Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Rusnėje įprasta burnoti ant potvynio. Gal tai tik dangaus užkalbėjimas, nes iš tiesų vandens stichija salą ne tiek baudžia, kiek apipila gėrybėmis. Dabartiniai rusniškiai, kaip ir kadaise čia gyvenę lietuvininkai, apsukriai jomis naudojasi – verčiasi žvejyba, stato laivus, potvynių maitinamoje žemėje sulaukia puikaus bulvių derliaus.

Vienintelis „produktas“, iš kurio rusniškiams dar neišeina užsidirbti, – tai po­tvynio vaizdų grožis. Atvykstančių smalsuolių netrūksta, bet jie tik nusifotografuoja pakilusio vandens fone ir suka atgal. Retas kuris ryžtasi persikelti į pačią salą, tad nei ten laukiančios kaimo turizmo sodybos, nei restoranas ir kavinė per potvynį nepraturtėja.

„Tiesą sakant, svečių mes nelabai ir kviečiamės, bent kiek didesnis srautas sutrikdytų mūsų pačių kasdienybę. Juk gyvenimas nesustoja net ir per potvynį – mūsų žmonėms reikia ir į darbus važiuoti, ir vaikus į mokyklas vežti“, – pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Jie su sutuoktiniu ir patys yra viena iš tų 15 salos šeimų, kurios verčiasi kaimo turizmu (dar kelios užsiima tuo nelegaliai, bet seniūnė apie jas, teršiančias gildijos vardą, net nekalba). Žiemą, ankstyvą pavasarį Dalios nameliuose tuščia, nors visa potvynio romantika – tiesiai po jų langais, už pylimo, skiriančio nuo vandenų. O šiltuoju metų laiku čia sunku rasti vietą nakvynei.

Vasarą Rusnė šurmuliuoja tarsi XX amžiaus pradžioje, kai turėjo kurorto statusą. Rusniškiai norėtų jį susigrąžinti, tik baisu pagalvoti, kad tai galėtų atimti iš salos pasaulio pakraščio žavesį. Nes šiandien, kai artėji prie Rusnės, apima nerealus jausmas, tarsi dar žingsnis kitas, ir kelias nuskraidins į minkštus pastelinius tolius – tvirto pagrindo po kojomis lieka vis mažiau, veriasi vandenų žemė.

Dėl tų pamario potvynio vandenų net elek­tros stulpai palei Rusnę su Šilute jungiantį kelią iškelti ant polių. Kitokios realybės įspūdį stiprina ir abipus kelio vandenyje tyvuliuojančios sodybos, kurių gyventojams lieka tik viena susisiekimo priemonė – valtis, ir vis siaurėjantis juodo asfalto ruožas, galų gale visiškai pranykstantis po vandeniu.

Iki tilto per Atmatos upę, vedančio į salą, likus mažiau nei kilometrui, pasitinka neįprastas kelio ženklas, skelbiantis apsemto kelio ruožo gylį. 20 centimetrų – dar nieko baisaus, apie pusę kilometro vandeniu vairuotojai įveikia ir savomis jėgomis.

„Šiųmetis potvynis – tik pasižaidimas. Buvo vos kelios dienos, kai žmones į salą turėjome kelti specialia technika. Bet nuolat apsemiamas kelias į Šilutę yra didžiausia mūsų bėda, XXI amžiaus gėda. Reikia tiek nedaug – per 400 metrų atkarpą nutiesti estakadą. Daug metų girdime pažadus, bet niekas nejuda“, – skėsteli rankomis seniūnė Dalia.

Jei nesi rusniškis, sunku suprasti, kuo skundžiasi seniūnė. Per apsemtą kelio ruožą nuo ankstaus ryto iki vėlumos automobilius kelia traktoriai, egzotiška atrakcija vairuotojui nieko nekainuoja. Tačiau kai nuolat gyveni potvynio zonoje, tai tampa rimta kliūtimi. Piko metu prie keltuvų tįsta net 30 automobilių eilė, skubantiems į darbus salos gyventojams iš namų išvažiuoti tenka ir valanda anksčiau.

Vidury vandenų – miestietiški įpročiai

Rusniškius labiausiai erzina klausimas, kodėl jie vis verkia, užuot išsikėlę gyventi kitur. Pastarąjį dešimtmetį gyventojų saloje išties sparčiai mažėjo: vieni emigravo, kiti neapsikentę nepatogumų perkėlė savo verslus ten, kur veiklos nevaržo potvyniai. O tiems, kurie liko, Rusnė yra nuostabiausia vieta pasaulyje – ir gyventi, ir užsiimti verslu.

Miestelio centre praėjusią vasarą pradėjo veikti greitojo maisto užkandinė. Darbo diena, pietų metas – užkandinės durys neužsidaro, viduje kvepia gardžiu maistu, aidi žemaitiška šneka. Turbūt tai ir bus geriausia vieta paklausti žmonių, ką jie Rusnėje veikia, iš ko gyvena, ir galbūt – kodėl neišsikelia gyventi ten, kur viskas patogiau, arčiau.

Patiekalus čirškina, užkandinės lankytojus aptarnauja pats jos šeimininkas Daivaras Matukevičius, greta įsitaisiusi jo žmona Indrė tvarko įmonės buhalteriją.

Poros verslo pradžia buvo kitapus gatvės esanti maisto prekių parduotuvėlė. Prieš keliolika metų Daivaras perėmė ją iš uošvių, išplėtė patalpas, padidino prekių pasirinkimą. Sėkminga prekyba pernai leido įgyvendinti seną svajonę – atidaryti nuosavą kavinę. „Žinoma, iš smulkiojo verslo čia tiek neužsidirbsi, kiek gali paprastas darbininkas užsienyje. Bet nebėgsi juk iš Lietuvos, kai turi daug ką susikūręs“, – skrudindamas bulves dėsto 41 metų vyras.

Vasarą klesti ir D.Matukevičiaus parduotuvė, ir užkandinė, o žiemos mėnesius tenka baigti net su nuostoliais. Anksčiau juos pratraukti padėdavo poledinės žūklės mėgėjai, bet salą paskelbus rezervato zona jų stipriai sumažėjo, nes marios iš Rusnės tapo pasiekiamos tik dideliu lankstu per Šilutę.

Bet patiems rusniškiams it kokiems didmiesčio gyventojams užkandinės reikia kasdien, ne vien gimtadieniams ar gedulingiems pietums. Pietų metu joje užimti visi staliukai, šurmulio netrūksta ir vakarais, nors alkoholiu čia neprekiaujama. Pasak Daivaro, žmonės valgyti „mieste“ įprato nuo tada, kai Rusnėje veikė valgykla.

Savo skrudintų bulvyčių porcijos laukiantis rusniškis Saulius Bukantas aiškina paprastai: mažoje bendruomenėje žmonės turi palaikyti vieni kitus. Statybos ir restauracijos darbų įmonės savininkas kasdien pietauja pas Daivarą, kartu kviečiasi ir savo žmones. O Daivaras jam davė darbo pernai, pasamdęs pastatyti ir įrengti užkandinę.

Skubėdamas baigti pietauti S.Bukantas vis žvilgčioja į dangų. Rusnėje jis jau antras dešimtmetis, žino, kad prieš orus nepašokinėsi. Ypač – prieš potvynį, atimantį laiko, didinantį darbų sąnaudas. Pakilus vandenims į salą sudėtinga atsigabenti technikos, didesnį kiekį statybinių medžiagų. Bet verslininkas jau prisitaikė dirbti ir saloje, ir žemyne. Galbūt Šilutėje užsakymai įdomesni – teko restauruoti istorinius, valstybės saugomus pastatus. O Rusnėje jam smagu imtis bet kokių darbų, nes toks jausmas, kad darai sau pačiam.

Per žuvis nėra žmonos

Greitojo maisto užkandinės valgiaraštyje yra visko, tik nėra žuvies. Tad kur Rusnėje jos ieškoti? Pasirodo, žiemos pabaigoje net čia šviežios negausi – prasideda liesas metas, kai marių ledas jau per silpnas išlaikyti žvejus, bet ižo dar per daug, kad galima būtų išplaukti  statyti tinklų.

Iš žuvų rūkymo gyvenantys rusniškiai neslepia, kad tokiu metu ir jie ruošia ne šviežias, o šaldytas žuvis. Ir pabrėžia: vis vien jie pranašesni už konkurentus iš didmiesčių, nes čia šaldytos žuvys ilgai nelaikomos, tik kol marios ledą išneš.

Ir žvejyba, ir žuvų apdirbimu Rusnėje verčiasi kas gali. Bent jau taip kalba vietos gyventojai ir juokiasi paklausti, kur galima nusipirkti žuvų. Jos parduodamos visur, skiriasi tik skonis, dūmo kvapas, nes vieni jas rūko pagal senas salos tradicijas, kiti kuria vis naujus receptus.

Rusnėje įregistruotos šešios žuvų apdirbimo įmonės, tačiau daug kas tuo užsiima ir nelegaliai. Seniūnijoje, kurios 40 proc. teritorijos užima vandenys, kurią dar ir marios skalauja, žvejyba ir žuvų apdirbimas užima pirmą vietą verslų sąraše. Juokaujama, kad rusniškis vos gimęs siekia meškerės ar tinklo.

Su Daliumi Kuzma beveik taip ir atsitiko. 32 metų vyras, kiek save atsimena, vis prie žuvų. Dar paauglys jis iš tėvų namų Rusnės miestelyje persikėlė gilyn į salą, pas Uos­tadvario kaime gyvenančius senelius. Mat jų sodyboje tiesiai po langais, už pylimo, vandenis plukdo Atmata – tik nuleidai valtį, ir atsiveria tiesus kelias į marias.

Žvejui čia darbo tiek, kad neišeina visko aprėpti net sukūrus sėkmingai veikiantį žvejybos ūkį. Dabar jį sudaro jau dvi bendrovės – „Uostadvaris“ ir „Storasis ungurys“.

„Pernai pačioje kovo pradžioje upėse prasidėjo stintos, marias turėjom palikti. Nebe­išeina ir naktį stintas žvejoti, ir dieną į marias eiti. Neturiu tiek pajėgumų. Stintos eina dvi, tris savaites – išėjo, ir viskas. Negali laukti“, – rūpesčiais dalijasi Dalius, per stintmetį samdantis aštuonis vietos žvejus.

Iš marių jis traukia karšius, kuojas, raudes, žiobrius, starkius, lydekas ir iš karto jas parduoda. Anksčiau dar puoselėjo mintį užsiimti žuvų rūkymu ir prekyba. Nepavyko dėl apmaudžios priežasties – saloje nėra žmonių, kuriuos būtų galima pasamdyti.

„Paskui pagalvojau – kam siekti neįmanomo, verčiau eisiu sau viena vaga: pagavau, pardaviau, ir ramus. Dienų būna įvairių, kartais tik dėžę prigaudau, o kartais – ir pusantros tonos. Oras, vėjas, metų laikas – viskas svarbu, bet niekada nesuplanuosi, ar po sėkmingos žvejybos šiandien seksis ir rytoj. Kaip potvynis pas mus nenuspėjamas, taip ir žvejybos sezonas“, – pasakoja D.Kuzma.

Vis dėlto pats darbymetis ir didžiausi uždarbiai Rusnės žvejų laukia rugsėjį ir spalį, tuomet su laivais išplaukiama į marias. Daliaus kieme – du žvejybiniai botai, du greitaeigiai kateriai, Atmatos pakrantėje suguldytos plačiadugnės marinės valtys. Vienas naujutėlis 12 vietų laivas skirtas pramogoms. Laisvesnę nuo žvejybos dieną verslininkas pats plukdo mariomis vasarotojus.

Viską, ką uždirbęs, D.Kuzma investuoja į laivus ir žvejybinę įrangą. Prisipažįsta daug ką galintis sau leisti, bet kad nieko esą nereikia. Kieme tarp laivų stovi naujas žvilgantis mersedesas – vienintelė vyriška jo užgaida, jei neskaitytume medžioklės.

Verslininkas tik kartą buvo išvykęs į užsienį, bet ne atostogų, o pirkti žvejybos įrangos. Tada Norvegijoje teištvėrė keturias dienas, nors atlikęs reikalus dar ketino pasižvalgyti po šalį kaip turistas. Namo parginė mintys apie laivus, žuvis, atrodė, kad svetur net kvėpuoti nėra kuo, kai oras nekvepia žuvimi.

„Per tuos darbus nė žmonos į namus neparvedi!“ – neištveria jaunojo žvejo močiutė. Dalius pripažįsta, kad taip ir yra, bet kitaip jam neišeina. Kai yra darbų, net rankos niežti, taip norisi jų imtis. Ir marios šaukia, rūpi plaukti kone kasdien, net kai nėra žuvų.

Bulvės – antra rusniškių duona

Rusniškiams dosnios ne tik marios, bet ir žemė. Vasaros pradžioje į salą užsukusius svečius stebina didžiuliai žydinčių bulvių laukai. Taip Rusnėje buvo ir prieš šimtmečius. Šiandien bendras bulvėmis apsodinamas plotas siekia per pusę tūkstančio hektarų, saugyklomis paversti didžiausi salos pastatai, net ir žlugęs žuvininkystės ūkis.

„Salos žemė – sąnašinis dirvožemis. Pot­vy­nio vandenys suneša mums viską, ką atplukdo Lietuvos upės, – lapus, šakas, dumblą. Visa tai perpūva, tampa natūraliomis trąšomis. Jomis maitinama žemė labai derlinga, naši. Tarpukariu čia tinkamais parduoti buvo laikomi tik svogūnai, kurie ne mažesni už du kumščius. Rusniškės daržovių derlių susikraudavo į kurėnus ir Šyšos upe plaukdavo į Šilutės, Klaipėdos turgus, tai leido gyventi pasiturimai“, – pasakoja seniūnė D.Drobnienė.

Prie puikaus derliaus prisideda ir palankus klimatas, formuojamas salą supančių vandenų. Bulvės čia anksčiausiai sodinamos, anksčiausiai ir kasamos. Išskirtinė tradicija – jų daiginimas. Nuo senų laikų kažkodėl būtent kovo 8-ąją kiekviena šeima susinešdavo bulves į šiltesnę namų vietą ir į vos tik sušilusią dirvą sprausdavo jau pradaigintas.

Sovietinės okupacijos metais rusniškiai ankstyvąsias bulves, trise pasisamdę vieną vilkiką, gabendavo parduoti į Rusijos gilumą, ką jau kalbėti apie Rygos ar Kaliningrado turgus. Darbščiausi iš to neblogai prakuto, pasistatė namus, apsirūpino automobiliais.

Šiandieniai rusniškiai spėja, kad galbūt dėl tų bulvių saloje greičiau pritapo po karo čia prievarta sukelti dzūkai, tradiciškai laikomi gerais bulvių augintojais. Į Lietuvą įžengę sovietų okupantai paliko Rusnę be gyventojų. Pirmoji lietuvininkų banga iš jos pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944-aisiais. Mirus Stalinui į Vokietiją išvyko ir tie rusniškiai, kurių pasitraukimą tuomet sustabdė sovietai.

„70 proc. dabartinių rusniškių yra dzūkai. Vieni čia atsikėlė bijodami Sibiro, sovietai jiems liepė rinktis – tremtis arba Rusnė. Kitus įkalbėjo agentai, siuvę po Dzūkiją ir ieškoję aukų perkėlimui. Buvo sumąstyta imtis būtent dzūkų, nes jie žvejoja savuose vandenyse, tad mokės gaudyti žuvis ir mariose“, – pasakoja D.Drobnienė.

Pačios seniūnės šaknys – taip pat Dzūkijoje. Pirmieji į Rusnę 1955 m. atsikėlė jos seneliai, paskui tetos šeima, tėvai. Pati gimė jau čia, tad laiko save tikra rusniške, nors kalbant girdėti daininga dzūkiška tartis. Su vyresnio amžiaus kaimynėmis seniūnė bendrauja grynai dzūkiškai.

Į svetimą žemę prievarta atkeltų dzūkų likimai klostėsi įvairiai. Buvo tokių, kurie atšilus laikams grįžo į tėviškę. Ne vienas parbėgęs atgal į Dzūkiją po kelerių metų vėl kūrėsi Rusnėje ir gyvena čia iki šiol.

O, tarkim, žinoma krašto poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, nugyvenusi Rusnėje ilgą prasmingą gyvenimą, užauginusi čia du vaikus, sparnus į Dzūkiją pakėlė tik sulaukusi pensinio amžiaus. Abu su vyru išpardavė viską, ką buvo užgyvenę, nusipirko butą gimtuosiuose Dau­guose ir, kaip patys sako, gyvena mėgaudamiesi tėviškės kvapu.

Rekonstruota senoji meistrystė

Šiandien Rusnėje gyvena vos keli lietuvininkų palikuoniai. Jų palikimą saugo, tradicijas puoselėja – pagal senuosius receptus pyragus, keksus kepa, kafiją, vandens punšą verda, marines valtis dirbina – jau šiais laikais rusniškiais tapę gyventojai.

Praėjusią vasarą su nacionaline ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ Rusnėje apsilankiusiam istorikui prof. Alfredui Bumblauskui buvo didelis netikėtumas sutikti čia žmogų, ne tik išmanantį senųjų laivų statymo subtilybes, bet ir vartojantį šios srities lotyniškus pavadinimus. Profesorius su vietos laivadirbiu kalbėjosi apie tai, kaip Julijus Cezaris lygina romėnų laivyną su venetų laivynu!

Tas auksarankis eruditas – 38-erių Simas Knapkis, buvęs šilutiškis. Dabar jis su šeima įsikūręs idiliškame Rusnės kampelyje, sodyboje po šimtamečiais medžiais, ir iš tiesų apie laivus žino viską. Į salą Simas atsikėlė iškart po studijų ir apsigyvenęs 1884 m. žinomų lietuvininkų pirklių Lopų name, kurį paveldėjo iš giminaičių, ketino užsiimti turizmu.

Laivadirbystė jo gyvenime atsirado prieš 12 metų, pirma tiesiog kaip pomėgis, bet metams bėgant reikalavęs vis daugiau laiko ir jėgų. Simas ieškojo literatūros, meistrų, iš kurių galėtų semtis patirties. Paaiškėjo, kad žinių apie šį amatą beveik nelikę.

„Lietuvoje beveik visas krantas sovietinės okupacijos metais buvo militarizuotas, mariose nebuvo galima buriuoti. Be to, atsirado motorlaiviai, nebeliko vietinių gyventojų, tad neliko ir tradicijos. Man pasisekė, kad susipažinau su Viktoru Belokopytovu. Šis vietos laivadirbys Rusnėje įsikūrė po karo ir dar spėjo perimti tiesioginę tradiciją iš senųjų kurėnų meistrų“, – apie savo meistrystės kelią pasakoja rusniškis.

S.Knapkis yra pastatęs ne vieną istorinę burvaltę, po Kuršių marias plaukioja jo kurėnai, venterinės valtys. Lietuviai jų yra įsigiję asmeninėms reikmėms, turizmui. Į platesnius vandenis su savo kūriniais Simas išplaukti negalvoja, užsakovų iš užsienio neieško, nes šio tipo laivai – plokščiadugniai, mažos grimzlės – tinka tik šiam kraštui.

Šiuo metu jo dirbtuvėje baigiama dar viena venterinė valtis. Paklaustas apie kainą, Simas įvardija trijų tūkstančių eurų sumą – tokia būtų savikaina. Viskas yra daroma rankomis, tad vienai valčiai prireiktų mėnesio, jei būtų dirbama be pertrūkių.

Laivadirbystę stabdo ir tai, kad Lietuvoje vis sunkiau rasti tinkamos medienos. Reikalingos plačios, geros kokybės ąžuolinės lentos. Tiesaus, nesusisukusio kamieno, plongalyje mažiausiai 45 centimetrų pločio, tenka ieškoti po visą Lietuvą. Tokį įmanoma pakelti tik su kranu, o su juo daug kur neprivažiuosi.

„Kažkada buvau atsidėjęs vien laivams, iš to pragyvenome. Dar prieš ekonominę krizę jų daug kam reikėjo, laivas buvo prestižo reikalas, tarsi priedas prie įvaizdžio. Stengdavausi neturėti reikalų su tais, kurie domisi tik iš tuštybės“, – pasakoja Simas.

Anų, sočių, bet tuščių laikų jam negaila, nors dabar, kai vien iš šio amato pragyventi nebeišeina, ir pati laivadirbystė nebeteikia tokio didelio džiaugsmo. Bet pati Rusnė su jos atskirtimi ir potvynio vandenimis S.Knapkiui tebėra geriausia vieta ramiai, susikaupus būti šiame pasaulyje.

Bendruomenės jėga – kaip potvynio

Kaimo turizmo verslą puoselėjantis Raimondas Plikšnys apie Rusnės teikiamas dovanas gali kalbėti nesustodamas. Kilęs iš Šilutės, gyvenęs Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, saloje vyras apsigyveno vedęs rusniškę Daivą, turi šešis vaikus, mažiausiajam Gedui – treji. 53 metų verslininkas tikina čia atradęs geriausią vietą vaikams auginti.

Raimondas visada turėjo svajonę gyventi šalia upės. Daug kas atkalbinėjo, kai juodu su Daiva nusižiūrėjo vietą Rusnėje ant Pakalnės upės kranto, gąsdino potvyniais. Atsimena, klausė močiutės, pardavusios jiems seną, sukiužusį namelį, kiek to potvynio čia būna. „Nieko baisaus, iki dujinės viryklės jungtuko tepakyla“, – juokiasi prisimindamas jos žodžius.

Raimondo tai neišgąsdino, tik privertė elgtis apdairiai. Dabar visi pastatai Plikšnių sodyboje iškelti ant 1,40 m aukščio polių. Jos šeimininkai ir svečiai gali grožėtis vandens stichija be baimės. Niekur kitur saloje potvynis neįžengia tiesiai į kiemą, nes ši vieta, priešingai nei visi žmonių gyvenami salos plotai, nėra apsaugota pylimu.

Būna, kad vanduo tyvuliuoja po pat durimis ir dvi dienas, kai neišeina iškelti kojos į lauką. Būna, potvynio nešamos lytys įplaukia tiesiai į namo langus, nuneša prieplauką, apdaužo laivus. Yra buvę tokių žiemos potvynių, kad staigiai atšalus sodybą apsėmęs vanduo virsta ledu ir neištirpsta kone iki pusės pavasario – saloje jau šilta, kalasi žaluma, o čia viskas sustingę lyg šaldiklyje.

Bet nepaisant visko Daiva ir Raimondas po­tvynį vadina didingiausiu gamtos reiškiniu. Ir niekada negalvojo nuo jo bėgti, nors pasiūlymų pralaukti jį saugesnėje vietoje sulaukia nuolat.

„Gamta – tai viena, bet Rusnėje ir žmonės ypatingi. Jei bėda, jie susitelkia, tampa vieningi kaip kumštis. Atrodo, lyg mažai ką pažįsti ir tavęs niekas nepažįsta, bet vos tik nelaimė – nė vienas nuošaly nelieka, net tas, kuris atrodė santūrus, nebendraujantis. Visi atskubėjo, kai pernai pas mus kilo gaisras. Taip yra, nes esame salos bendruomenė“, – įsitikinęs R.Plikšnys.