"Scanpix" nuotr.

Kiekviena valstybė, spręsdama vienas ar kitas šalies ekonominio, socialinio gyvenimo, vidaus ar užsienio politikos problemas, turi daryti tam tikrus pasirinkimus. Kai kurie iš jų (arba jų atsisakymas) būna svarbūs, lemiantys šalies gyvenimą ne vieniems metams. Be to, tokie pasirinkimai nebūtinai yra susiję su konkrečiais įvykiais, tarpvalstybinėmis sutartimis ar pan. ir šalies politinio gyvenimo kontekste gali būti beveik nepastebimi.

Matas Jakaitis, geopolitika.lt

Naujieji metai – gera proga trumpai apžvelgti 2015-aisiais Rusijos padarytus pasirinkimus, kuriuos kartais lėmė ne tiek valstybės interesai ir pragmatika, kiek emocijos, taip pat pažvelgti į tų metų laimėjimus ir nesėkmes.

Minsko susitarimai reiškė bent jau laikiną Rusijos politinio projekto „Novorosija“ įgyvendinimo žlugimą, todėl sunku vienareikšmiškai teigti, kad jie buvo politinis Rusijos laimėjimas.

Daugelio apžvalgininkų nuomone, 2015 metai ekonominiu atžvilgiu Rusijai nebuvo sėkmingi: smarkiai mažėjo beveik visų pramonės šakų (išskyrus karinės paskirties gamybą ir naftos gavybą) produkcija; agrarinis sektorius, į kurį vykdant importo pakeitimo programą dėta daug vilčių, taip pat nerodė akivaizdesnio augimo. Daugiau kaip dvigubai nukritus pasaulinėms naftos kainoms smarkiai mažėjo biudžeto įplaukos, labai sumažėjo lėšų, skiriamų gamybai modernizuoti, juolab kad dėl taikomų ekonominių sankcijų Rusijai buvo apribota galimybė skolintis iš užsienio bankų, įsigyti iš užsienio modernių technologijų. Vadinamųjų plyno lauko investicijų beveik nesulaukta. Maža to, visus metus tęsėsi aktyvus kapitalo ištekėjimas iš šalies. Tačiau ryškesnių ekonominių sprendimų, tokių kaip, pavyzdžiui, 2014 m. rugpjūčio 6 d. įvestos vadinamosios kontrsankcijos (embargas) maisto produktų įvežimui iš ES, JAV ir kitų Vakarų šalių (tai galima laikyti ir politiniu sprendimu), Rusijai 2015-aisiais neteko imtis.

Politinės veiklos baruose Rusijai jau metų pradžioje (vasario mėnesį) teko apsispręsti dėl karo veiksmų nutraukimo Rytų Ukrainoje, po ilgų ir sunkių derybų pasirašius vadinamuosius Minsko susitarimus. Dėl jų buvo pasiektos kad ir trapios, bet vis dėlto paliaubos tarp Rytų Ukrainoje konfrontuojančių pusių.

Pasaulio viešosios nuomonės Minsko susitarimai buvo sutikti labai palankiai, tačiau nemažai vadinamųjų Donbaso „respublikų“ politikų juos įvertino kaip savo siekių išdavystę ir priverstinę kapituliaciją. Kartu Minsko susitarimai reiškė bent jau laikiną Rusijos politinio projekto „Novorosija“ įgyvendinimo žlugimą, todėl sunku vienareikšmiškai teigti, kad jie buvo politinis Rusijos laimėjimas. Tai greičiau buvo priverstinis pasirinkimas kuriam laikui stabdyti aktyvius karinius veiksmus Ukrainoje, galbūt numatant ar net planuojant dalyvauti karinėse operacijose Sirijoje.

Turbūt svarbiausias Rusijos 2015 metų politinis pasirinkimas buvo oro ir kosmoso pajėgų (OKP) pasiuntimas į Siriją. Formali šių pajėgų pasiuntimo priežastis – Sirijos vyriausybinės kariuomenės kovinių veiksmų palaikymas iš oro ir kova su „Islamo valstybės“ (ISIS arba “Daesh”) ekstremistų pajėgomis. Tačiau, užsienio šaltinių duomenimis, dauguma Rusijos pajėgų smūgių tenka nuosaikiosios opozicijos, kovojančios su Basharo al Assado režimu, pajėgų objektams ar net civiliniams taikiniams.

Rusijos OKP pasiuntimas į Siriją rugsėjo pabaigoje Vakarų šalims buvo netikėtas ir sulaukė gana kritiško jų vertinimo. Nevienodai jį vertino ir pačioje Rusijoje, nors dauguma politikų, žiniasklaidos priemonių ir net piliečių tam pritarė. Tačiau kai virš Sinajaus pusiasalio Egipte buvo numuštas Rusijos keleivinis lėktuvas A-321 su 217 keleivių ir 7 įgulos nariais ir kai atsakomybę už šį teroro aktą – atseit kerštą už Rusijos dalyvavimą kovose Sirijoje – prisiėmė ISIS teroristai, šis pritarimas gerokai sumažėjo. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, teigiančių, kad sprendimas siųsti į Siriją karines pajėgas nebuvo iki galo apgalvotas, ir ne vien dėl galimo islamo teroristų atsako, bet ir dėl didelių išlaidų, skiriamų kariniam kontingentui Sirijoje išlaikyti ir kovos veiksmams vykdyti. Taigi ir šį Rusijos pasirinkimą sunku laikyti politine ar karine sėkme.

Visos šios priemonės, be abejo, Turkijai atneš nemažų ekonominių nuostolių, tačiau pridarys žalos ir Rusijos ekonomikai.

Nelaikytinas politine sėkme ir itin jautrus Rusijos vadovybės (Vladimiro Putino) reagavimas į Turkijos karinių oro pajėgų virš Turkijos ir Sirijos pasienio numuštą Rusijos OKP bombonešį „Su-24“, pažeidusį Turkijos oro erdvę. Be abejo, karinio lėktuvo praradimas ir dviejų karių žūtis bet kuriai valstybei yra stiprus emocinis smūgis, tačiau tai, kaip į šį praradimą reagavo Rusijos vadovybė ir prezidentas V.Putinas, ne visai dera didelės valstybės vadovui. Nors Rusijos žiniasklaidoje buvo plačiai aprašoma dviejų lakūnų (bombonešio ir gelbėjimo sraigtasparnio) žūtis, vis dėlto pagrindinis propagandos akcentas buvo tai, kad Turkijos vadovybė, pradedant jos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, nenori pripažinti savo kaltės (kuri anaiptol nėra akivaizdi) dėl incidento ir už jį oficialiai atsiprašyti.

O Kremliaus reakcija į incidentą buvo griežta: uždraustas turkiškų maisto produktų importas į Rusiją, nutraukti kiti prekybiniai ryšiai ir pareikalauta nutraukti daugumos turkiško kapitalo įmonių Rusijoje veiklą. Taip pat nutrauktas civilinis Rusijos oro susisiekimas su Turkija, o turistams primygtinai rekomenduota nevykti poilsiauti į šią šalį. Be to, apribotas mokslinis, techninis, studentų mainų bei kultūrinis šalių bendradarbiavimas. Visos šios priemonės, be abejo, Turkijai atneš nemažų ekonominių nuostolių, tačiau pridarys žalos ir Rusijos ekonomikai, nebus jai naudingos ir tarptautinio prestižo požiūriu.

Užuot tokio lygio konfliktą tarp valstybių išsprendus civilizuotai, oficialių derybų, galimų kompromisų ir kompensacinių susitarimų būdu, įtampa tarp visai neseniai buvusių draugiškų šalių padidėjo labai smarkiai, o jų vadovai ėmė keistis asmeniniais įžeidimais. Internete netgi pasirodė pašaipių straipsnių ir karikatūrų, kuriose vaizduojami caras ir sultonas, grūmojantys vienas kitam. Ir visa tai dėl įžeistų V.Putino (jis buvo pagrindinis aktyvaus Turkijos ir jos vadovo puolimo iniciatorius) ambicijų ar didybės manijos. Taigi nepagrįstai jautrų ir griežtą reagavimą į šį incidentą ir santykių su ekonomiškai svarbia kaimynine valstybe bei, kai kurių apžvalgininkų nuomone, su visu pasauliu griovimą taip pat reikėtų laikyti neteisingu Rusijos pasirinkimu ir jos užsienio politikos nesėkme.

Akivaizdu, kad Kremlius taip ieško būdų nemokėti beveik 1,9 mlrd. eurų baudos, kurią EŽTT sprendimu Rusija privalo sumokėti naftos kompanijos „Jukos“ akcininkams.

Abejotinas ir Rusijos pasirinkimas priimti įstatymą, numatantį Rusijos įstatymų viršenybę prieš tarptautinius susitarimus, t.y. pripažinti, kad tarptautinės teisės principai Maskvai nuo šiol neturės reikšmės, jeigu jie kirsis su nacionaliniais įstatymais. Praėjusių metų liepos 7 d. Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismaspriėmė nutartį Nr. 21-P, pagal kurią pripažįstama, kad galima nevykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre sprendimų, jeigu jie prieštarauja Rusijos įstatymams. O ar EŽTT nutartys prieštarauja Rusijos įstatymams, ar ne, spręs, be abejo, pati Rusija.

Akivaizdu, kad Kremlius taip ieško būdų nemokėti beveik 1,9 mlrd. eurų baudos, kurią EŽTT sprendimu Rusija privalo sumokėti naftos kompanijos „Jukos“ akcininkams už neteisėtą jos veiklos nutraukimą. Pažymėtina, kad prieš metus panašią nutartį priėmė ir Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, nurodęs sumokėti „Jukos“ akcininkams 45 mlrd. eurų kompensaciją už kompanijos turto nusavinimą.

Šis pasirinkimas, pakirtęs tarptautinių juridinių institucijų ir demokratinių pasaulio valstybių pasitikėjimą Rusijos teisine sistema, taip pat laikytinas klaidingu valstybės tiek politiniu, tiek teisiniu žingsniu, turėsiančiu ir neigiamų ekonominių pasekmių.

Rusijos vadovybė toliau laikė savo piliečius inertiška, bevale mase, kuriai galima primesti bet kokią, kad ir idiotišką, nuomonę.

Įdomu, kad svarbiausiu 2015-ųjų pasirinkimu, o tiksliau – to pasirinkimo nedarymu, ir pagrindiniu tais metais vykusiu šalies gyvenimo procesu žinomas Rusijos opozicinis žurnalistas, buvęs Dūmos deputatas Igoris Jakovenka laiko tai, kad Rusijos vadovybė toliau laikė savo piliečius inertiška, bevale mase, kuriai galima primesti bet kokią, kad ir idiotišką, nuomonę. O kadangi „moralinio idiotizmo standartas yra transliuojamas žiniasklaidos priemonėmis, V.Putino laikais tapusiomis pagrindiniu režimo ramsčiu“, tai atsisakymą nutraukti šį transliavimą I.Jakovenka laiko pačiu klaidingiausiu 2015-ųjų Rusijos pasirinkimu. Kaip, beje, ir pasirinktą tarptautinę saviizoliaciją, susipykus beveik su visomis kaimyninėmis bei didžiosiomis pasaulio valstybėmis.

Dar vienas svarbus 2015 metų įvykis, kurį sunku, tačiau nėra neįmanoma pavadinti politiniu pasirinkimu, – tai žinomo Rusijos politiko Boriso Nemcovo nužudymas Kremliaus prieigose. Pagal oficialią versiją B.Nemcovo nužudymo užsakovai ir vykdytojai yra Čečėnijoje veikę islamo ekstremistai, tačiau žiniasklaidoje mirga daug straipsnių, nurodančių, kad tikrasis šio nužudymo užsakovas dirba Kremliuje. Tačiau kol kas tai – tik prielaida.

Šiuolaikinėje Rusijoje svarbiausius sprendimus ir pasirinkimus, turinčius įtakos visam valstybės vidiniam ir tarptautiniam gyvenimui, priima vienas žmogus – jos prezidentas V.Putinas. 2015 metai pagal priimtų pasirinkimų rezultatus, bent jau politinėje plotmėje, atrodo, nebuvo itin sėkmingi. Tarp kitko, ir ekonominėje, kaip buvo trumpai paminėta, taip pat, bet tai atskiro, platesnio nagrinėjimo vertas klausimas.

Pirmą kartą straipsnis publikuotas 2016-ųjų sausio 18 d. portale geopolitika.lt