Skaitiniai
Samas YOSSMANAS
Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristatoma Vilniuje gimusio žurnalisto Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo samdinys“ („Mažoji leidykla“, 2016 m. 336 p., kartu su Inga Liutkevičiene). Lietuvoje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas S.Yossmanas biografinėje knygoje vaizdingai aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą ir neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi spontaniškai kaip atsvara tuometei ideologijai. Autorius dalijasi prisiminimais apie darbą Izraelio kibucuose ir aprašo asmeninę kareivišką patirtį dalyvaujant 1973 m. Jom Kipuro kare.
Didelė dalis knygos skirta įspūdingai autoriaus karjerai BBC radijuje – interviu daryta su Paulu McCartney ir kitomis pasaulinėmis muzikos, politikos garsenybėmis, vesta kultine SSRS tapusi rokui skirta laida „Babuškin sunduk“. Autoriams ir leidyklai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame paskutinį knygos epizodą – apie pasitraukimą iš BBC radijo, kuriame postus atvirai ir netrukdomi užima buvę KGB karininkai ir sovietinio radijo vadovai, Šaltojo karo metais vadovavę BBC ir kitų Vakarų stočių signalų slopinimui.
* * *
Prasidėjus naujam tūkstantmečiui rusų tarnyboje atsirado naujas darbuotojas iš Maskvos Aleksandras Vasiljevas, dar neseniai dirbęs „Komsomolskaja pravda“ laikraštyje. Jis tapo interneto naujienų prodiuseriu ir budinčiu naujienų skyriaus redaktoriumi. Iš keleto dar likusių dirbti veteranų jis retkarčiais kalbėdavo tik su manimi, nes prisiminė kažkada girdėjęs apie Samą Jonesą.
Vieną dieną jis rimtu veidu manęs paklausė, ar stipriai mus spaudė anglai, reikalaudami rengti antisovietinius reportažus. Papasakojau jam, kaip gavau papeikimą už „1984-ųjų“ palyginimą su sovietine tikrove, bet jis manimi nepatikėjo. Vėliau sužinojome – A.Vasiljevas dirbo kadriniu KGB 1-osios žvalgybinės valdybos, šnipinėjusios JAV, karininku. Sovietų Sąjungai sugriuvus A.Vasiljevas protestuodamas išėjo iš KGB, laikėsi nuomonės, kad KGB neatliko savo vaidmens, nesugebėjo apginti sovietinės tėvynės. Jis buvo karštas M.Gorbačiovo ir persitvarkymo priešas.
Vėliau jis parašė kvailą detektyvą „Rusų sektorius“, kur tarp visokių kitokių idiotiškų dalykų BBC veteranus pavadino sionistiniais šunsnukiais. Deja, A.Vasiljevas nebuvo išimtis. BBC tapo KGB frontu. Vienas jų atvirai mūsų penkto aukšto koridoriuje šaukė: „Jei būtų mano valia, asmeniškai pakarčiau B.Jelciną. Tokio išdaviko Rusijos istorijoje nebuvo.“ Aršūs šūkautojai Buš Hauso (BBC – „Veido“ pastaba) koridoriuose kažkodėl netrukdė naujiems rusams ir seniems anglams, buvusiems ministrams, liberalams, leiboristams ir konservatoriams, tvarkantiems savus reikalus.
Rusų verslininkai, kaip ir kiti iš buvusios Sovietų Sąjungos, turėjo rasti landų įsitvirtinti Londone. Bendradarbiauti su buvusios vyriausybės pareigūnais daug kas norėjo ir dar mokėdavo nemažus pinigus. Anglai – ne išimtis, labiau taisyklė. Dauguma buvusių Anglijos ministrų, garsiai keikusių Rusiją, dabar noriai dirbo su Rusija, dėl Rusijos už didelius pinigus.
Iš esmės jie net nedirbo, tik naudojosi savo maža juoda knygele su naudingais kontaktiniais numeriais. BBC televizijos laida „Panorama“, tyrinėjusį šį faktą, naudodama slapta įrašytus telefoninius pokalbius, nepaskelbė ypatingos naujienos – mes visi apie tai žinojome. Nustebino mus tik tai, kaip naujieji rusai kalbasi su neseniai buvusiais mūsų pasaulio galingaisiais.
Kai vienam naujajam rusui paskambino iš Londono ir pasakė, kad vienas buvęs užsienio reikalų ministras nori daugiau pinigų, išgirdo: „Pasakyk, kad jis mums nereikalingas, reikalingas tik jo vardas, o už tai mes mokam jam pakankamai.“
Tekstą lydėjo riebūs rusiški keiksmažodžiai. Elitiniuose Londono rajonuose apsigyveno pirmieji naujieji rusai, ėmė kurtis rusų milijonierių kvartalai Naitsbridže (Knightsbridge) ir Hampstede (Hampstead). Elitinėse privačiose anglų mokyklose mokėsi jų atžalos, kalbančios angliškai su rusišku akcentu. Grynųjų pinigų srautų niekas nestebėjo.
Turėdamas tinkamą advokatą galėjai nusipirkti puikų namą, kainuojantį keletą milijonų. Išpopuliarėjo nauja afera. Angliškai ji vadinosi „rollover“, rusai ją vadino roloveriu. Anglai aferistai įkalbėdavo rusų lochus padėti savo juodai uždirbtus milijonus į neapmokestinamas sąskaitas kokiame nors mažame banke, pavyzdžiui, Karibų salose. Siūlyta maždaug šimtas procentų pelno per metus. Niekas nepapasakojo to, jog bankai ir sukurti tam, kad tie lochai suneštų didelius pinigus. Vėliau tas bankas paskelbdavo bankrotą ir įdėti pinigai dingdavo.
Aferistai irgi naudojosi BBC vardu. XXI amžiaus pradžioje, kai paskutinį kartą uždariau Buš Hauso duris, paskambino mano buvusi viršininkė ir pasakė, kad Londone netrukus pradės dirbti rusų televizija ir jos šeimininkas nori su manimi susitikti. Nuėjau. Būsimame Rusijos televizijos pastate vyko remontas. Mane sutiko kažkokie du neaiškūs tipai vengras ir marokietė.
Nei vienas, nei kitas nieko bendra su Rusija, kaip ir su radiju ir televizija, neturėjo. Jie man pasiūlė būti Rusijos televizijos vyriausiuoju redaktoriumi. Turbūt suveikė vidinis instinktas, įgytas iš mamytės dar Vilniuje – „nežiūrėk į sieną, žiūrėk skradžiai sieną“. Parodė du aparatus, labiau primenančius muziejaus eksponatus, naudotus prieš 40 metų, o ne šiuolaikinę vaizdo ir garso aparatūrą.
„Sukvieskite gerus žurnalistus, gyvenančius čia, Anglijoje. Iš pradžių versime BBC reportažus į rusų kalbą, o vėliau kursime patys“, – kalbėjo vengras. Jis esą jau pasirašė sutartį su mūsų Kim Ir Senu, t.y. Marku Byfordu. Atsisakiau. Viduje pajaučiau kažką negera. Pasąmone supratau, kad čia kita kūryba. O ta kūryba, kaip po trijų mėnesių išsiaiškinau, juodųjų rusiškų pinigų plovimas. Vengras ir marokietė ir be manęs sugebėjo sukviesti apie dvylika rusų žurnalistų ir vertėjų Londone. Visi dirbo tris mėnesius, bet negavo nė svaro. Visą laiką juos maitino pažadais, esą pinigai dar nepervesti, jei ne rytoj, tai poryt bus banke.
Tarp tų žurnalistų buvo keletas mano senų kolegų iš Buš Hauso. Jie ištisas dienas vertė BBC reportažus, stovėjo eilėje vieninteliame kambary su vieninteliu vaizdo magnetofonu ir įrašinėjo televizijos reportažus į seną vaizdo juostą su senu mikrofonu. Užrašytą juostą dėdavo į viršutinę lentyną.
„Dabar, – sakė, – repeticijos.“ Jokių transliacijų nebuvo. Vieną rytą atėję į darbą jie rado užrakintas duris. Vengras ir marokietė dingo. Vėliau išsiaiškinta, kad vadinamoji anglų ir rusų televizijos kompanija yra visos naftos ir metalų šeimininkė viename Rusijos regione. Anglijos spaudoje pasirodė keletas piktų laiškų, mano pažįstami norėjo išgauti trijų mėnesių atlyginimą per teismą, bet jiems nepavyko.
* * *
Entuziazmas dirbti mažėjo, manęs niekas nebedomino. Nebenorėjau jokių įdomių susitikimų, nenorėjau rašyti. Į paankstintą pensiją išėjo paskutinis rusų tarnybos veteranas. Likau dirbti vienas tarp M.Gorbačiovo vaikų, kaip mes juos vadinome. Dirbau pagal principą „būti nedalyvaujant“. Jų gestai, kalbos ir dar daug kas man buvo svetima. Mes gyvenome skirtinguose pasauliuose. Nesibaigiantys pasitarimai ir susirinkimai, kur buvo svarstomi visokie niekai, vesdavo mane iš proto. Vieną kartą aš sprogau.
Kažkuris iš maskviškių kagėbistų žurnalistų į Buš Hausą atvedė kažkokį patarėją iš „Gosteleradio“ – Sovietų Sąjungos valstybinio radijo ir televizijos. Jis daugelį metų buvo atsakingas už visus radijo signalus Sovietų Sąjungoje. Kai jis pradėjo aiškinti, kad niekas niekada netrukdė klausytis BBC laidų, pasiūliau jam nueiti į BBC radijo archyvą ir paklausyti mūsų laidų. Bet jis vis garsiau šaukė: „Jūsų signalas buvo silpnas, mūsų stipresnis, bet klausytis netrukdėme.“ Iš tų, kurie dirbo tada, nieko nebebuvo, vietoj jų dirbo tie, kurie patys prižiūrėjo trukdžius.
Vienas iš jų dar prieš kelerius metus dalyvavo sovietų propagandistų konferencijoje Maskvoje ir reikalavo pastiprinti trukdžių signalus Vakarų radijo stotims. Dabar jis – BBC planavimo redaktorius, tokios pareigybės iki šiol čia nebuvo. Netrukus jis tapo ir BBC regioniniu redaktoriumi.
2001 metais kovo mėnesį aš kaip visuomet sėdėjau prie kompiuterio ir peržiūrinėjau pranešimus. Suskambo telefonas, mūsų garso operatorius pasakė, kad kažkas nori su manimi kalbėti. „Privet, Sem“, – išgirdau tariant rusiškai su minkštu, maloniu anglišku akcentu, kurį puikiai atskirdavau dar nuo jaunystės. Tai buvo Paulas McCartney. Jis ką tik išleido savo eilėraščių knygą ir iš mūsų tarptautinės studijos per palydovą skaitė savo eilėraščius Amerikos radijo stočiai. Prabėgo dvylika metų nuo to laiko, kai iš tos pačios studijos vyko mūsų tiesioginis eteris su klausytojais Sovietų Sąjungoje.
Aš nusileidau į studiją. P.McCartney atrodė senstelėjęs ir aš nebe jaunuolis. Trumpai paplepėjome, išgėrėme kavos. Jis pasakė, kad 1989-ųjų laida yra viena svarbiausių jo gyvenime. Jis ją vadino istorine. Jis ruošėsi koncertuoti Rusijoje. Ir kai po dvejų metų P.McCartney koncertavo Raudonojoje aikštėje, rusai šiltai prisiminė mūsų laidą.
Deja, ir susitikimas su P.McCartney nepakėlė mano darbinės nuotaikos. Viskas buvo įdomiame, bet kitame gyvenime. Londono gatvėse daugėjo sovietinės epochos plakatų. Nėra ko stebėtis, nes Tony Blairo leiboristų vyriausybėje netrūko trockistų ir komunistų. Kaip ir rusų bolševikai, jie mokėjo kvailinti liaudį nesąmoningais šūkiais. Gatvėmis pradėjo važinėti šiukšlių mašinos su užrašais ant šono „Mes dirbame londoniečių labui“. Bankas kvietė dar vienu sovietiniu šūkiu „Mūsų klientų laimė – tai mūsų laimė“. Normalią komercinę reklamą pakeitė plepalai.
Kai išseko proto resursai, T.Blairo chebra, rašiusi jam kalbas, pradėjo cituoti V.Lenino frazes, populiariausia buvo „Education, education, education“ („Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“).
Kadaise visame pasaulyje garsių anglų mokyklų lavinimo lygis krito. Ketvirtadalis abiturientų nemoka kaip reikiant skaityti ir rašyti. T.Blairas kas mėnesį ar du rengė didelius pobūvius su futbolininkais, reperiais, serialų žvaigždėmis savo rezidencijoje Dauningo gatvėje 10. Jis žaidė futbolą ir grojo gitara, apsirengęs džinsais ar futbolo marškinėliais, prie premjero rezidencijos Dauningo gatvėje su V.Putinu, neseniai tapusiu Rusijos prezidentu, jiedu jojo ant arklių.
Taigi pusnuogis V.Putinas, jojantis ant arklio, turėjo iš ko pasimokyti pigių triukų ir kaip pudruoti kvailiams smegenis. Retkarčiais mane dar siųsdavo į leiboristų suvažiavimus. Tuose suvažiavimuose T.Blairo laikais sėdėdavo žmonės, kurie kaip „vanka vstanka“ Kremliaus suvažiavimo rūmuose pašokdavo ir pradėdavo garsiai ploti. Jie atsisukdavo į salės auditoriją ir rankomis rodydavo „kelkitės, kelkitės“. Jie sukeldavo garsius aplodismentus savo lyderiui prieš televizijų kameras.
Viskas taip, kaip rašė G.Orwellas. Kairiųjų BBC, daugelio anglų nuomone, tapo leiboristų megafonu. Jie ją vadino ne „British Broadcasting Corporation“, o „Blair Broadcasting Corporation“.
XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžioje pradėta vis daugiau ir garsiau kalbėti apie globalinį pasaulio atšilimą. Norėta netgi įvesti asmenines korteles, kur būtų registruojama, kiek kilometrų žmogus skrido, ir apriboti kilometražą, tai yra įvesti ekologinę vizą. JAV viceprezidentas Alas Gore’as už šią veiklą apdovanotas net Nobelio premija ir uždirbo 300 milijonų dolerių. Visus, kurie viešai abejojo tais duomenimis, apkaltino taip, kaip eretikus inkvizicijos laikais prieš 500 metų. Neseniai paaiškėjo, kad visi Rytų Anglijos universiteto duomenys buvo pateikti be jokių įrodymų.
Kyla klausimas, kam viso to reikia.
Atsakymas, kaip išsiaiškinau, gana paprastas. Praėjus keleriems metams nuo globalinio atšilimo pasaulinės panikos pradžios dirbau sinchroniniu vertėju Paryžiaus energetikos įmonių profsąjungų konferencijoje. Sėdėjau bare su vienu skandinavu. Jis man viską ir paaiškino. Pagal tarptautinę sutartį, visos šalys turi anglies dvideginio emisijos kvotą. Kokia kvota, priklauso nuo šalies ekonomikos. Aišku, kad trečiosiose pasaulio šalyse yra nedaug gamyklų, todėl ekonomiškai stipresnės valstybės ir perka jų kvotą.
Savo tėvynėje jie labai džiaugsmingai paskelbia, kad sumažina energijos vartojimą, pavyzdžiui, 20 proc. Už tai jie gauna iš valstybės nemažų subsidijų už žalių idėjų propagandą. Kai jie sumažina energijos suvartojimą 20 proc., iškart 20 proc. sumažėja ir gamyba, 20 proc. darbininkų lieka be darbo. Vėliau, išnaudodama nupirktą trečiojo pasaulio kvotą, ta pati kompanija 20 proc. gamybos perkelia kur nors į Aziją, kur darbininkams moka ne tūkstantį dolerių, o šimtą ir net mažiau be jokio galvos skausmo, nei tai būtų Amerikoje ir Europoje, kur dažnai profsąjungos ir kiti triukšmauja.
Buš Hause reikalai irgi blogėjo. Priėmime apsauga pradėjo tikrinti mūsų krepšius. Ne prie įėjimo, bet prie išėjimo, ar mes neišnešėme su savimi kokio mikrofono ar popieriaus. Priėmime net pasirodė bronzinė lentelė su užrašu, kad visi svečiai gali būti apieškoti.
Virš priėmimo stalo kabojo didelė elektroninė švieslentė, kurioje pasirodydavo skaičiai, liudijantys, kaip sparčiai auga klausytojų auditorija visame pasaulyje. Kartais atrodė, kad BBC turi daugiau klausytojų, nei planetoje gyvena žmonių. Kim Ir Senas-Byfordas išmanė savo darbą.
Vieną 2001 metų lapkričio dieną, praėjus porai mėnesių po Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, kai jau dauguma mano kolegų buvo išėję namo ir liko tik apie 40 BBC darbuotojų ruošti naktinės laidos, Buš Hausą staiga užgriuvo policija ir gaisrininkai.
Po teroro akto JAV ir Anglijoje nuolat sklido gandai apie galimas chemines ir biologines atakas ir net apie savos gamybos atominę bombą kieno nors lagamine. Išpopuliarėjo žodis „antraksas“ (juodligė). Tą lapkričio vakarą BBC gautas vokas su baltais milteliais. Užuot nusiuntę voką ištirti, BBC iškvietė policiją, saugumą ir gaisrininkus.
Visus Buš Hause likusius darbuotojus užrakino patalpoje apačioje, paskui po vieną pradėjo leisti į kiemą. Visiems liepė nusirengti visus drabužius, lapkričio pabaigoje jie stovėjo kieme nuogi, o juos iš gaisrinių žarnų laistė dezinfekcine puta. Sunku apsakyti, kaip jautėsi nuogos moterys, ypač musulmonės. Jokios bacilos, žinoma, nerasta.
Kas į BBC atsiuntė voką su skalbimo milteliais, galima tik spėlioti. Man nebepatiko dirbti tokioje BBC, o jiems nebepatiko mano apatiškumas. Abi pusės sutarėme – palieku darbą, išeinu į ankstyvą pensiją.
2002 metų kovo 12 dieną atėjau į Buš Hausą paskutinį kartą. Iš ryto skaičiau naujienas, per pietų pertrauką nuėjau į klubą pakelti paskutinės taurės.
Apžvelgiau salę, kiekvienas staliukas – tai mano gyvenimo dalis: štai prie šio sėdėjau su savo laidų svečiais, su draugais ir kolegomis. Prie kito sėdėjau su saugumo nužudytu bulgarų rašytoju Georgijumi Markovu. Sėdint prie trečio Josifas Brodskis aiškino: „Gyvenimas pavojingas dalykas. Gyvi mes iš čia neišeisim.“ Ten su roko žvaigždėmis iš „Pink Floyd“ ir „Deep Purple“ gėrėme už mūsų pagalbos Armėnijai sėkmę, štai ten kažką svarsčiau su Bulatu Okudžava.
Čia mes juokėmės ir verkėme, čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Nuėjau į studiją ir mintyse atsisveikinau su mikrofonais lyg su savo draugais, kaip kadaise, tolimais 1971 metais, Vilniaus geležinkelio stotyje atsisveikinau su savo draugais Lietuvoje, galvodamas, kad niekada jų daugiau nebepamatysiu. Išėjau į gatvę, užvėręs Buš Hauso, kuris man suteikė galimybę gyventi ne materialiai, bet dvasiškai labai turtingą ir įdomų gyvenimą, duris. Aš mylėjau tą gyvenimą, bet jis baigėsi. Ėjau namo paskendęs savo mintyse ir niūniavau seną rusų romansą: „Vežėjau, neskubink arklių, daugiau man jau nėra kur skubėt…“
Rytoj man išeiginė diena, ir poryt, ir dar kitą, ir kitą dieną. Nežinau, kas manęs laukia ateityje. Ėjau lėtai vilkdamas kojas kaip kareivis, grįžtantis iš karo. Iš pralaimėto Šaltojo karo.