BFL

„Akivaizdu, kad XXI amžiaus ritmas reikalauja ryžtingesnių sprendimų, aktyvesnio veikimo ir didesnės lyderystės, susitelkiant ties tuo, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų, o ne gyvenimu šia diena“, – įsitikinęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Pokalbis su juo – apie liberalią 2016 metų viziją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kokie yra liberalų lūkesčiai dėl 2016-ųjų Seimo rinkimų, kokios bus pagrindinės jūsų programos gairės?

– Liberalai į šiuos rinkimus eina su aiškia didesnės Lietuvos vizija, kurią įsivaizduojame trimis pjūviais. Nežinau, kokio reikia sukrėtimo, kad suprastume, jog mūsų dramatiškai mažėja, todėl turi atsirasti politinė jėga, kuri pasakytų, kaip mes sustabdysime Lietuvos mažėjimą. Didesnė Lietuva reiškia daugiau Lietuvos piliečių visame pasaulyje. Į tai bus orientuoti mūsų siūlymai: dvigubos pilietybės ir internetinio balsavimo įteisinimas. Šiandien matome tam tikrą atskirtį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, ir tai yra tiltas, kurį privaloma nutiesti.

Didesnė Lietuva yra ir didesnės čia gyvenančių žmonių pajamos. Šiandien matome sveiko proto stokojančias lenktynes tarp partijų, kas pasiūlys di­desnę minimalią mėnesinę algą, bet dar nė viena pasaulio valstybė vien dėl to netapo turtingesnė. Tu­rime priimti aiškius sprendimus ekonomikoje, kad mūsų vidutinės pajamos būtų gerokai didesnės nei dabar. Šiandien valstybėje labiausiai dėmesio stokoja tie žmonės, kurie patys sugeba tvarkyti savo gyvenimą, pragyventi, užsidirbti duoną ir mokėti mo­­kesčius. Didesnė pagarba jiems turi būti politikos alfa ir omega.

Kalbėdami apie didesnę Lietuvą turime galvoje ir didesnes galimybes čia gyvenantiems. Tai yra viešosios paslaugos, kokybiškesnis išsilavinimas ir sveikatos paslaugas, paprasčiau tvarkomi įvairūs su valdžios institucijomis susiję reikalai. Esame šiek tiek įšalę ledynmetyje ir įstrigę laike, nes gyventojų ma­žėja, o pinigų poreikis įvairioms funkcijoms išlaikyti auga. Pinigų valstybėje yra nemažai, bet mes nesugebame jų efektyviai ir skaidriai naudoti, kad jų už­tektų toms paslaugoms teikti.

– Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, biurokratų Lietuvoje nemažėja. Kaip galima šį procesą suvaldyti?

– Per ketverius šios Vyriausybės darbo metus matėme labai negerą plaukimo pasroviui tendenciją. Kai nėra aiškaus politinio stuburo ir tvirtos pozicijos nedidinti valdymo išlaidų, tuomet politikus labai greitai pagauna tas išlaidų sūkurys, ir jos auga.

2016 m. jos auga nepadoriai, ypač matant, kad prognozuojamos pajamos į biudžetą nebėra tokios optimistinės. Sprendimas paprastas – reikalingas aiškus įsipareigojimas ir politinė valia bei gebėjimas at­silaikyti prieš sistemą. Dirbdami krizinėje Vy­riau­sy­bėje ne kartą turėjome panašias situacijas ir ne­­ma­žai sumažinome valdymo išlaidas.

Akivaizdu, kad šiandien valdžia tapo didesnė už valstybę, kitaip tariant, piliečiai nesugeba surinkti tiek pinigų į biudžetą, kiek valdžia jų išleidžia. Viskas turėtų būti atvirkščiai, valdžia negali būti didesnė už valstybę.

– 2016-ųjų biudžetą dėl per didelio išlaidavimo kritikuoja net Europos Komisija. Kaip vertinate šią situaciją?

– Deja, nėra išnaudotos mūsų ekonomikos augimo galimybės. Gaila, kad valdžia pasidavė artėjančių rinkimų nuotaikoms ir stengėsi pabarstyti papildomai surinktų pinigų visiems, užuot pradėjusi gyventi pagal kišenę. O ekonomikos augimą visada galima išnaudoti sėkmingiausiai, kai sugebi priimti sprendimus, lemiančius, kad pinigų žmonės turėtų daugiau.

Vyriausybės sprendimas padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) yra nepakankamas. Jei būtume sugebėję išlaikyti šių metų išlaidų dydį, galėtume padidinti NPD iki minimalios algos, o tai reikštų, kad du vaikus auginanti šeima papildomai galėtų uždirbti iki 900 eurų, atskaičius mokesčius. El­gia­masi gana lengvabūdiškai – atsirado daugiau pinigų, tai ir padalykime juos perskirstydami biudžetą. Tai klaidingas kelias.

– Žodžiai „liberalas“ ir „liberalizmas“ kai kuriuose diskursuose pastaruoju metu įgijo tam tikrą neigiamą aspektą, esą tai griauna valstybės pamatus, vertybes ir pan. Kaip tai vertinate?

– Liberalioji demokratija yra tas kelias, dėl kurio Europa tapo labiausiai klestinčiu kraštu visame pasaulyje. Jei Europa būtų pasirinkusi nacionalizmo arba uždaros ekonomikos kelią, šiandien turėtume kraujuojantį pasaulio regioną, kuris būtų ne donoras, o paramos gavėjas. Girdžiu tą diskursą ypač po lapkričio 13-osios Paryžiaus įvykių, esą Europos liberalios demokratijos kelias yra „perdėtas“ ir reikia grįžti prie nacionalizmo, kai kuriose valstybėse matome jį atgimstantį.

Europos stiprybė ir vienovė yra jos įvairovėje. Jei būtume pasidavę nacionalistinėms emocijoms, pradėję kurti barjerus, užsidarinėti sienas, kurti 28 atskiras gynybines strategijas ir užsienio politikas, tai ISIS ir Vladimiras Putinas būtų pasiekę savo tikslą – su­griauti stiprią Europą, kuri savo sėkmę grindė liberalios demokratijos vertybėmis.