Vakaro skaitiniai
Justina KARINIAUSKAITĖ
2015 m. pabaigoje knygynų lentynas pasiekė nauja dr. Manto Tvarijonavičiaus knyga esamiems ir būsimiems vadovams „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų praktiniai pavyzdžiai“. Nors knyga yra tam tikras koncentruotas tyrimų, įžvalgų, patarimų, kaip motyvuoti, rinkinys, verčiant jos puslapius akis užkliūva už vaizdingų iliustracijų, kurios skaitytojui neįprastu būdu atvaizduoja knygoje pateikiamus patarimus.
Knygos autorius dr. Mantas Tvarijonavičius – organizacijų psichologas, ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ partneris. Pastaruosius 13 metų dirba vadovavimo ir asmeninio efektyvumo konsultantu. Paklaustas, kaip kilo mintis parašyti knygą apie įgalinimą, autorius sako: „Baigdamas rašyti daktaro disertaciją (darbuotojų įgalinimo tema) pamaniau, kad ją, deja, mažai kas skaitys. Tad nusprendžiau įdomiausias mokslinių tyrimų įžvalgas „išversti“ į suprantamą kasdienę kalbą.“
Savo knygoje M.Tvarijonavičius skaitytojams pateikia kitokį požiūrį į darbuotojų motyvavimą, kurį vadina šiek tiek neįprastu terminu – įgalinimu. Kaip teigia autorius, įgalinimą jis pateikia iš dvejopos perspektyvos: tai ir darbuotojo būsena – psichologinio įgalinimo būsena, ir įvairios įgalinančios priemonės šiai būsenai sustiprinti.
Knygoje „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų praktiniai pavyzdžiai“ skaitytojai ras tyrimų įžvalgų, papildytų daugiau nei 40 realių pavyzdžių, kuriais dalijasi 8 žymūs lietuviai vadovai iš įvairių sektorių – telekomunikacijų, draudimo, finansų, gamybos, IT ir viešojo sektoriaus.
„Įdomiai, netarpišku stiliumi parašyta knyga ne tik suteikia vertingos informacijos, bet ir motyvuoja vadovus tobulėti, ieškoti ir išbandyti įvairias darbuotojų psichologinio įgalinimo praktikas“, – taip apie M.Tvarijonavičiaus knygą atsiliepia Vilniaus universiteto dėstytoja doc. dr. Dalia Bagdžiūnienė.
Pateikiame M.Tvarijonavičiaus knygos ištrauką.
Įvairūs tyrimai rodo, kad nuo vadovo elgesio didele dalimi priklauso darbuotojų emocijos, mąstymas, nuostatos, elgesys. Galima sakyti, kad vadovas yra tarsi skėtis, po kuriuo formuojasi ypatingas mikroklimatas. Lauke lyja ir šlapia, po skėčiu – sausa.
Vadovo elgesys daro stiprią įtaką darbuotojų psichologiniam įgalinimui. Tyrimai rodo, kad ypatingai svarų vaidmenį čia atlieka dvi vadovavimo taktikos. Jas galima pavadinti įgalinančio vadovavimo taktikomis.
Atlikite greitą testą. Kaip manote, kurios iš šių vadovavimo taktikų daro didžiausią poveikį darbuotojų psichologiniam įgalinimui?
1. Vadovas parodo darbuotojams jų darbo prasmingumą, paaiškina, kaip jų darbas susijęs su visos organizacijos veikla.
2. Vadovas įtraukia darbuotojus į strateginių sprendimų priėmimą, tariasi strateginiais klausimais.
3. Vadovas demonstruoja pasitikėjimą darbuotojų gebėjimu susidoroti su sunkumais darbe.
4. Vadovas suteikia darbuotojams autonomijos, leidžia patiems nuspręsti, kokiu būdu atlikti savo darbą.
Tyrimai rodo, kad tik dvi iš šių taktikų stiprina darbuotojo psichologinio įgalinimo jausmą „noriu dirbti“ ir „galiu dirbti“. Tik dvi iš šių taktikų galima pavadinti įgalinančio vadovavimo taktikomis.
Darbo prasmingumo didinimas. Vadovai kartais aiškina darbuotojams, kaip jų darbas susijęs su visos organizacijos veikla. Taip bando parodyti didesnę darbuotojo atliekamo darbo prasmę. Tačiau tyrimai sufleruoja, kad šių vadovo pastangų reikšmė kiek pervertinama. Šios vadovo pastangos nėra stipriai susijusios su didesniu darbuotojų psichologiniu įgalinimu. Taip, svarbu, kad darbuotojas suprastų savo vaidmenį organizacijoje. Tai yra būtina. Tačiau tai ženkliai nepadidins darbuotojo jausmo „noriu dirbti“ ir „galiu dirbti“. Darbo prasmingumo didinimas apie tai kalbant nėra įgalinančio vadovavimo taktika.
Įtraukimas į strateginius sprendimus. Vadovai kartais įtraukia darbuotojus į strateginių sprendimų priėmimą. Tariasi su savo pavaldiniais strateginiais klausimais. Tačiau tyrimai rodo, kad toks įtraukimas nėra susijęs su didesniu darbuotojų psichologiniu įgalinimu. Viena galimų priežasčių – galbūt darbuotojai atpažįsta vadovus žaidžiant demokratiją. Sprendimai jau yra priimti, o pasitarimas strateginiais klausimais yra tik simuliacija. Taip, darbuotojų įtraukimas yra svarbus. Tačiau įtraukimas į strateginių sprendimų priėmimą žaidžiant demokratiją nėra įgalinančio vadovavimo taktika.
Vadovo pasitikėjimas savo darbuotojais. Tai – pirmoji įgalinančio vadovavimo taktika. Skamba paprastai? Neapsigaukite. Kalbame apie pasitikėjimą savo pavaldinio galimybėmis susidoroti ne tik su įprastiniu darbu, bet ir su kylančiais sunkumais. Be to, nepakanka, kad vadovas tiesiog pasitikėtų savo darbuotoju. Būtina, kad vadovas aiškiai parodytų, jog pasitiki savo darbuotoju. Darbuotojas turi matyti ir girdėti, kad vadovas juo pasitiki. Pasitiki jo galimybėmis susidoroti su sunkumais ir iššūkiais. Vadovas turi tai kartoti. Ir savo elgesiu parodyti, kad pasitiki. Jei darbuotojas nejaučia vadovo pasitikėjimo, vadinasi, jo tiesiog nėra.
Autonomijos suteikimas. Antroji įgalinančio vadovavimo taktika – autonomija. Tai suteikta laisvė darbuotojams patiems nuspręsti, kaip dirbti, ir nereikalingų formalumų atsisakymas. Kitaip tariant, vadovas turi nekliudyti savo darbuotojams dirbti. Pašalinti tuos darbo elementus, kurie darbuotojui trukdo koncentruotis į didžiausią vertę kuriantį darbą. Kiekviename darbe yra daugybė trukdymo dirbti pavyzdžių. Detalios kassavaitinės ataskaitos? Hmmm, taip, tai tikrai svarbu. Tačiau kokią tai kuria pridėtinę vertę? Gal jos galėtų būti trumpesnės? O gal jų nereikia išvis? Kasdieniai pasitarimai, kaip mes atliekame įprastinius darbus? Ar tikrai jų reikia? O reikalavimas gauti vadovo pavizavimą rutininiais klausimais? Ar tai būtina? Trys besidubliuojančios ataskaitos, kurias tiesiog privalu užpildyti? Gal pakaktų vienos?
Knygą galite įsigyti čia