kainos, skirtos vartotojui. Energijos sąnaudos Lie­tuvoje išlieka didžiausios regione, o tai yra labai svarbus dalykas, atbaidantis užsienio in­vestuotojus.

Problema nr. 5 – sveikatos apsauga

Būtina įvertinti ir sveikatos sistemos darbo efektyvumą, nes maždaug pusė sveikatos ap­sau­gai išleidžiamų pinigų šiuo metu skiriama vien tik ligoninių išlaikymui.

Tūkstančiui gyventojų mes turime net 7 li­go­ninių lovas, beveik dviem lovomis lenkdami Estiją, todėl pinigai, skirti sveikatos apsaugai, panaudojami ne tiesiogiai ligų prevencijai ir diagnostikai ar žmonių gydymui, o tik pastatų išlaikymui.

Neretai rajoninės ligoninės turi įsigijusios prestižinės ir brangios aparatūros, tačiau net neturi specialistų, kurie galėtų šiomis technologijomis naudotis.

Būtina įvertinti sveikatos sistemos išlaidų tiks­lingumą, informacinių sistemų pritaikymą, gydymo paslaugų teikimo optimizavimą.

Problema nr. 6 – technologijų kaita

Lietuvos BVP augimas lėtėja, o eksporto ap­­­­imtys mažėja. Tačiau lyg to dar būtų maža, sparti technologijų plėtra akyse keičia ateities suvokimą.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai ir jų plėtra keičia energijos gamybos, vartojimo ir perda­­vimo struktūrą. Statomos gamyklos, skirtos elek­tromobilių baterijoms kurti. Netrukus ti­ki­­masi transporto priemones pakeisti aplinkai draugiškesnėmis mašinomis. Amerikoje išbando­mi daugiau kaip 10 automobilių, kuriems ne­­­reikalingas vairuotojas, o Europoje – šias tech­­nologijas testuojantis sunkvežimis, tad grei­­tai krovinių gabenimas gali tapti daug iš­ma­nesnis.

Tačiau didžiausias priešas logistikos sektoriui yra 3D spausdintuvai, kurie suteiks galimy­bę visas prekes gamintis arčiau vartotojo, to­dėl keisis reikšmė visų logistikos grandinių – nuo kelių iki uostų.

Vokietijoje su skaitmeninėmis tech­no­lo­gi­jo­­­­mis prasidėjo pramonės revoliucija 4.0. Da­bar, tarkim, Australijoje sugedusio lėk­tuvo re­mon­tui reikalingos dalys užsakomos iš ga­myklos Pran­cūzijoje, o jau netrukus jas bus ga­lima daug greičiau išsispausdinti vietoje 3D spausdin­­tuvu, perdavus reikalingą programą. Tai dras­­­tiškai sumažins transporto paslaugų poreikį.

Mūsų laukia gamybos ir technologinių procesų revoliucija, kuri pakeis dabartinį supratimą apie gamybą ir jos procesus, tad Lietuvai bū­tinos struktūrinės reformos, kurios padėtų iš­likti konkurencingiems ateityje.

Tačiau šiandien iš Lietuvos politinių partijų ir jų lyderių mes negirdime jokių įžvalgų, kaip turėtume keistis, kad tokias permainas pasitiktume pirmaudami bent jau savo regione.

Tekstas parengtas pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento R.Dargio pranešimą, skirtą parlamentinių partijų lyderiams.