Laurynas KASČIŪNAS
Nebevaldomas pasaulis. Būtent taip tarptautinių santykių būklę pasibaigus šaltajam karui savo knygoje apibūdino vienas žymiausių JAV politologų ir geopolitikų Zbigniewas Brzezinskis. Šis apibūdinimas puikiai tinka ir šiandien. Nepaisant vis daugėjančių ženklų, kad gyvename nebevaldomame pasaulyje, 2016 metais po NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų Lietuva gali tapti saugesne valstybe.
Tik prieš dvidešimt metų realistams atrodė, kad pasaulį į chaosą stumia stabilumą garantavusios dvipolės SSRS ir JAV sistemos ir abipusio susinaikinimo doktrinos žlugimas, o šiandien pasaulį į chaosą stumia JAV lyderystės saulėlydis.
Visa tai – dabartinio prezidento Baracko Obamos politikos rezultatas. Į pasaulį žvelgdamas taikos balandžio akimis šis prezidentas sukūrė galios vakuumą, kurį šiuo metu bando užpildyti įvairaus plauko tarptautiniai chuliganai – nuo Vladimiro Putino Rytų Europoje iki „Islamo valstybės“ Vidurio Rytuose. O jei norime, kad kas nors keistųsi, reikia sulaukti JAV prezidento rinkimų 2016 m. lapkritį.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad respublikonai yra pasiryžę atkurti JAV galią ir autoritetą, tačiau jei prezidentu taps lyg nuo grandinės nutrūkęs Donaldas Trumpas, Amerika kartu su visu pasauliu gali pakliūti į dar didesnę netvarką.
Vilties teikia tik tai, kad net jei D.Trumpui ir pavyktų laimėti vidinius respublikonų rinkimus, jo šansai laimėti prieš buvusią valstybės sekretorę demokratę Hillary Clinton būtų minimalūs. Apklausos rodo, kad H.Clinton prieš verslo magnatą laimėtų apie 10 proc., o ypač jos pranašumas išryškėja valstijose, kurios dažniausiai ir lemia prezidento rinkimų rezultatus.
Vienintelis respublikonas, kuris galėtų įveikti demokratę, – kubiečių kilmės Marco Rubio, žadantis sugrąžinti JAV lyderystę.
Nepaisant M.Rubio, kaip galimo juodojo arkliuko, veiksnio, verta lažintis, kad laimės H.Clinton. O ji, kitaip nei B.Obama, adekvačiai vertina Rusijos elgesį, niekada netikėjo, kad B.Obamos dar pirmojoje kadencijoje pradėta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika duos rezultatų, ragino Baltuosius rūmus suteikti karinę paramą Ukrainai kovoje su Kremliaus kariniais daliniais šalies rytuose.
Tačiau H.Clinton atėjimo mums teks palaukti ir dar bent metus gyventi valdant „šlubai ančiai“ (taip Amerikoje vadinamas antrą kadenciją įpusėjęs prezidentas). Tad ko galima tikėtis tarptautinėje arenoje?
2016 m. birželį spręsis, ar bus pratęstos sankcijos Rusijai. Minsko susitarimai visa apimtimi tikrai nebus įgyvendinti, nes vargu ar Rusija perduos sienos su Ukraina kontrolę ties okupuotomis Donecko ir Luhansko sritimis. Tačiau Prancūzija, o gal net ir Vokietija, gali imti ieškoti „gerų“ ženklų, pradėti kalbėti apie dalinį susitarimų įgyvendinimą, kurį reikėtų paskatinti švelninant sankcijas.
Labai tikėtina, kad Rusijos įsitvirtinimas Sirijoje kaip derybinis svertas vers Vakarus daryti nuolaidų. Juk akivaizdu, kad Rusijos karinis įsitvirtinimas Vidurio Rytuose – tai ne tik JAV galios vakuumo padarinys, bet ir apgalvotas siekis ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos, kurį vainikuotų sankcijų atšaukimas.
V.Putinas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje Rusijos veiksnio būtų nebegalima ignoruoti, ir priversti Vakarus susėsti su Kremliumi prie derybų stalo. Ir derėtis ne tik dėl Sirijos, Basharo al Assado likimo, bet ir dėl Rusijos vietos Europos saugumo architektūroje apskritai.
O jei vis dėlto Angelos Merkel lyderystės dėka dabartines sankcijas Rusijai pavyks pratęsti ir iki 2017-ųjų, kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau.
Galiojančios sektorinės ekonominės sankcijos yra orientuotos į vidutinį ir ilgąjį laikotarpį. Tarkime, Rusijos atribojimas nuo naujausių vakarietiškų naftos gavybos technologijų iš karto didelio poveikio turėti negali, bet po trejų ar penkerių metų, pasenus Rusijos turimoms technologijoms, priklausomybė nuo Vakarų išaugs.
O pastaraisiais metais išryškėjusi ilgalaikė mažų naftos kainų tendencija kartu su esamomis sankcijomis didina spaudimą V.Putino režimui, nes senka aruodas, iš kurio yra maitinamos įvairios V.Putinui lojalios elito grupės.
Turint galvoje, kad V.Putinas atlieka savotiško arbitro vaidmenį ir palaiko pusiausvyrą tarp įvairių grupių, šį vaidmenį atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti vis dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai artimiausiam V.Putino ratui priklausantys verslininkai bando užimti senųjų (B.Jelcino laikais atsiradusių, bet V.Putinui lojalumą deklaravusių) oligarchų pozicijas.
Į kylančias vidines įtampas Kremlius gali imti reaguoti aštrindamas tarptautinę situaciją ir pirmiausia eskaluodamas konfliktą Sirijoje. Tai neišvengiamai ir toliau skatins migracijos tendencijas.
Suomijos premjeras Juha Sipila prognozuoja, kad artimiausiais metais į Europos duris pasibels iki 5 mln. migrantų. Tai neišvengiamai kels kultūrines ir politines takoskyras Vakarų Europoje, kraštutinių dešiniųjų populiarumo didėjimas jau taps taisykle.
Tikėtina, jog Europoje vis mažiau girdėsime kalbų apie tai, kad į migracijos procesus reikia atsakyti dar didesniu atvirumu, Europos šalys imsis riboti socialines paskatas ekonominiams migrantams, įgyvendinti kai kurias kraštutinės dešinės siūlomas priemones. Ir tai bus daroma tam, kad išsilaikytų valdžioje ir neleistų radikaliems dešiniesiems toliau kaupti savo politinio kapitalo.
Paradoksalu, bet nepaisant šio nebevaldomo chaoso Lietuva gali tapti saugesnė. Ir tai galima būtų sieti su 2016 m. liepos mėnesį vyksiančiu NATO viršūnių susitikimu ir būsimais jo sprendimais.
Net ir B.Obama supranta, kad didesnės saugumo garantijos Baltijos šalims kaip Rusijos atgrasymo priemonė kainuos pigiau nei šių šalių gynyba karinės Rusijos agresijos atveju. O jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą tarptautinį patikimumą.
Todėl šiame Aljanso susitikime galima tikėtis strateginių sprendimų dėl Lenkijos ir Baltijos šalių. Galbūt NATO pagaliau paneigs kai kurių gynybos analitikų teiginius, kad, nepaisant šiuo metu Lenkijoje ir Baltijos šalyse laikinai dislokuotų nedidelių kariuomenės dalinių ar surengtų karinių pratybų, Rytų Europa išlieka neproporcingai mažai apsaugota teritorija, palyginti su kitais NATO regionais.
Puikus straipsnis.