"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Šie metai kai kuriems gyvūnams prasidėjo rimtais teisiniais nemalonumais. Antai ožka Babli atsidūrė Čhatisgarho (Indija) areštinėje už tai, kad ir vėl išmindžiojo kaimyno teisėjo daržą.

Nors su ožka bandyta tartis gra­­žiuoju, ši kaimyno prašymų nebetrypti jo gėlių ir daržovių lysvių nepaisė. Neapsikentęs teisėjas paskambino policijai, o at­vy­kusiems pareigūnams neliko nie­ko kita, kaip tik suimti pažeidėją ir kelioms paroms uždaryti į belangę.

„Žmogus, kuriam priklauso daržas, jau daugybę kartų buvo perspėjęs ožkos šeimininką. Galiausiai jis parašė skundą policijai, todėl mums teko suimti ožką ir jos šeimininką“, – kuo rimčiausiai aiškina vietos policijos jaunesnysis inspektorius R.P.Sri­­vastava.

Ožka jau laisvėje – po kelių areštinėje praleistų parų ji buvo paleista už užstatą, kurį sumokėjo jos šeimininkas Abdulas Hassanas, pripažinęs ožkos kaltę ir dėl jos labai ap­gailestavęs.

Jam pačiam pasisekė mažiau nei augintinei – A.Hassanui už ožkos iš­daigas, kurias teismas pavadino są­moningu svetimo turto gadinimu, gresia iki dve­jų metų nelaisvės.

Čhatisgarho valdžios opozicijos atstovai ož­kos suėmimą vadina absurdu ir tvirtina, kad policija tyčiojasi pati iš savęs.

Ši istorija visoje Indijoje sukėlė tikrą audrą: indai piktinasi, kad pareigūnai vadovaujasi ar­chajiškais įstatymais ir suiminėja gyvūnus, nors nesugeba sučiupti daugybės nuo teisėsaugos besislapstančių moterų prievartautojų. Sta­tis­ti­kos duomenimis, Indijoje kas pusvalandį iš­prie­vartaujama moteris, o maždaug du trečdaliai nusikaltėlių išvengia teismo.

Tačiau kol įstatymai nepakeisti, „prisidirbę“ ke­turkojai ir net paukščiai Indijoje ir toliau ki­šami už grotų.

Antai praėjusį rugpjūtį Indijos areštinėje at­sidūrė papūga, necenzūriniais žodžiais iškoneveikusi savo šeimininko pamotę.

Kalėjimo duonos trupinius pernai teko lesti balandžiui, neteisėtai kirtusiam Pakistano ir In­­dijos sieną ir, kaip įtariama, dirbusiam šnipu. Įtarimai sustiprėjo, kai prie pasieniečiams į ran­kas patekusio paukščio kojos buvo aptiktas urdu kalba (viena iš oficialių Pakistano kalbų) užrašytas ir užantspauduotas raštelis.

„Mūsų areštinėje nedažnai atsiduria paukščiai iš Pakistano. Tačiau šis pasienio postas – jautri vieta, nes visai šalia yra Džamu, kur in­fil­travimo atvejų pasitaiko labai dažnai“, – nacionaliniam dienraščiui „Times of India“ aiškino policijos komendantas Rakeshas Kaushalas. Ir priminė, kad pasaulio istorijoje balandis šnipas yra ne pirmas ir ne paskutinis atvejis.

Sparnuoti nusikaltėliai

Dar ne taip seniai balandžiai iš tiesų buvo pa­­tikima priemonė perduoti slaptą informaciją. Balandžio tu neapklausi, be to, jis puikiai su­silieja su aplinka.

2012 m. Blečinglyje (Didžioji Britanija) gy­venantis Davidas Martinas ardydamas seną ži­dinį rado karvelį. Prie paukščio kojos pritvirtin­toje kapsulėje buvo ir užkoduotas pranešimas.

Istorikai nustatė, kad kapsulė ir raštelis – au­tentiški. Jų tvirtinimu, paukštis į Angliją at­skri­do iš nacių okupuotos Normandijos 1944 m. birželį. Tačiau raštelio turinio iš pradžių nepavyko iššifruoti net šios srities profesionalams. Didžiosios Britanijos valdžia dėl to kreipėsi net į Antrojo pasaulinio karo kriptografą, jau pensininką, tačiau ir jam nepavyko įminti raštelio paslapties.

Galiausiai kodą „nulaužė“ kanadiečių ko­manda, išsiaiškinusi, kad žinutę apie savo buvimo vietą parašė britų desantininkas seržantas Williamas Stottas, parašiutu nusileidęs priešo užnugaryje. Balandį jis pasiuntė į tėvynę tikėdamasis, kad šis kapsulę nugabens Karališkosioms oro pajėgoms. Ta­čiau pavargęs paukštis nu­tūpė ant vieno Blečinglio kamino ir, matyt, į jį įkrito, taip nelaimingai užbaigdamas savo kelionę per La­manšo sąsiaurį.

Akustinis katinėlis

Šnipais dirbti mėgino ne tik balandžiai. 1960-aisiais CŽV išleido per 20 mln. JAV dolerių, kad žvalgybos tikslams būtų sukurtas katės „kiborgas“ – šnipas. Katės buvo „per­­dirbamos“ operuojant: jų krūtinėse buvo montuojamos baterijos, ausyse įtaisyti mikrofonai, o išilgai viso kūno iki pat uodegos – antena. Paskui katės buvo dresuojamos, kad išmoktų glaustytis palei sovietų ambasados darbuotojų kojas. Taip tikėtasi įrašyti jų pokalbius ir gauti vertingos informacijos. Projektas buvo brangus, ambicingas, bet visiškai beprasmis.

Jau pati pirmoji „tarnybą“ turėjusi pradėti katė žuvo po taksi automobilio ratais. Paskui paaiškėjo, kad katės apskritai nepasiduoda dresavimui ir ima elgtis savo nuožiūra vos ištrūkusios į laisvę.

Užtat visai kas kita – beždžionės. Legenda byloja, kad Napoleono karų metu (1803–1815) Šiaurės Anglijoje jūra į krantą išmetė sveiką gyvą beždžionę. Matyt, ji išsigelbėjo iš prie krantų sudužusio prancūzų laivo, bet kadangi vietos gyventojai iki tol nebuvo matę nei prancūzo, nei beždžionės, jie gyvūną palaikė Prancūzijos šnipu ir nuteisė myriop. Nuo tada Hartlepulo gyventojai vadinami beždžionių korikais.

Ši istorija greičiausiai išgalvota, tačiau vietos gyventojai tvirtina girdėję ne vieną senolių pasakojimą apie tai, kad beždžionės tikrai dirbo Napoleono šnipėmis, ir visiškai nesmerkia protėvių, įvykdžiusių vienai jų mirties baus­mę.

Šiandien Didžiojoje Britanijoje įstatymai gyvūnams ne tokie griežti, o ateityje galbūt sušvelnės ir Indijoje. O kol kas ten areštinių kameromis dalijasi žmonės, ožkos, balandžiai ir papūgos. Kaip sakoma, prieš įstatymą lygūs visi.