BFL

3 klausimai žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei

– Lietuva ir Kinija pasirašė susitarimą dėl veterinarinių ir higienos reikalavimų, keliamų į Kiniją eksportuojamiems pieno produktams. Kokia jo reikšmė pieno sektoriui?

– Mūsų produkcijai atsiveria didelės galimybės. Tikimės, kad pasirašę šiuos susitarimus iki Naujųjų metų gausime sertifikatus, leidžiančius į Kiniją įvežti lietuvišką produkciją. Be to, ne tik pieno perdirbėjai, bet ir žemdirbiai turės daugiau galimybių parduoti savo produkciją geresnėmis sąlygomis. Turėdami kur išvežti produkciją perdirbėjai galės supirkti daugiau pieno ir brangiau už jį mokėti ūkininkams.

Lietuviškas pienas turi pranašumų ne tik todėl, kad atitinka europinius kokybės standartus. Pagal kokybės rodiklius mes net lenkiame kitas Europos šalis. Tarkime, mūsų karvės gali daugiau laiko būti lauke, o ne patalpoje. Tai lemia geresnę pieno kokybę. Pagal šį kriterijų prilygstame Airijai. Taigi dabar viskas priklausys nuo pačių pieno perdirbėjų išradingumo, kaip jie sugebės sudominti Kinijos vartotojus. Bandymų jau būta: kinus domina glaistyti varškės sūreliai, lietuviškas kietasis sūris, kokybiškas sviestas.

– Kada prasidės lietuviškų pieno produktų eksportas į Kiniją?

– Staiga nepasikeis niekas, reikės pieno perdirbėjų pastangų. Tiesa, apie Kinijos rinką kalbėta jau seniai, todėl nemaža dalis namų darbų jau padaryta. Tačiau praeis bent pusmetis, kol galėsime ten eksportuoti savo produkciją.

Reikia pabrėžti, kad Kinijos rinka yra milžiniška, todėl Lietuvos pieno perdirbėjai turės vienytis, o ne konkuruoti kaip Lietuvoje. Dirbdami atskirai jie net nepajėgtų užtikrinti tokio produkcijos kiekio, koks reikalingas Kinijai. Žinoma, patys perdirbėjai supranta ir tai, kad nepajėgs produkcijos išvežioti po visą Kiniją, vadinasi, reikės pasirinkti tam tikrą provinciją, išsiaiškinti jos gyventojų poreikius, o tada kartu tiekti reikalingą produkcijos kiekį. Atstumai Kinijoje labai dideli – lengvuoju automobiliu prekių nenuveši, reikės siųsti konteinerius. Taigi reikės koordinuoti veiksmus, drauge rinktis teritorijas, derėtis dėl produkcijos siuntų, į kurias vieną kartą daugiau paklius vieno perdirbėjo produktų, kitą – kitos įmonės.

– Kodėl įžengti į šią rinką gerokai užtruko?

– Apie tai buvo kalbama seniai, bet kai procesai pagaliau prasidėjo, viską sutvarkėme greitai. Manau, leidimus galėjome gauti dar nuo 2012-ųjų, bet kilo politinių kliūčių. Beje, kalbant apie ryšius su Kinija svarbūs ne tik ekonominiai, bet ir politiniai sprendimai. Su Kinijos kokybės institucijos vadovais susitikau gegužę, rugpjūtį įvertinti gyvūnų vežimo atvyko jų ekspertai, o rugsėjį jie vertino mūsų pieno perdirbimo įmones, produktų kokybę. Dabar, kai pasirašėme susitarimą, beliko sertifikatai. Viskas priklausys nuo pieno perdirbėjų, tačiau Kinijoje visi gali rasti vietos. Manau, kad 2016 m. pavasarį galėsime konkrečiau kalbėti ir apie lietuviškos mėsos eksportą.