Pabėgėliai į Lietuvą kol kas plūsta tik iš televizorių ekranų, o ne per valstybės sieną. Lietuviams, kitaip nei, pavyzdžiui, vengrams ar vokiečiams, prieglobsčio ieškančios minios dar netapo valstybine problema. Nelaukiant, kol tai įvyks, derėtų ištarti pragmatiškus, o ne ideologinius klausimus.

Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), kas ketvirtį tirianti savo narių verslo lūkesčius, į pastarąją apklausą įtraukė klausimų apie pabėgėlius – ši žmonių kategorija įvardyta būtent taip. Lapkričio pradžioje paskelbti tyrimų rezultatai rodo, kad tyrime įprastai dalyvaujantys 150 įmonių vadovai iš esmės teigiamai žiūri į galimybę įdarbinti tokius žmones.

Iškart reikia atkreipti dėmesį, kad kalbama ne apie labdarą, o apie tuščių darbo vietų užpildymą. Todėl ir pramonininkų pozicijų atskaitos tašku derėtų laikyti ne humaniškumą, o darbininkų poreikį.

Šiuo atžvilgiu įdomiausia LPK ataskaitos vieta yra jos pabaiga, kur vardijamos deficitinės profesijos: inžinieriai, specialios įrangos operatoriai, technikai, elektrikai, siuvėjai, baldininkai, sandėlininkai, suvirintojai, logistikos ir, be abejo, IT specialistai.

Būtent tokių darbuotojų reikia  net 65 proc. įmonių, patiriančių specialistų stygių. 35 proc. pramonininkų sako, kad darbuotojų kol kas netrūksta, bet, kita vertus, klausiami apie darbo rinkos tendencijas per 36 proc. nurodė, jog darbuotojų poreikis per ateinančius dvejus metus padidės. Vadinasi, ir tų pramonininkų, kuriems kol kas dar nestinga specialistų, liks mažiau.

Nors 46,25 proc. įmonių svarsto, ar priimti pabėgėlius į darbą, tačiau darbdavio humanizmas yra pragmatizmas. Labdarai jis gali skirti ir labai daug, tačiau tik tai, ką uždirbo. Pabėgėlių įdarbinimas – pirmiausia įmonių vadybos ir finansų dalykas.

Apie 80 proc. pramonininkų norėtų, kad valstybė vienokiu ar kitokiu būdu primokėtų už pabėgėlių įdarbinimą: 42,5 proc. pageidauja mokesčių lengvatų, 36,25 proc. – subsidijų. Pramonininkai iš valstybės tikisi pastangų profesiškai apmokant pabėgėlius, rengiant jiems žinių ir darbo patirties patikras. Ką gi, visi šie dalykai nėra pigūs.

Be to, panašių veiklų nesikrato ir patys darbdaviai – jie linkę įsitraukti į profesinius mokymus, patikras, netgi į pabėgėlių socialinės integracijos iniciatyvas (23,75 proc. atsakiusiųjų).

Tačiau pragmatizmas – ir nuobodus dalykas. Tūlas lietuvis, dabar iš TV ekranų apšaudomas pabėgėlių temomis, gali sulaukti ir labai paveikių ideologinių strėlių su gerai pažįstamais antgaliais. Žiūrėk, koks nors kairysis, manantis, kad yra didis humanistas ir šovinizmo priešas, prisimins didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus, kuriais šis kvietė į Lietuvą amatininkus. Tiesa, tai buvo ne arabai, o daugiausia vokiečiai, ir ne bėgliai, o kviestiniai specialistai.

Krikščioniškos atjautos kupinas dešinysis, nuoširdžiai pasigraudenęs dėl Artimuosius Rytus užgriuvusių nelaimių, nebūtinai tyliai pagalvos, kad pabėgėlių priėmimo kvotos, kurias ES nustato savo narėms, primena sovietų okupacijos laikus, kai plėtojant pramonę, o kartais tuo tik prisidengiant, į Baltijos šalis buvo atkeliami žmonės iš Rusijos ar kitų vietų, nors būta ir nuo stichinių nelaimių nukentėjusių žmonių. Tarkim, praradusių pastogę per 1966 m. žemės drebėjimą Taškente.

Vis dėlto pragmatizmas – geriausias vaistas nuo ideologinių aistrų. Apie tai, kad tuščias darbo vietas reikia užpildyti kviestiniais žmonėmis, kalbama jau keleri metai. Šįmet paūmėjusi pabėgėlių krizė – dar viena proga paklausti to, ko kratosi politikai.

Vienas klausimų: kiek pagrįsta viltis, kad mū­sų emigrantai sugrįš ir užpildys atsiveriantį darbo vietų vakuumą? Bet yra nediskutuotinų dalykų, kaip piliečių teisė nuspręsti, kokių svečių jie nori, o kokių ne.