Vien per sausio mėnesį net 10 tūkst. lietuvių aplankė Lietuvos žiemos Palangą – Hurgadą, Šarm el Šeichą ar Tabą. Tai būtų 217 traukinio vagonų arba 208 autobusai.

Kiekvieną šeštadienio rytą trys pilnutėliai “Boeing” vorele skrenda į Hurgadą, todėl nieko nestebina, kad šio kurorto centrinėse gatvėse raibuliuoja iškabos “Sveiki atvykę”, “Laukiame sugrįžtant” ir taip toliau. O kur dar kiti lietuvių taikiniai – Šarm el Šeichas ar Taba, į kuriuos galima nukakti antradienio, ketvirtadienio ar penktadienio skrydžiais.
“Jeigu nebuvote nuvykę į Luksorą ar neplaukėte Nilu, vadinasi, jūs Egipto nematėte”, – tarstelėjo kažkurios turizmo bendrovės atstovė. Ir tai yra teisybė.

Paplūdimių turizmas mielesnis nei pažintinis

Egipte susidarė įspūdis, kad nei lietuviai, nei rusai nedega dideliu noru pažinti svarbiausių Egipto vietų ir vertybių – daugumai priimtinesnis vadinamasis paplūdimio turizmas. Tuo tarpu dauguma prancūzų, japonų ar lenkų ir Egipte mieliau renkasi pažintinį turizmą.

Buvusieji Egipte ne vieną kartą ypač rekomenduoja rinktis kruizus Nilu (ypač tiems, kurie vyksta su paaugliais vaikais). Tokiose kelionėse galima ir pailsėti, ir papildyti žinių bagažą. Tarkime, gana populiarus kruizas Nilu maršrutu Hurgada–Kairas–Asuanas–Luksoras–Kairas tikrai atstos ir gyvosios istorijos, ir gamtos, ir zoologijos, ir daugybę kitų pamokų, pašalins visą nuovargį ir, tikėtina, įsirėš į atmintį.

Įstrigs negrįžtamai visų pirma Nilas. Tai šimtai vandens perpumpavimo stočių, vandenyje plaukiojantys ožkų lavonai, jaunikliai arabai, iš tinklų bandantys ištraukti menkas žuveles. Tas Nilo apylinkių peizažas nenusakomas, ypač kai į tą primityviai varganą pasaulį žiūri iš laivo baseino, gurkšnodamas šaltą “Heineken” alų.

Keliaujant Nilu kas 10–15 peizažo kilometrų iškyla didingos šventyklos su faraonų kapavietėmis, kolonomis, šventyklomis. Ir pats pradedi nelabai suvokti: plauki civilizacijos laivu trys tūkstantmečiai metų prieš mūsų erą ar XXI amžiaus pradžioje?

Visas šis magiškas plaukimas buvo jau keliaujant atgalios, o iš pat pradžių pirmą mūsų kelionės dieną laukė ilgas kelias į Kairą.

Pirmenybė – įžūlesniam

510 km kelionei Kairo link reikia pasirengti visais požiūriais. Patartina prieš skrendant į Egiptą perskaityti keletą knygelių, susipažinti su egiptiečių kultūros ir mentaliteto ypatumais, o skrandžiui dezinfekuoti į kelionės krepšį įsimesti pelynų trauktinės.

Po kiekvieno sustojimo, išlipimo ar skulptūros prilietimo rankas kategoriškai privaloma dezinfekuoti medicininiu purškalu, kurio galima įsigyti Lietuvos vaistinėse. Antraip vietoje šventyklų auros gali tekti apsigyventi WC ir be paliovos viduriuoti.

Lietuviai apie virškinamojo trakto veiklą išderinančias egiptietiškas lazdeles pasakoja šimtus visiškai nejuokingų anekdotų. Net didžiuliai plakatai Hurgados oro uoste įspėja – akylai rūpinkitės higiena.

20 mln. gyventojų turintis Kairas (iš viso Egipte gyvena 80 mln. žmonių) pasitinka puikiomis autostradomis, viadukais, tuneliais ir tiltais, kuriais pakylama vos ne į septintą gyvenamojo pastato aukštą. Įdomu tai, kad Kaire transporto spūsčių nėra, lygiai kaip nėra ir šviesoforų (su retomis išimtimis). Tačiau važiavimo kultūra specifinė. Jos logika – kas įžūlesnis, tas pirmesnis. Tai absoliučiai nepriimtina mums, europiečiams.

Čia būtina pastebėti, kad prieš išvyką į Egiptą naudinga pasiskaityti kokį nors istorinį veikalą, nes įspūdžių bus tiek daug ir tokių įvairių, jog iš anksto susidėlioti civilizacijos epochas tiesiog būtina.

Namai vaiduokliai be stogų

Vaikus iš Lietuvos Kairas papirko piramidėmis, o suaugusiuosius – didžiuliais namais vaiduokliais. Stogų ant tokių namų beveik nėra, nes tuomet tektų mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Todėl dažniausiai virš pirmojo aukšto į viršų kyla armatūros pynės antram ar trečiam aukštui, kuriuos kada nors statys būsimosios kartos. Tėvai tiek pinigų neturi.
Netgi galima daryti išvadą, kad visiškai baigtų statinių masėms skirtuose Kairo ir apskritai daugelio Egipto miestų kvartaluose tiesiog nėra. Ant tų laikinųjų pastolių ganosi ožkos, krykštauja vaikai, džiaustomi drabužiai, pietaujama, miegama ar ilsimasi. Visos buitinės atliekos, statybinės medžiagos iš pastolių aukštybių metamos žemyn.

O al Gizos piramidės kiekvieną atvykstantįjį pasitinka kupranugarių turgumi. Turistų policijos menkai prižiūrimi prekiautojai ar abejotinų paslaugų teikėjai tiesiog bombarduoja užsieniečius ką nors pirkti, fotografuotis šalia asilų, užlipti fotografuotis ant kupranugarių ir nulipti nuo jų tik už papildomą 10 JAV dolerių mokestį.
Šis begalinis kaulijimas lydėjo visas vienuolika kelionės dienų. Ir tai puikiai suprantama, jei vidutinis eismo reguliuotojo atlyginimas – 20–25 doleriai per mėnesį.

Potyrius susikurk pats

Papildomo nenusakomo Egipto potyrių adrenalino patys sau suteikėme kelionės viduryje, kai išbandėme karietų kinkinius po Luksoro turistinį ir paprastąjį ūkinį turgų, o po to visą tą atstumą pamėginome įveikti be niekieno palydos.
Vaizdas priminė nestilizuotas Rytų pasakas – asilai ir arkliai gamtinius reikalus atliko vidury siauručių gatvių, aplink buvo pardavinėjami ožiai, vištos, kiaušiniai, medvilnė ir kvepalai, kelios dešimtys amatininkų siūlėsi išlyginti mūsų drabužius.

Įveikti visą tą jovalą sausais batais neįmanoma, drabužių išdezinfekuoti nėra kur, o kvapų įamžinti fotoaparatu tiesiog nėra galimybių. Todėl būtent Luksoro turguje gerai supranti, kad nušlifuotos Madinat Makadi įlankos viešbučių promenados tikrai nėra Egiptas.

Paprastą kišlako gyvenimą galima pažinti ir išbandžius kelių kilometrų žygį asiliukais. To irgi užtenka suvokti, kad biurokratinis darbas Vilniaus dangoraižyje nėra nei duotybė, nei ilgaamžė vertybė.

Tiesa, įsijautus į visus šiuos potyrius reikia nepamiršti budrumo – jaunieji arabai nekaltais veidais mikliai traukia pinigus iš kišenių.

Ekologija – tik lankstinukuose

Grįžus į Hurgadą keistai atrodė prabangių viešbučių raginimai rūšiuoti atliekas, nelaužyti koralų ar nepalikti be reikalo skalbti rankšluosčių.

Čia kyla klausimas: ar tai nėra tik akių dūmimas ir beatodairiškas pataikavimas principingiems vokiečiams. Juk kai keturias dienas plauki Nilu per ištisines naftos dėmes, matai kelias dešimtis sovietų statytų naftos, cukranendrių ar plytų fabrikų kaminų, springstančių dūmais be jokių filtrų, – apie kokią dar ekologiją galima kalbėti?
Kita vertus, kokia jauno arabo asmenybės ekologinė ar dvasinė darna gali susiformuoti, kai jis, ištrauktas iš palmės pavėsio, turi tepti aliejais ir masažuoti apnuogintos vokietės blauzdas.

Pamokos ir mokytojams

Būtų mano valia, tiesiog privaloma tvarka ištisus istorijos mokytojų metodinius būrelius išplukdyčiau į faraonų šventyklas ir kapavietes. Tik savo akimis pamatę skulptūras, sarkofagus, mumifikuotus šunis jie galėtų mėginti subrandinti domėjimosi istoriniais mokslais daigus mūsų jaunajai kartai.
Galbūt jie galėtų paauklėti ir Lietuvos turizmo patikėtines Egipte – tautiečius reikia sveikinti ne tik su Valentino diena, bet ir su Vasario 16-ąja. Už jas tai padarė lėktuvo kapitonas A.Žilinskas.