Trys klausimai Kauno technologijų universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto docentui dr. Mindaugui Puidokui.

– Rusija pranešė atitrauksianti didžiąją dalį karinių pajėgų iš Sirijos. Ar tai gera žinia?

– V.Putinas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris, regis, žinia apie karinės įtampos mažinimą Sirijoje liko patenkintas. Panaši buvo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio reakcija. Jis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas Basharui al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

Taigi V.Putinas pasirinko labai tinkamą laiką paskelbti savo sprendimą trauktis iš Sirijos.

– Tačiau Vakarų pozicija B.al Assado atžvilgiu labai sušvelnėjo. Ar tai nėra savotiškas V.Putino, nuo pat pradžių palaikiusio Sirijos režimą, triumfas?

– Apie triumfą kalbėti būtų per drąsu, bet Rusija Artimuosiuose Rytuose iš tiesų pasiekė keletą labai svarbių užsienio politikos pergalių. Visų pirma ji privertė JAV pradėti tiesiogines derybas su Rusija ir sukurti bendrą koordinacinį paliaubų priežiūros centrą. Taip Rusija pasiekė ir kitą svarbų tikslą – padidėjo jos politinė ir kartu karinė įtaka Artimuosiuose Rytuose. Be to, su Irano, Rusijos ir B.al Assado įtaka aktyviai kovojusios Artimųjų Rytų šalys jau pripažino Rusijos vaidmens svarbą, tad neatmetama galimybė, kad gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija. Vadinasi, ji turėtų daugiau įtakos formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Kariniu požiūriu Rusijos operacija Sirijoje irgi buvo gana sėkminga, nes prie pralaimėjimo ir visiškos katastrofos ribos buvusioms B.al Assado pajėgoms pavyko perlaužti karo eigą – pereiti į aktyvų puolimą, atsiimti dideles teritorijas ir gerokai sutvirtinti derybines pozicijas prieš Ženevos taikos procesą.

– Kai kurie analitikai perspėja, kad kariniai veiksmai Sirijoje tėra Rusijos repeticija prieš veiksmus Baltijos šalyse. Ar tokia grėsmė reali?

– XXI a. valstybės, neišskiriant ir Rusijos, niekada nepriima visiškai nepamatuotų geopolitinių sprendimų. Jei priimamas kad ir labai rizikingas sprendimas, koks buvo Ukrainos atveju, jis būna pamatuotas. Krymo ir Sevastopolio uosto Rusijai reikėjo tam, kad galėtų kontroliuoti Juodąją jūrą. Be to, jei nebūtų ėmęsis veiksmų Ukrainoje, V.Putinas būtų parodęs silpnumą ir patyręs didžiulį politinį radikalių politinių jėgų Maskvoje spaudimą.  Ukraina Rusijai labai svarbi ir iš istorinės pusės. Ne veltui vienas žymiausių JAV politologų Zbigniewas Brzezinskis Rusiją su Ukraina vadina imperija, o be Ukrainos – tik regionine galybe.

Baltijos šalys Rusijai geopolitiškai nėra tokios svarbios. Baltijos jūros karinei kontrolei ji turi Kaliningradą. XXI a. nėra prasmės atakuoti valstybės, kurios visuomenė labai stipriai priešiškai nusiteikusi galimo agresoriaus atžvilgiu, nes tokios teritorijos išlaikymas itin brangiai atsieina.

Be to, Rusija jau ieško būdų, kaip panaikinti dėl veiksmų Ukrainoje įvestas ir šaliai labai pakenkusias sankcijas, tad galima tik įsivaizduoti, kokių pasekmių turėtų kariniai veiksmai prieš Baltijos valstybes. Galiausiai tai reikštų ir veiksmus prieš NATO nares, o tai grėstų Trečiojo pasaulinio karo sukėlimu. Taigi, nemanau, kad tam būtų ryžtasi.