Mados Sabonis
Vienų liaupsinamas ir mylimas, kitų puolamas dėl neįprastų dar Lietuvai fotosesijų ar kandžių pasisakymų viešumoje 47-erių dizaineris Juozas Statkevičius abejingų nepalieka. „Juozas Statkevičius mados pasaulyje yra tai, kas Arvydas Sabonis – Lietuvos krepšinyje. Jo sukurti kostiumai tampa personažų oda ir kalba patys“, – sako scenoje ne vieną jo kurtą kostiumą vilkėjusi operos solistė Asmik Grigorian.
Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ
„Didžiausias jo priešas – jo paties liežuvis. Bet argi žinotume apie karalių Saulę, jei jis pats nebūtų savęs taip pavadinęs?“ – svarsto prieš trisdešimt metų Stepo Žuko technikume Juozą pažinusi drabužių dizainerė Sandra Straukaitė.
Šarmingas, talentingas ir daug kur pirmas. Jo darbus pristatė tokie mados žurnalai, kaip „Vogue“, „L’Officiel“, „Elle“. S.Straukaitė prisimena, kad 1985 m. Juozas buvo vienintelis vyras gausiame drabužių modeliuotojų būryje ir jau tada išsiskyrė – savo išvaizda buvo panašus į vakarietį: nešiojo fantazijas su žirneliais, aptemptus džinsus ir trumpus švarkus. „Tuo metu daugiau tokių nebuvo“, – apie J.Statkevičiaus gebėjimą išsiskirti iš minios užsimena S.Straukaitė.
„Jo smegenys gerai sukdavosi, todėl iš visko, kas tik pakliūdavo jo akiratin, Juozas gebėdavo sukurti įspūdingas kolekcijas: vienais metais parodė vyriškų trumpikių kolekciją, kitais – sukurtą iš pagalvėlių ir kilimėlių“, – prisimena Dailės akademijos dėstytoja Giedrė Fledžinskienė.
Apie sūnaus gerąsias savybes ilgai galėtų pasakoti ir aukštosios mados pradininko Lietuvoje mama Vanda Statkevičienė, dirbusi Kauno šilko fabrike.
Per pietus grįždavusi sūnui pašildyti pietų, moteris ėmė pastebėti, kad sūnus nuo jos kažką po lova slepia. „Juozeli, parodyk, kas ten. – Ai, mama, nereik“, – prisimena ji pirmas sūnaus pieštas madas, kurių tuo metu jis labai gėdijosi.
Nors „kablukus“ Juozukas į mokyklinius sąsiuvinius piešė nuo pirmos klasės, savo darbų niekam nerodydavo. Nei ponia Vanda, nei jos vyras Juozas atžalos polinkiu piešti nesipiktino, tik vylėsi, kad sūnus taps plaukiku. Bet aplinkiniai, pamatę Statkevičių sūnaus piešinius, tėvams vis kartojo, kad iš jų vaiko kažkas išaugs. Į šias kalbas V.Statkevičienė dėmesį atkreipė tik sūnui mokantis vyresnėse klasėse, kai jau ir pats Juozukas kalbėjo apie S.Žuko dailės technikumą, įsikūrusi Kaune ant Pelėdų kalno.
Išgryninti sūnaus talentą septintoje klasėje poniai Vandai padėjo gera jos bičiulė dailininkė. Ji ir paskatino tėvus nuvesti sūnų į Kauno menų technikumą, prašydama nedaryti iš jo plaukiko.
Šešiolikmetį Juozą su šūsnimi eskizų ir mama stovinčius tarpduryje gerai prisimena ir viena pirmųjų jo dėstytojų Audronė Šakienė: „Vos tik įstojus jam mokytis drabužių modeliavimo aplinkiniai aikčiojo nuo besiskleidžiančio talento, berniukas buvo išties labai gabus.“
Paprašyta prisiminti, kuo jos sūnus išsiskyrė iš bendraamžių, V.Statkevičienė mini, kad jis mėgdavo kurti drabužius lėlėms, vyresnis piešdavo manekenes ilgomis riestomis blakstienomis, o įstojęs į dailės technikumą pirmas pasisiuvo vadinamąsias banankes (į apačią siaurėjančias kelnes), nė vienas iš jo draugų dailės technikume tokių nemūvėjo. „Žmonės matė, kad jo talentas įgimtas, tokių dalykų nenusipirksi – tai Dievo dovana“, – neabejoja V.Statkevičienė.
„Norint kurti Lietuvoje reikia kur kas daugiau stiprybės nei užsienyje, čia esi nuolat kritikuojamas, daug kam atrodo, kad galėčiau būti kuklesnis, kad per daug giriuosi, bet tegul kuklinasi tie, kurie nieko nenuveikė, – ranka numoja dizaineris, kiekvieną rudenį erdviose arenose pristatantis madų šou. – Manote iš didelio džiaugsmo rengiu per sezoną 8 spektaklius? Taip, jie man teikia džiaugsmo, bet tai pirmiausia yra proga užsidirbti savo kolekcijai.“
Padrąsintas mados istoriko ir istorinių kostiumų kolekcininko Aleksandro Vasiljevo, J.Statkevičius atvėrė duris ir į Paryžių. Pasakojama, esą pirmą kartą apsilankęs kolekcininko bute Paryžiuje dizaineris pasijuto prislėgtas, kad pats tokio lygio niekada nepasieks.
J.Statkevičius jau seniai pranoko pats save: senoviniu, rankiniu būdu madą kuriantis dizaineris darbą pradeda nuo maketo, tuomet ranka dygsniuoja audinį, jį siuvinėja, kol pateikia pretenzingų lietuvių teismui kaip teatralizuotą reginį ant podiumo. „Niekas kitas Lietuvoje to nedaro“, – įvertinti jo nuopelnus mados pasaulyje padeda Julija Janus.
2011 m. įvertintas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2012 m. už geriausius kostiumus – „Auksiniu scenos kryžiumi“, tapęs pirmuoju iš Lietuvos, parodžiusiu kolekciją Paryžiaus aukštosios mados savaitėje, apie savo pasiekimus ir pažintis su „Vogue“ vyriausiąja redaktore Anna Wintour ar Švedijos princese Marie su pasididžiavimu pasakojantis J.Statkevičius ne mažiau entuziastingai rėžia, kad Lietuvoje mados nėra, o dizaineriais save vadinantys žmonės tėra siuvėjai.
Antros eilės J.Statkevičiaus pusseserė Seimo konservatorė Irena Degutienė neslepia, kad daug kas jo giminaičio nemėgsta ne tiek dėl atvirumo, kiek dėl pavydo (šios versijos laikosi ir pats J.Statkevičius): „Jis iš tų, kurie nevynioja žodžių į vatą, ką galvoja, tą ir sako. Kartais gal kiek per griežtai ar per tiesmukai. Bet reikėtų žmogų priimti tokį, koks jis yra, nepainiokime asmens charakterio ir jo darbų. Neįsivaizduoju „bohemiečių“ spektaklių be J.Statkevičiaus drabužių, o rudens – be jo kolekcijų.“
Nuo Dailės akademijos Juozą pažįstanti dizainerė J.Janus apibūdina jį kaip jautrų, gabų, talentingą, tačiau vadina neprilygstamu intrigantu, pasižyminčiu puikiu rinkodaros talentu: „Kad ir kokias reklamos kampanijos priemones jis pasirinktų, kaskart pasieks savo tikslą, o į jo kolekcijų pristatymus trauks minios žiūrovų.“
„Nebūtina kaskart pačiam dizaineriui tapti savo kolekcijos manekenu, tačiau Juozui šou elementai tinka“, – sako ir G.Fledžinskienė.
Toks elgesys nė kiek nestebina ir Juozo motinos: „Palaikau Juozelį, dar ne tokių dalykų per jo karjerą mačiau, studijuodami pusplikiai fotografuodavosi.“
Ne kartą pabrėžęs, kad mada skirta ne masėms, o tiems, kurie nori ugdyti savo skonį, J.Statkevičius lyg ir atsakė, kodėl rengia didžiulius kolekcijų pristatymus. Ne vieną dešimtį metų visuomenę mados paslapčių ant podiumo ir nuo jo nulipęs mokantis kūrėjas nepaliauja viltis, kad mada atras savo vietą lietuvių širdyje, nors dažnai išpažįsta, jog atvesti Lietuvą į pasaulinį mados žemėlapį – vis dar jo siekiamybė.
Bet kol ateis ta diena, eurus taupančius lietuvius dizaineris aprūpina ribotos kolekcijos kelioniniais krepšiais už lipdukus degalinėse. Kritikų nuomone, tai jo Achilo kulnas ir proga pasišaipyti, nes atsiranda tvirtinančių, kad J.Statkevičiaus kūrinių galima įsigyti ir turguje.
Tačiau kalbų apie nusipiginimą dizaineris negirdi. Kiek ilgai Lietuva stebėsis juo, geriausiai žino jo motina: „Juozelis yra sakęs – iki mano mirties, o paskui, matyt, pasuks ten, kur seniai laikas, į mados sostinę, į Paryžių.“
Jei tai tiesa, pamėginkite bent akimirką įsivaizduoti, kaip atrodytų 2014 m. Anželikos Cholinos pastatytas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ be J.Statkevičiaus kostiumų.
Loading ...