Jei kas pernai būtų lietuviui pasakęs, kad prieš 2015-ųjų Kalėdas jis pirks daugiau ir įnirtingiau nei pernai, kai skubėta atsikratyti litų, dauguma turbūt būtų labai supykę: kur ten, juk euras. Gal ir negalima sakyti, kad euro laukta kaip maro, bet kainų augimu gąsdino, kas netingėjo, o ir patys žmonės gąsdinosi, kaip mokėjo.

Bet štai eina į pabaigą pirmieji metai su euru, o parduotuvių apyvartos auga kaip ant mielių – žmonės vis lengviau skiriasi su pinigu. Daro tai nepaisant to, kad į antrąją metų pusę paslaugų, restoranų ir kai kurių prekių kainos tikrai ėmė kilti. Kaip ir minimali alga, kurią valdžia didino vos ne kas mėnesį. Bet dujos, nafta ir degalai pinga, Rusijos energetinis ginklas šimpa, o taip juk seniai bebuvo.

Taigi galima sakyti, kad euras nesukrėtė lietu­vių. Metų pabaigoje netgi paaiškėjo, jog ne­pai­sant to, kad vidutinė esto alga yra beveik 300 eurų didesnė nei lietuvio, o esto pensija ko­ne 150 eurų lenkia lietuvio pensiją, vidutinis lietuvis kas mėnesį vis tiek išleidžia keliais litais daugiau nei vidutinis estas.

Kaip nors išgyvensim. Taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti 2015-uosius. Pasaulinės fi­nan­­sų krizės atšaldytas lietuvis šįmet pagaliau ati­tirpo, o gal tiesiog pavargo taupyti, nes juk ir val­džia, patvirtinusi biudžetą su dvigubai didesniu deficitu, tiesiog būgnija, kad taupydamas ne­praturtėsi.

Štai ir išlaidauja Lietuva už visus metus nuo 2009-ųjų, kai žmonės spaudė litą reikia ar nereikia. Kol ateis kita finansų krizė.

Galų gale pirkimas yra ir geras nerimo malšintojas. O ko jau ko, bet nerimo šįmet netrūko. Europą drebina nuo pokario nematyta pabėgėlių krizė. Iš Afrikos ritasi bangos, kurių neatlaiko ne tik atsileidusių Graikijos ar Ita­lijos, bet ir tvarkingųjų Austrijos ir Vokietijos pasienio tarnybos. Tiesa, iki Lietuvos ši banga atsirita tik kvailų kalbų apie pabėgėlius televizijose ir Rusijos trolių portaluose rašomų „ko­men­tarų“ pavidalu.

Tačiau ir be pabėgėlių nerimui pagrindo bu­­vo. Putinas, nors trumpam pamiršo Uk­rai­ną, bom­barduoja Sirijos opoziciją, tiesa, aiškindamas, kad muša ISIS teroristus. Žiežirbos laksto tarp Rusijos ir Turkijos, kurios dar metų pradžioje prisiekinėjo draugystę. Paryžių sudrebino lapkričio 13-osios, penktadienio, teroro aktai. Šiurpino Kražių skerdikas ir Švenčionių narkomanas, sugebėjęs nuginkluoti ir ant ausų pastatyti visą Lietuvos policiją.

Kita vertus, negali sakyti, kad šįmet nebuvo gerų žinių. Pirmą kartą Lietuvoje surengti tiesioginiai merų rinkimai, kurie įrodė, kad politikų baimės, jog žmonės išrinks „ne tuos“, nepasitvirtino. Istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas išvaduotas nuo jį daugiau kaip 60 metų gadinusių sovietinių balvonų.

Grąžinus privalomąjį šaukimą į kariuomenę ne tik nepasitvirtino zyzlių prognozės, kad štai jauni vyrai praras kvalifikaciją, susigadins karjeras, apleis šeimas, bet, priešingai, šaukimas į kariuomenę sukėlė gražų savanorystės sąjūdį. Kai į armiją ėmė veržtis ir emigrantai, ir trisdešimtmečiai, ir užsienyje universitetus baigę jaunuoliai. Šio numerio „Veido“ viršelis tai patvirtina – Metų žmogumi išrinkome ka­riuo­menės sa­vanorį, Didžiojoje Britanijoje moks­lus baigusį bendrovės „Jostra“ ekonomis­tą R.Griš­ke­vi­čių.

Lietuva baigė tiesti elektros tiltus į Švediją ir Lenkiją, o tai prilygsta kelioms kariuomenės di­vi­zijoms, nes pagaliau išsiveržėme iš Rusijos elektros žiedo apsupties.

Pridėjus tai, kad krepšinio rinktinė laimėjo ne tik antrą iš eilės Europos sidabrą, bet ir septintą iš eilės kelialapį į olimpiadą, o to Eu­ro­po­je dar niekam nepavyko padaryti, galima sakyti, kad metai, nors ir nervingi, Lietuvai tikrai ne­buvo blogi.

Su tuo ir sveikiname. Linksmų Kalėdų ir lai­mingų Naujųjų, mieli „Veido“ skaitytojai!