J.Williamso "Stouneris"

Pateikiame jums ištrauką iš JAV rašytojo Johno Williamso (1922–1994 m.) romano „Stouneris“. Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis.

Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia… septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Po daugelio metų, ypatingomis akimirkomis, jis prisimins dienas, kurios ėjo po pokalbio su Gordonu Finču, ir negalės prisiminti nė menkiausios smulkmenos. Atrodė, kad jis miręs žmogus, veikiantis tik atkaklios valios papratimu. Ir vis dėlto, kad ir kaip keista, jis aiškiai suvokė save ir tas vietas, žmones bei įvykius, plaukusius pro šalį tas kelias dienas, ir žinojo, kad, žiūrint iš šalies, tos jo būsenos klaikybės nesimatė. Jis skaitė paskaitas, sveikindavosi su kolegomis, eidavo į privalomus posėdžius, – ir nė vienas iš tų žmonių, kuriuos jis susitikdavo diena iš dienos, nenutuokė, kad kažkas ne taip.

Tačiau nuo tos akimirkos, kai paliko Gordono Finčo kabinetą, iš to, kaip kažkas nutirpo ir plėtėsi giliai, giliai, iš pačios jo esybės šerdies, jis suprato, kad dalis jo gyvenimo pasibaigė, kad jo paties dalis jau taip arti mirties, jog jis gali beveik ramiai stebėti ją artėjant. Vargiai jis suprato žengiąs per studentų miestelį tvyrant gaiviam ankstyvo pavasario popietės karščiui; buvo pats sedulų palei šaligatvius ir priešais kiemus žydėjimas, ir jos virpėjo it minkšti debesys, vaiskūs ir išretėję, jam prieš akis; malonus jau vystančių alyvų aromatas smelkė orą.

Ir kai galiausiai priėjo Katerinos namus, jis buvo karštligiškai ir žiauriai linksmas. Nustūmė šalin visus jos klausimus apie susitikimą su dekanu; vertė ją juoktis; ir su beribiu liūdesiu stebėjo jų paskutines pastangas būti linksmiems, primenančias šokį, kurį gyvenimas sušoka ant mirties kūno.

Bet stojo akimirka, kai jie turėjo pasikalbėti, ir jis tai žinojo; nors jų ištarti žodžiai buvo tarsi vaidinimas kažko, ką jiedu nuolat repetuodavo mintyse. Tą turinį jie atskleidė padedami gramatikos: nuo būtojo dažninio: „Mes būdavom laimingi, ar ne?“ – perėjo prie būtojo kartinio: „Mes buvome laimingi – manau, daug laimingesni nei kas nors kitas“, ir galiausiai priėjo būtinybę pasikalbėti.

Praėjus kelioms dienoms po pokalbio su Finču, ramybės valandėlę, nutraukusią pusiau isterišką linksmumą, kurį jie pasirinko kaip tinkamiausią elgseną paskutinėms drauge praleistoms dienoms, Katerina paklausė:

– Mums liko nebedaug laiko, ar ne?

– Nebedaug, – ramiai atsakė Stouneris.

– Kiek? – vėl paklausė Katerina.

– Kelios dienos, dvi trys.

Katerina linktelėjo galvą.

– Maniau, kad nepajėgsiu to ištverti. Bet aš tik nutirpau. Aš nieko nebejaučiu.

– Žinau, – atsakė Stouneris. Valandėlę jiedu tylėjo. – Žinai, jei būtų kas nors, bent kas nors, ką galėčiau padaryti, aš…

– Liaukis, – nutraukė ji. – Aš juk žinau.

Jis atsilošė ant sofos ir įsistebeilijo į žemas tamsias lubas, kurios buvo jų pasaulio dangus. Paskui ramiai paklausė:

– Jeigu aš mesčiau visa tai… jeigu atsisakyčiau, tiesiog išeičiau… juk tu eitum su manimi, ar ne?

– Taip, – atsakė ji.

– Bet tu žinai, kad aš to nepadarysiu, ar ne?

– Taip, – atsakė ji.

– Kadangi tuomet, – paaiškino sau Stouneris, – viskas nebetektų prasmės… viskas, ką mudu darėm… viskas, kuo mudu buvom. Aš tikriausiai nebegalėčiau dėstyti, o tu – tu taptum kažkuo kitu. Mudu abu taptume kažkuo kitu, jau nebe savimi. Mudu būtume… niekas.

– Niekas, – pakartojo Katerina.

– Mes galime išbristi iš viso to išgelbėdami bent jau save. Mes žinom, kad mes esame… kas mes esame.

– Taip, – atsakė Katerina.

– Kadangi iš tikrųjų, – toliau kalbėjo Stouneris, – ne Edita ir net ne Greisė ar tikras faktas, kad aš prarasiu Greisę, sulaiko mane čia; ir ne skandalas ar skriauda, padaryta tau arba man; ir ne vargas, kurį turėsime patirti, ar netgi tai, kad galime prarasti meilę. O paprasčiausiai mūsų pačių žlugimas, žlugimas to, ką mudu darome.

– Žinau, – atsakė Katerina.

– Taigi mes – vis dėlto pasaulio dalis, turėjome tai žinoti. Manau, žinojome, bet mums reikėjo truputį pasitraukti, truputį apsimesti, kad galėtume…

– Žinau, – pakartojo Katerina. – Manau, kad visada tai žinojau. Net tuomet, kai apsimesdavom, žinojau, kad ateis laikas, ateis laikas, ir mes… aš žinojau. – Ji nuščiuvo, įdėmiai pažvelgė į jį. Staiga jos akyse sublizgo ašaros. – Tebūnie visa tai prakeikta, Bilai! Tebūnie tai prakeikta!

Daugiau jie nieko nebepasakė. Apsikabino taip, kad nematytų vienas kito veido, ir mylėjosi taip, kad nereikėtų kalbėti. Darė tai su tuo įprastu švelniu gerai vienas kitą pažįstančių kūnų geidulingumu, prie kurio prisidėjo skaudi netekties aistra. Paskui gulėjo tylėdami, tik švelniai liesdamiesi kūnais juodoje to mažo kambarėlio naktyje. Po ilgos valandėlės Katerina pradėjo kvėpuoti ritmingai, tarsi miegotų. Stouneris tyliai atsikėlė, apsirengė patamsyje ir išėjo jos nepažadinęs. Ėjo tyliomis, tuščiomis Kolumbijos gatvėmis, kol rytuose suspindo pirmas pilkas spindulys; tada pasuko studentų miestelio link. Atsisėdo ant akmeninių laiptų priešais Džesi Holą ir stebėjo, kaip šviesa iš rytų šliaužia didžiulėmis akmens kolonomis to kiemo vidury. Pagalvojo apie gaisrą, kuris, jam dar negimus, nusiaubė ir sugriovė tą seną pastatą, ir jam pasidarė šiek tiek liūdna žiūrint į tai, kas liko. Išaušus įslimpino į didįjį koridorių, nužingsniavo į savo kabinetą ir palaukė, kol prasidės jo pirmoji paskaita.

Daugiau su Katerina Driskol jis nesimatė. Kai jis naktį išėjo, ji atsikėlė, susipakavo daiktus, sudėjo į dėžes knygas ir paliko raštelį namo prižiūrėtojui, kur jas išsiųsti. Paskui surašė ir išsiuntė Anglų filologijos katedrai savo studentų įvertinimus, nurodymus, kaip išformuoti jos kursus – buvo likę pusantros savaitės iki semestro pabaigos, – ir savo atsistatydinimo pareiškimą. Ir antrą valandą po pietų jau buvo traukinyje, kuris vežė ją iš Kolumbijos.

Stouneris suprato, kad ji, matyt, jau kuris laikas planavo išvažiuoti ir buvo dėkingas, kad to nežinojo ir kad ji nepaliko atsisveikinimo laiškelio, nepasakė to, kas negalėjo būti pasakyta.

Tą vasarą jis nedėstė ir pirmąkart gyvenime susirgo. Tai buvo rimta karštligė, nežinomos kilmės, trukusi tik savaitę, bet išsunkusi visas jo jėgas; jis labai sulyso ir dėl ligos iš dalies prarado klausą. Visą vasarą buvo toks silpnas ir vangus, kad, paėjęs vos kelis žingsnius, pasijusdavo išsekęs; beveik visą tą laiką praleido mažoje aklinoje verandoje namo gale, gulėdamas ant kušetės arba sėdėdamas sename krėsle, kurį atsinešė iš rūsio. Stebeilydavo pro langus ar į lentų lubas, retkarčiais išsijudindavo ir nueidavo į virtuvę užkąsti.

Jam trūko jėgų kalbėti su Edita ar net su Greise, nors kartais Edita užsukdavo į galinį kambarį, šnekteldavo su juo kelias minutes, paskui palikdavo jį vieną taip pat staigiai, kaip įsibraudavo pas jį.

Kartą vasaros vidury ji užsiminė apie Kateriną.

– Aš ką tik, prieš dieną kitą sužinojau, – pareiškė. – Vadinasi, tavo mergužėlė išvyko?

Jis sunkiai perkėlė dėmesį nuo lango prie Editos pasisukdamas krėsle.

– Taip, – romiai atsakė.

– Kuo ji buvo vardu? – paklausė Edita. – Man niekaip nesisekdavo įsiminti jos vardo.

– Katerina, – pasakė jis. – Katerina Driskol.

– Ak taip, – tarė Edita, – Katerina Driskol. Na, matai? Aš juk sakiau tau, ar ne? Aš juk sakiau tau, kad tie dalykai visiškai nesvarbūs.

Jis užsigalvojęs linktelėjo galvą. Lauke, senoje guoboje, užgožusioje kiemo tvorą, sučiauškėjo didžiulis juodas ir baltas paukštis – šarka. Stouneris klausėsi spigaus jos balso ir iš tolo susižavėjęs stebėjo prasižiojusį snapą, iš kurio sklido tas vienišas klyksmas.

Per tą vasarą jis labai paseno, tad kai rudenį sugrįžo į auditorijas, dauguma studentų ir kolegų krūptelėjo iš nuostabos. Jo veidas sulyso, išvagotas gilių raukšlių, kaulai išsišovė, plaukai paėjo stambiomis baltomis sruogomis, jis žiauriai sukumpo, sakytum, nešė nematomą naštą. Balsas tapo truputį gergždžiantis, šiurkštus, o kadangi buvo įpratęs žiūrėti į žmogų palenkęs galvą, šviesiai pilkos akys po tankiais antakiais atrodė dygios ir irzlios. Išskyrus studentus, jis retai su kuo tekalbėdavo, o į klausimus ar pasveikinimus visada atsakydavo nekantriai, kartais net šiurkščiai.

Dirbo kupinas ryžto ir užsispyrimo, tuo linksmindamas senesnius kolegas ir siutindamas jaunesnius, kurie, kaip ir jis, dėstė tik kompoziciją pirmakursiams; ištisas valandas praleisdavo taisydamas ir vertindamas pirmakursių darbus, kasdien organizuodavo debatus ir uoliai lankė visus katedros posėdžius. Kalbėdavo juose retai, bet kai prabildavo, šnekėdavo netaktiškai, nediplomatiškai, tad pelnė irzlaus niurzglio reputaciją. Bet su savo jaunais studentais buvo švelnus, kantrus, nors reikalavo iš jų, kad dirbtų daugiau, nei jie norėjo, ir reikalavo taip šaltai ir griežtai, kad daugelis jų negalėjo to suprasti.

Jo kolegos – ypač jaunesnieji – nesiliovė kartoję, kad jis – „pasišventęs“ dėstytojas: tą epitetą jie vartojo iš dalies pavydėdami, iš dalies jausdami panieką, atseit, žmogus, kurį pasišventimas taip apakino, kad jis nematė nieko, kas vyksta už auditorijos sienų ar, geriausiu atveju, anapus universiteto slenksčio. Jo adresu buvo laidomi švelnūs juokeliai: po katedros posėdžio, kurio metu Stouneris tiesmukai pristatė paskutinius gramatikos dėstymo eksperimentus, vienas jaunas dėstytojas pareiškė: „Stouneriui kopuliacija apsiriboja gramatine jungtimi“, ir nustebo, kai vyresnieji kolegos nusikvatojo ir apsikeitė suprantančiais žvilgsniais. Kartą kažkas pasakė: „Senukas Stouneris mano, jog SOS reiškia Sudėtingi Objektiniai Santykiai“, ir buvo patenkintas, kad jo sąmojis buvo išgirstas.

Tačiau Viljamas Stouneris gyvenimą pažinojo taip, kaip tik nedaugelis jaunesnių jo kolegų galėjo jį suvokti. Kažkur labai giliai jame, po atminties klodais, glūdėjo vargo, alkio, ištvermės ir skausmo supratimas. Nors jis retai kada susimąstydavo apie vaikystę Bunvilio sodyboje, krauju juto ir visad suvokė paveldą, atėjusį iš protėvių, kurių gyvenimas buvo nežinomas, sunkus, stojiškas ir kurių įprastinė etika buvo atgręžti juos engiančiam pasauliui nieko nesakančius, įdiržusius, atšiaurius veidus.

Romaną “Stouneris” galite įsigyti čia