Kam turi būti prieinamas aukštasis mokslas – ar labai gabiems, ar labai turtingiems? Lietuvoje atsakymą rasti pavyko: visiems, kuriems iš mokyklos suolo pavyko išsikapstyti su bent kokiu simboliniu egzaminu. Daugiau kaip 600 pirmakursių, prieš du mėnesius pradėjusių kelią pirmojo mokslinio laipsnio link, nelaikė jokio valstybinio egzamino.
Gabija SABALIAUSKAITĖ
Įsivaizduokite būsimuosius vadybininkus, teisininkus, tiesiog kokius nors specialistus aukštosios mokyklose auditorijoje. Vienas iš jų – kone šimtukininkas, kuris dar iki studijų skrupulingai ruošėsi būsimai karjerai, o kitam mokykloje nesisekė, jis nelaikė nė vieno valstybinio egzamino, bet pakliuvo mokytis drauge su pirmūnu.
Abu jie – ir įstojęs su geriausiais rezultatais, ir tas, kuris aukštojoje mokykloje atsirado atsitiktinai, po kelerių metų, tikėtina, baigs studijas ir gaus tokį patį diplomą.
Kvailumui ribų nėra net universitete
Be kitų aukštojo mokslo skaudulių, šiųmetis priėmimas parodė ir didelius pirmakursių stojamųjų balų skirtumus pačiose studijų srityse. Trumpai tariant, gali studijuoti ekonomiką universitete, kuris reikalauja išlaikyti du valstybinius egzaminus, surinkti aukštą konkursinį balą, bet gali ją studijuoti ir kitame, kuris į valstybės nefinansuojamą vietą priims be jokio balo.
Iš šių metų priėmimo duomenų matyti, kad, tarkim, į socialinio darbo mokslų programas įstojo ir tas studentas, kuris iš reikalingų egzaminų surinko 5 konkursinius balus, ir tas, kuris surinko 10 balų. Technologijų mokslų srityje atotrūkis tarp studentų konkursinių balų buvo nuo 3,88 iki 10-ies. O štai kolegijų sektoriuje, biomedicinos moksluose (išskyrus medicinos ir sveikatos sričių grupę) minimalus balas yra vos 0,83, ir tai valstybės finansuojama studijų vieta, o maksimalus – 8,93.
Tokie konkursinių balų skirtumai rodo ir skirtingą pirmakursių pasirengimą tos pačios krypties studijoms ir tam pačiam diplomui. Tačiau konkrečiose studijų programose ar aukštosiose mokyklose tai akis bado dar labiau: tas pats universitetas studijuoti priima ir 0,4 balo turintį, ir per 9 balus sukaupusį jaunuolį.
Esame treti Europoje pagal iki 34 metų amžiaus gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalį. Tačiau ko vertas toks 0,4 balo išsilavinimas ir kokie specialistai ateina į darbo rinką?
„Dėl aukštųjų mokyklų konkurencijos dėl studentų susidarė nesveika situacija. Tai vienareikšmiškai – iškreiptas veidrodis. Tai, kad turime daug studentų, nėra kokybės ženklas, – tai blogai. Mums reikia studijų kokybės ir gerų specialistų, – kategoriškai tvirtina „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas Rokas Grajauskas. – Kai analizuojame investuotojų apklausas, vienas svarbiausių motyvų, tokių kaip mokesčiai, jiems yra talentai. Kokią darbo jėgą, kiek kalbų mokančių specialistų jie gali gauti čia kurdami paslaugų centrus, steigdami aukštųjų technologijų įmones.“
Tačiau įstoti į aukštąją mokyklą, galima sakyti, – vienas juokas. Žinoma, jei tik gali susimokėti už studijas. 566 pirmakursiai, kurie dabar kolegijose siekia aukštojo mokslo diplomo, nelaikė nė vieno valstybinio brandos egzamino. Universitetų auditorijose tokių, kurie išsisuko tik su kur kas lengvesniais mokykliniais egzaminais, – 57.
Dar pernai, kai nebuvo reikalaujama egzaminų įvertinimais surinkti minimalaus konkursinio balo, procentinė dalis įstojusiųjų, bet jokio valstybinio brandos egzamino nelaikiusiųjų, buvo mažesnė. 2014 m. 0,11 proc. priimtųjų į universitetus nelaikė jokio valstybinio brandos egzamino, į kolegijas – 1,16 proc. Šiemet šios dalys šoktelėjo iki 0,39 ir 5,03 proc.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys nelinkęs kaltinti vien aukštųjų mokyklų, kurios, norėdamos kompensuoti praradimus dėl studentų skaičiaus mažėjimo, kuo plačiausiai atveria duris visiems stojantiesiems į iš savo kišenės apmokamas studijas. Parlamentaro teigimu, taip manipuliuoti reikalavimais aukštosioms mokykloms leidžia neefektyvi sistema, kuri, kaip žinoma, popieriuje lyg ir sureguliuota, bet praktiškai neveikianti.
„Aukštosios mokyklos galvoja apie savo išgyvenimą, todėl elgiasi įvairiai – nustato kokį nori minimalų balą, individualiai numato, už kokius dalykus skirti papildomų balų stojant į valstybės finansuojamas studijų vietas. O štai į valstybės nefinansuojamas studijas vartai šiemet buvo atverti labai plačiai, kai kur užteko net 0,34 balo. Tai rodo, kad aukštosios mokyklos elgiasi taip, kaip joms patogiau, nes kitos išeities lyg ir neturi. Ir taip bus, kol nesureguliuosime sistemos“, – perspėja V.Stundys.
Jis priduria, kad, mažėjant studentų, jiems siūlomų studijų programų – per akis. Beje, tarp jų vis daugiau tokių, kurios vargiai surenka 10 studentų akademinę grupę. „Tai rimtas signalas, kad aukštosios mokyklos vykdo ekstensyvią plėtrą, bet nekelia kokybės kartelės, – tvirtina Seimo narys. – Taigi atsiranda iššūkis valstybinei priežiūrai. Valstybė turi aiškius instrumentus – skirstyti valstybės finansuojamas studijų vietas ir įvertinti kokybiškas studijas, akredituoti jų programas per Studijų kokybės ir vertinimo centrą, bet kol kas šios priemonės veikia silpnai ir neduoda tokio efekto, kokio daugelis laukia.“
Pusė milijono ar silpnos studijos?
Prasti šiųmečio priėmimo rezultatai, kalbant tiksliau, perspėja apie prastą į aukštąsias mokyklas ateinantį „produktą“, iš kurio per ketverius metus (kolegijose ir dar trumpiau – per trejus) turėtų būti nulipdyta plataus mąstymo asmenybė, išugdyta universiteto, arba aukštąjį išsilavinimą turintis praktinių žinių gavęs specialistas.
Teorinė galimybė silpniesiems susiimti ir rimtai pasistengti mokytis aukštojoje mokykloje, žinoma, yra, tačiau tokiu atveju orientuojamasi į nepasirengusius studijoms jaunuolius, kad jie universitete bent kiek užlopytų spragas iš mokyklos suolo. Nė nereikia sakyti, jog mokant pagal silpnųjų lygį nukenčia tie, kurie studijuoti pasiryžo ne todėl, kad pakartotų mokyklinį kursą ar tiksliųjų mokslų mokytųsi pasitelkę rankų pirštus.
„Jei vienoje grupėje gerai egzaminus išlaikę, motyvuoti ir gabūs studentai mokosi su silpnesniais, pirmieji nori sudėtingesnių užduočių, tačiau tada jų negali pasivyti antrieji. Tokiu atveju nukenčia studijų kokybė“, – aiškina Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.
Būtent KTU (kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu) visuose šiųmečio priėmimo etapuose laikėsi vienodų reikalavimų priimant tiek į valstybės finansuojamas studijų vietas, tiek į studijas, už kurias mokama iš pačių studentų kišenės.
Pavyzdžiui, KTU tokia principinga laikysena – reikalavimas surinkti 2 balus ir išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos valstybinius egzaminus, atsiėjo 0,5 mln. eurų. Tokią sumą universitetas būtų susižėręs, jei būtų pakvietęs studijuoti už studijas mokėti galinčius, bet bakalaurui nepasirengusius stojančiuosius.
Nepaisant dviejų iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų pozicijos, silpnesni studentai vietą rado kitose aukštosiose mokyklose. Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, šiemet į šalies universitetus ir kolegijas įstojo 86 proc. šių metų abiturientų. Skaičiuojant visus bandžiusius, studijas pradėti pasisekė 76 proc. kandidatų.
Nors minia abiturientų siekia aukštojo mokslo, pagal vėlesnę karjerą paaiškėja, kad dauguma jų veltui tai darė. Trumpiau tariant, pusė kolegijų išugdytų specialistų galėjo nebaigti kolegijos, o trečdalis universitetų absolventų galėjo apsieiti be savo pasirinktų studijų, nes, kaip rodo naujausia MOSTA atlikta studijų ir mokslo analizė, dirba ne tokį darbą, kuriam reikėtų aukštojo išsilavinimo.
„Mes turime daug regioninių universitetų, kuriuos puikiausiai galėtų pakeisti geros kolegijos, rengiančios tokius specialistus, kokių reikia. O dabar turime absoliutų paklausos ir pasiūlos disbalansą“, – aiškina ekonomistas R.Grajauskas.
Į universitetą įstoti lengviau nei į kolegiją
Ironiška, kad šiemet, kai visos aukštosios mokyklos buvo paprašytos priimdamos pirmakursius laikytis jiems keliamų minimalių egzaminų ir konkursinio balo reikalavimų, įstojo didžiausia abiturientų dalis per šešerius metus (86 proc.)
Būtent šiemet nuspręsta iškelti sąlygas norintiems siekti aukštojo mokslo diplomo. Kad universitetai nebūtų pašiepiami, jog priima studijuoti kiekvieną turintį storesnę piniginę, kad nebūtų švaistomasi tuščiais pažadais, jog aukštojo mokslo diplomas suteikia viltį sukurti svaiginančią karjerą tiems, kurių akademiniai rezultatai žemesni jau nuo pat mokyklos laikų, universitetai ir kolegijos buvo paprašyti nustatyti minimalų konkursinį balą, kurio nesurinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.
Tokį kokybinį atrankos rėtį dar labiau sutankino kitas Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) reikalavimas: išlaikyti du kalbų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos – egzaminus.
Aukštųjų mokyklų galvos principingai pritarė visoms šioms priemonėms, sutardamos, kad pagerinti studijų kokybę – būtina, o ši reikalavimų kartelė kaip tik ir yra žingsnis tikslo link. Tačiau iš kilnių siekių ir idėjinių pareiškimų išėjo šnipštas.
Pagal šiųmečius reikalavimus, valstybinius lietuvių ir užsienio kalbos egzaminus privalėjo būti išlaikę absoliučiai visi (100 proc.) universitetų pirmakursiai, kurie buvo pakviesti studijuoti valstybės lėšomis. Bet juos buvo išlaikę 99,45 proc. O jei priskaičiuotume už mokslą mokančius pirmakursius – ketvirtadalis praslydo be jų. Kolegijų sektoriuje šiuos du egzaminus apskritai laikė ir išlaikė tik ketvirtadalis mokančių už mokslą pirmakursių.
Visos aukštosios mokyklos, atrodytų, turėtų veikti pagal tas pačias taisykles, tačiau didžioji dalis jų pasirinko savo žaidimo sąlygas – minimalaus balo netaikė arba nesilaikė deklaruoto, priėmė nelaikiusių jokio valstybinio egzamino pirmakursių. Pavyzdžiui, atsirado universitetas, kuris savo minimaliu reikalavimu perspjovė net kolegijų „ambicijas“ – pakvietė studijuoti jaunuolį, turintį 0,42 konkursinio balo.
„Priėjome ribą, kai reikia galvoti apie vienodą konkursinį balą stojant tiek į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas, kad neliktų landų, leidžiančių aukštosioms mokykloms manipuliuoti stojamuoju balu“, – įsitikinęs V.Stundys.
Pirmame etape dvi kolegijos – Marijampolės ir Žemaitijos į valstybės finansuojamą vietą pakvietė studijuoti kandidatus su 0,83 ir 0,92 balo!
Universitetuose tokių žemų balų valstybės finansuojamose studijų vietose nebuvo, bet jie atsigriebė kviesdami studijuoti už mokslą mokančius studentus su itin žemais balais: 0,34 (privatus Europos humanitarinis universitetas), 0,42 (Mykolo Romerio universitetas), 0,63 (Šiaulių universitetas). Kalbant apie mokamas studijų vietas kolegijose lengviau būtų išvardyti tas, kurios pakvietė studijuoti bent su vieneto konkursiniu balu: Kauno kolegija, Panevėžio kolegija, Šiaulių valstybinė kolegija, Vilniaus kolegija.
Kai aukštosios mokyklos, ruošdamosi 2015 m. studentų priėmimui, ŠMM pateikė savo nustatytus konkursinius balus, kolegijų „iškelta“ kartelė buvo žemesnė. Didžioji dalis jų nustatė simbolinį konkursinį balą – 0,8, kelios viršijo balą, o privačios jo iš viso netaikė.
Nors mažesni kolegijų reikalavimai neva pateisinami, nes jos teikia profesinio bakalauro laipsnį ir labiau orientuojasi į praktinį mokymą, nuo 2007 m. iš profesinių mokyklų kilusios kolegijos suteikia aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Todėl Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) dar 2013 m. svarstant apie minimalų konkursinį balą ŠMM rekomendavo, kad jį turi taikyti ir kolegijos. Juk jei jo prašytų tik universitetai, jaunuoliai eitų į kolegijas – ten, kur jo nereikia arba užtenka mažesnio. Diplomas juk toks pat – aukštojo išsilavinimo.
Panašiai ir atsitiko: po šių metų priėmimo matyti, kad pagal reikalavimus ir priimtųjų balus Vilniaus ir Kauno kolegijos dar gali pasipuikuoti prieš kai kuriuos silpnesnius universitetus.
Štai Seimo narys V.Stundys pripažįsta kolegijų specifiką – praktinį rengimą, tačiau patvirtina, kad tai ne pretekstas negarantuoti kokybės. Priešingu atveju konkrečios kolegijos galėtų grįžti į pradžią ir tapti profesinėmis mokyklomis.
„Žinoma, universitetų ir kolegijų misija skirtinga, tačiau negali būti taip, kaip girdime viešojoje erdvėje, kad kolegija pagal savo teikiamą paslaugą nelabai kuo skiriasi nuo profesinės mokyklos. Kai kalbame apie optimizavimo poreikį, turime ieškoti ribos, kuo universitetas skiriasi nuo kolegijos, kuo – kolegija nuo profesinės mokyklos. Jei kažkur tos kokybės ribos yra ištirpusios, reikia priimti ryžtingus sprendimus. Nemanau, jog kolegijoms reikalavimai turi būti nuleisti taip žemai, kad jų kokybės standartai neatitiktų europinių“, – komentuoja V.Stundys.
Prioritetai – valgyklos remontas ir reforma
Nors mažėjant studentų skaičiui universitetų „mirtininkų“ sąrašai sudarinėjami jau kelerius metus, kai kurių aukštųjų mokyklų veikla įvertinta neigiamai, aukštųjų mokyklų tinklas nesitraukia. Simboliška, bet apie bendradarbiavimo ar jungimosi formas kalba tie universitetai, kurie Lietuvos rinkoje yra stipriausi ir pagal tiek, kiek geriausių pirmakursių pas juos atsinešė valstybės krepšelius, patrauklūs gabiausiems studentams.
„Veido“ kalbinti pašnekovai aukštųjų mokyklų jungimosi „iš apačios“ idėją vertina skeptiškai, sakydami, kad reorganizuoti išvešėjusio jų tinklo neįmanoma be politinės valios. Juk dabar aukštosios mokyklos dar gali manipuliuoti priimdamos studentus į valstybės nefinansuojamas studijų vietas arba gauti paramą skirstant tikslinio finansavimo studijų vietas ar kitas lėšas.
Štai, pavyzdžiui, Vyriausybės investicijų programoje 2016 m. 1,3 mln. eurų numatoma skirti 500 vietų Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos rekonstravimui į biblioteką-valgyklą. Beje, šis universitetas per 2015 m. priėmimą sulaukė 8 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai. Smulkmena, bet svarbi: šio universiteto veikla vieną kartą jau įvertinta neigiamai.
„Išgyvenimo klausimo ribą priėjusios aukštosios mokyklos bando kapstytis pačios ir ieškoti įvairiausių protekcijų. Kad ir šiųmetis tikslinių studijų vietų paskirstymas: matyti, jog pabarstoma po kelias vietas, kad kažkuri aukštoji mokykla dar gautų pinigų ir galėtų gyvuoti. Bet tai nėra sisteminis požiūris, tad prieiname iki juokingų dalykų, kai kažkuris universitetas gauna vieną tikslinę studijų vietą arba sporto trenerių rengimo programai skiriama daug tikslinio finansavimo vietų, lyg tai būtų didžiausia valstybės problema. Taigi, kai pasikapstai giliau, supranti, jog tai finansinė injekcija X universitetui, kad jis dar kiek pasilaikytų. Bet sisteminio sprendimo nėra, ir regioniniai, mažieji universitetai balansuoja ties išlikimo riba“, – komentuoja V.Stundys.
Parlamentaras neabejoja, kad atėjo laikas nuo svarstymo apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką – išteklių konsolidavimą, infrastruktūros mažinimą – pereiti prie darbų.
V.Stundys beria liūdną statistiką: Lietuvoje net 20 proc. aukštajam mokslui skiriamų pinigų iš tikrųjų reikalingi infrastruktūrai išlaikyti, o Europoje ši dalis siekia tik 7 proc. Kitaip tariant, už menių šildymą mokama studijų kokybės sąskaita. Dar kitas skirtumas, palyginti su Europos šalimis, yra aukštųjų mokyklų skaičius: Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – 4,6 aukštosios mokyklos.
„Pagal šį skirtumą atrodo, kad valstybė yra labai turtinga, išlaikydama tokį tinklą. Bet pasaulis juk eina universitetų koncentracijos, optimizavimo keliu. Suvokiama, kad išbarstyti ir fragmentuoti mokslo ir studijų centrai neduoda tokio rezultato, kokį gali duoti stambūs, kooperaciniais ryšiais susiję centrai. Mes trypčiojame vietoje ir neturime mechanizmo“, – teigia Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto atstovas.
Nors daug vilčių, kad valstybė pagaliau susitars su aukštosiomis mokyklomis ir šios nustos savivaliauti, galbūt net pradės jungtis, siejama su nauja Švietimo ir mokslo įstatymo redakcija, V.Stundys jos galiomis abejoja: „Įstatymo projekte bandoma siūlyti sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis, ir jei aukštosios mokyklos jas gerai vykdys, numatytas 5 proc. papildomų pajamų skatinimo mechanizmas. Tai tuščias reikalas. Tikriausiai aukštosios mokyklos ir toliau nematys jokių paskatų tai daryti. Matome, jog keli universitetai bando ieškoti kooperacijos formų, tačiau reikalinga politinė valia, paskatų sistema ir, aišku, griežtesni reikalavimai studijų kokybei ir programoms, kad nebūtų landų, kurių šiandien, akivaizdu, yra.“
Parlamentaras primena 2009-uosius, kai įvyko garsioji aukštojo mokslo reforma, tada buvo skubama, tačiau tuometis Studijų ir mokslo įstatymas laikytas pokyčių startu. Po šešerių metų, kai yra duomenų bazė, analizės ir išvados, V.Studžio žodžiais, reikia kitų žingsnių. O štai naujas įstatymo projektas – ne žingsnis į priekį, o kapstymasis vietoje. V.Stundys sako, kad jame nėra naujo požiūrio į mokslo ir studijų sektoriaus veiklą, plėtrą, visai neatsižvelgiama į naujus iššūkius, į kuriuos atsakyti turi ir valstybė, ir aukštosios mokyklos.
„Reikalinga visiškai nauja koncepcija, kurioje būtų galvojama apie tolesnį sektoriaus vystymąsi, kad turėtume potencialą, kuris leistų konkuruoti Europoje ir pasaulyje“, – įsitikinęs V.Stundys.
Kitas iššūkis, dar labiau apsunkinantis taip laukiamą, bet atidedamą reformą, yra bendrojo ugdymo, kurio nuo aukštojo mokslo atskirti negalima, pokyčiai. Šiųmetis stojimas parodė, kad metiniai abiturientų įvertinimai kardinaliai skiriasi nuo valstybinių brandos egzaminų įvertinimų. Be to, aukštojo mokslo finansavimo „krepšelinė“ sistema, sukurianti daug problemų, esti jau mokyklose, kur, siekiant išlaikyti analogišką mokinio krepšelį, iki pat abitūros egzaminų laikomi tie mokiniai, kurie brandos atestatą galėtų įgyti ir profesinėje mokykloje.
„Nuo bendrojo ugdymo iki specialistų parengimo visa sistema turi veikti kaip laikrodis. O dabar matome disproporcijas pereinant iš vieno ugdymo lygio į kitą“, – tvirtina V.Stundys.
Ekonomistas R.Grajauskas sako, kad siekdami išgyventi universitetai ilgiau nebegali mažinti kokybės reikalavimų – sistemą verkiant reikia reformuoti: „Švietimo sistema turi būti kitas didelis temų blokas, apie kurį kitas premjeras galvotų kasdien. Dabartinis premjeras turėjo keletą svarbiausių temų – euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę. Kito Vyriausybės vadovo galvos skausmas turi būti švietimas.“