Rūkuose paskendęs kalvotas kaimo vieškelis, kuriuo nutolsta dviračiu važiuojanti mergina. Baikščios stirnos grakščiai šuoliuoja tankiame miške, o stiprus lietus negailestingai prausia senų obelų sodą. Išgerianti pagyvenusių kaimiečių pora. Skurdas ir smurtas. Abejingumas artimui. Tokią Lietuvą mums rodo kino filosofu vadinamas režisierius Šarūnas Bartas.

„Ramybė mūsų sapnuose“ (angl. „Peace Upon Us“) – aštuntasis vieno žymiausių šalies kino kūrėjų pilnametražis filmas. Pasaulinė juostos premjera įvyko 68-ojo Kanų kino festivalio nepriklausomoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“.

„Ramybė mūsų sapnuose“ per paprastą vyro (akt. Š.Bartas), dukters (akt. Ina Marija Bartaitė) ir mylimosios (akt. Lora Kmieliauskaitė) savaitgalio viešnagės kaime istoriją atskleidžia ne tik  ramybe ir paslaptingumu alsuojantį Lietuvos grožį, bet ir skaudulius. Teigiama, kad turime dvi Lietuvas, kurios paraleliai gyvena skirtingose realybėse, ir suteikiama proga pamatyti ne visada gražų atspindį veidrodyje.

Tai – sutrikusių, nusivylusių, vienišų, tačiau artumo ir tvirtesnio pagrindo po kojomis siekiančių žmonių, istorija. Parodoma, kad būti greta kitų žmonių tai dar nereiškia iš tikrųjų būti su jais.

Nesėkmės ištikta talentinga smuikininkė nebežino, ar kelias, kuriuo ji taip ilgai ir atkakliai ėjo, daro ją laimingą. Per santykius su kitais žmonėmis ji bando surasti kažkur pakeliui nepastebimai pamestą save. Prieš keletą metų mamos netekusiai devyniolikmetei, keliaujančiai per vis sudėtingesnį ir daugiau klausimų keliantį pasaulį, kaip niekada reikia tėvo artumo ir pagalbos.

Tad šiame filme itin svarbi yra tėvo figūra. Tokį įspūdį sustiprina tai, kad Š.Barto mylimoji yra dvigubai  jaunesnė už jį, todėl ir šiai, panašiai kaip ir dukrai, būtinas kelrodis.

Nors juostoje „Ramybė mūsų sapnuose“ pamatysime Š.Barto dukterį, mylimąją, tikrus kaimynus ir net jo šunį, pats režisierius šios istorijos nevadina autobiografiniu filmu. Nors filme vaidina ne profesionalūs aktoriai, pavadinti tai juostos silpnybe negalima. Realus pagrindas tik dar labiau įtikina ir įtraukia žiūrovus. Kalbant apie patį Š.Bartą, susidaro įspūdis, kad jis apskritai nevaidina. Jis tiesiog yra traukos centras, aplink kurį viskas sukasi.

Ko gero, didžiausias filmo minusas – dialogų skurdumas. Nors yra pretenzijų užčiuopti socialinę, egzistencinę problematiką, ausis rėžia buitinė ir netaisyklinga lietuvių kalba. Titruose užrašyta istorija aiškesnė nei ištarta.

Nors juosta „Ramybė mūsų sapnuose“ neabejotinai verta dėmesio, neapleidžia jausmas, kad ne lietuviai tinkamai jos neįmins.