"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet standartizuotus testus laiko pirmoji banga aštuntokų, kurie savo žinias galės palyginti su tuo, ką mokėjo būdami ketvirtokai. Tokia ir buvo testų idėja – matuoti mokinio pažangą kas dvejus metus, o ne šokiruoti dvyliktokus, kai valstybino brandos egzamino išvakarėse jie supranta, kad dar daug ko nemoka.

Bendros sistemos, kuri leistų palyginti rezultatus, nėra, mokyklos pačios gali su­gal­voti, kaip tai padaryti, jei stalčiuose dar pasiliko 2012 m. testų rezultatus. Jos savo nuožiūra sprendžia ir daugiau klausimų: kada testai vyks, kas juos taisys, ko­kių pamokų mokiniai ne­teks, nes bendrų žaidimo taisyklių taip pat nė­ra.

Utenos Krašuonos pro­­gimnazija standartizuotus testus laikė nuo pat jų atsiradimo pradžios 2012 m., o dar anksčiau jau dalyvavo nacionaliniuose pasiekimų tyrimuo­se, nes norėjo palyginti savo mokinių žinias ir gebėjimus su jų bendraamžių, besimo­kan­čių kitur. Paaiškėjo, kad Kra­šuonos progimnazijos ug­dytiniams pras­čiau sekasi skaityti ir suprasti tekstus. Tada skaitymu susirūpino ne tik lietuvių kalbos mo­kytojai, bet visa mo­kyk­la – mokiniai dalyvavo skaitymo renginiuose, mokytojai tobulino kvalifikaciją, o po metų mokinių skaitymo įgūdžiai pagerėjo.

Po testų laikymo, kai mokykla gauna mokinių rezultatus, prasideda kitas darbas – kiekvieno mokinio pasiekimai aptariami su mokytoju ir tėvais.

„Pamatę ketvirtokų testo rezultatus atkreipėme dėmesį į mokinių skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimus, kurie buvo prastesni, ir standartizuotų testų rezultatus pritaikėme praktiškai: įsitraukėme į atitinkamus projektus, mokiniams organizavime su skaitymu susijusias veiklas, mokytojai tobulino savo žinias, ir kitąmet mokykla patobulėjo“, – pasakoja Utenos Krašuonos progimnazijos direktorius Rolandas Gruodinskas.

Jis paaiškina, kad po testų laikymo, kai mokykla gauna mokinių rezultatus, prasideda kitas darbas – kiekvieno mokinio pasiekimai aptariami su mokytoju ir tėvais. Šiemet Kra­šuonos progimnazija taip pat planuoja aštuntokų rezultatus palyginti su jų pademonstruotais gebėjimais prieš ketverius metus.

Balandžio 19–gegužės 6 d. standartizuotus testus laiko 2, 4, 6 ir 8 klasių mokiniai. Pra­dinukų žinios tikrinamos rašymo, skaitymo, matematikos, pasaulio pažinimo testais, aštuntokai gali įvertinti ir socialinių bei gamtos mokslų žinias. Šiemet Nacionalinio egzaminų centro (NEC) organizuojamuose testuose dalyvauja 52 savivaldybės, vadinasi, ir visos jų mokyklos, testus iš viso laiko 99 tūkst. mokinių, 976 mokyklos.

Tačiau tokio populiarumo standartizuoti testai sulaukė tik 2014 m., kai juose dalyvauti panoro jau 23 savivaldybės. O vos jiems atsiradus 2012 m. norą pareiškė 6 mokyklos, po metų atsirado dvi savivaldybės – Utenos ir Jonavos.

Šiemet Nacionalinio egzaminų centro (NEC) organizuojamuose testuose dalyvauja 52 savivaldybės, vadinasi, ir visos jų mokyklos, testus iš viso laiko 99 tūkst. mokinių, 976 mokyklos.

Taigi, nors standartizuoti testai suteikia galimybę ne tik pamatyti nuotrauką, kaip mo­kinio, klasės ar mokyklos rezultatai atrodo Lie­tuvos mastu, palyginti su kitų mokinių, bet ir stebėti vaiko pa­žangą, ką mokiniui pa­vyko nuveikti per ketverius metus, jų rezultatus palyginti galės šešios mokyklos. Ir tai, jei jos, prieš ketverius metus testais tikrinusios ketvirtokus, šiemet tikrins aštuntokų žinias.

„Ketvirtokai, 2012 m. laikę standartizuotą testą, šiemet yra aštuntokai, ir jau galima pamatyti jų pažangą. Tačiau nėra jokios na­cio­nalinės duomenų ba­zės, kurioje būtų kaupiami jų rezultatai, NEC nėra duomenų saugotojas. Jų savininkas yra mokykla, tad jei ji išsaugojo duomenis apie 2012 m. testo rezultatus, pati galės pažiūrėti, kokią pa­žangą mokiniai padarė, – paaiškina NEC įgyvendinamo projekto „Stan­dar­tizuotų mokinių pa­sie­kimų vertinimo ir įsivertinimo įrankių bend­rojo lavinimo mo­kykloms kūrimas. II etapas“ vadovė Eglė Melnikė. – Manau, kad mokyklos tikrai pasiliko rezultatus, ypač jei vaikai liko mokytis toje pačioje mokykloje. Ka­dangi šiemet yra pirmoji karta mokinių, ku­rie būdami jaunesni jau laikė šį testą, galvojame, kaip pasiūlyti mokykloms palyginti jų rezultatus, pridėti kokių nors aspektų ataskaitose.“

Mokyklos dalyvauti standartizuotuose testuose gali dvejopai: pačios iš uždaros NEC KELTO sistemos pa­imti testų užduotis ir jas įvertinti; arba mo­kykla (savivaldybė) pa­teikia paraišką NEC, iš jo gauna iš­spaus­dintas testų už­duo­tis, o vėliau ir išsamią trijų lygių – mokinio, klasės ir mokyklos – ataskaitą. Ataskaitose matyti konkretaus vaiko ar klasės pasiekimų lygis, kitų Lietuvos mokinių pasiekti lygiai, berniukų ir mergaičių rezultatų skirtumai, užduočių sunkumas, kokių gebėjimų reikalaujančiose užduotyse mokinys pasirodė geriausiai ir t.t.

Mokytojas ir tėvai gauna informacijos, į ką orientuotis: gal rašydamas vaikas puikiai plėtoja temą, bet daro rašybos klaidų ir atvirkščiai.

„Vaikui pateikiama dviejų puslapių ataskaita, taip pat parengėme paaiškinimus tėvams. Pirmoje ataskaitos dalyje vaiko pasiekimai lyginami su šalies, mokyklos, klasės, o antroje dalyje, kuri gal net svarbesnė, atskleidžiamas pasiekimų turinys. Pavyzdžiui, iš ko susideda 20 jo gautų taškų matematikos teste – kaip sekasi algebra, kaip uždavinių sprendimas. Gal ne visos sritys stiprios, gal šlubuoja aukštesnio mąstymo gebėjimai ir t.t. Tad mokytojas ir tėvai gauna informacijos, į ką orientuotis: gal rašydamas vaikas puikiai plėtoja temą, bet daro rašybos klaidų ir atvirkščiai, – apie išsamią informaciją, kurią galima panaudoti ugdymui gerinti, pasakoja E.Melnikė. – Tačiau kai buvo pati testų pradžia ir paraiškas pateikė 6 mokyklos, ataskaitos buvo paprastesnės, nebuvo galimybių sugeneruoti tokias, kokias pateikiame dabar.“

Organizavimas standartų neturi

Kol kas standartizuoti testai vadinami neprivalomais, tačiau jei savivaldybė nusprendžia juose dalyvauti, testus laiko visos jos mokyklos, o mokiniai tėvų sutikimu gali atsisakyti dalyvauti tokiame žinių patikrinime.

Tačiau bendrų taisyklių mokykloms ar savivaldybėms, kaip organizuoti – vykdyti ir taisyti testus, nėra. Pradedant testų laikymo laiku, baigiant jų vertinimu, viską galima nuspręsti savo nuožiūra.

„Jei savivaldybė nusprendžia dalyvauti, vadinasi, dalyvauja ir visos jos mokyklos, ji pati įsipareigoja visus klausimus derinti su mokyklomis. Pavyzdžiui, vertinimas yra savivaldybės sprendimas – galima jį atiduoti mokykloms, galima sudaryti vertinimo  centrus, komisijas, variantų yra įvairių. NEC įtakos tam nedaro“, – komentuoja E.Melnikė.

Mokytojai, kurie vykdo testus ir juos taiso, gauna atlyginimą už pamokas, kurių neveda, bet papildomo atlyginimo už testų darbus negauna.

Vis dėlto testų vykdytojai ir taisytojai, pedagogai, bendrų taisyklių pasigenda, nes baigiantis mokslo metams greta kitų darbų – įvertinti mokinių pusmečio rezultatus, išeiti programas – turi paaukoti ir pamokų, kad galėtų vykdyti testus, paskui juos ištaisyti.

Istorijos mokytojas ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius standartizuotų testų organizavimo tvarką vadina lietuviška: „Maksimaliai mažomis sąnaudomis norima padaryti neva didelį darbą. Mokytojai, kurie vykdo testus ir juos taiso, gauna atlyginimą už pamokas, kurių neveda, bet papildomo atlyginimo už testų darbus negauna.“

Jis pats jau du kartus vietoj istorijos pamokų vykdė lietuvių kalbos ir matematikos testus, bet tiksliai nė nežino, kas jį įpareigojo tai padaryti – greičiausiai savivaldybės Švietimo skyriaus įsakymas, nors tai nėra tiesioginis jo darbdavys, galintis nurodinėti. Šiaip ar taip, iš meilės mokiniams A.Jurgelevičius dviejų istorijos pamokų iš vaikų neatims ir jas ves, tačiau gali to ir nedaryti: testams paaukotas pamokas teoriškai atidirbti reikia, o praktiškai galima jų ir nevesti.

„Dalyje mokyklų taip ir baigiasi: mokytojas vykdo testus, taiso juos, o pamokų, per kurias jis užsiėmė standartizuotų testų darbais, taip ir neatidirba. Bet yra mokyklų, kurios iš jo praleistas pamokas reikalauja atidirbti, tai reiškia, kad testų metu jis verčiamas dirbti nemokamai. Taip pat ir juos vertindamas: vienur reikia ištaisyti tiek darbų, kiek skiriama pamokų, kitur – tiek, kiek jų yra“, – apie testų organizavimo skirtumus mokyklose pasakoja švietimo profsąjungos atstovas.

Problema ta, kad norima kažką padaryti neskiriant pinigų, tad viskas suvedama į savanorystę.

Už šių testų taisymą mokytojams atskirai nemokama, nes nei savivaldybės, nei mokyklos tam lėšų negauna, tačiau atsiranda direktorių, kurie skiria kažkiek pinigų sumokėti už papildomą darbą pedagogams, kaip A.Jurgelevičiaus darbovietėje. Bet  pinigai – iš to paties mokyklos biudžeto, vadinasi, lėšų pristigti gali kitur.

„Problema ta, kad norima kažką padaryti neskiriant pinigų, tad viskas suvedama į savanorystę: jei mokykla ar savivaldybė prisiima dalyvauti patikrinime, tai pasveria savo finansines ir organizacines galimybes. O NEC juk nesuka galvos, kaip viskas vyksta, ar mokytojai už tai gauna atlyginimą, svarbu, kad nebūtų pažeistos taisyklės, mokiniai nenusirašinėtų“, – apibendrina A.Jurgelevičius.

Dar paraiškose NEC prašo savivaldybių ar mokyklų pagalvoti apie darbo organizavimo ir, jei nori, net apmokėjimo tvarką.

„Krūvis testų metu padidėja, ypač mokyklose, kuriose daug mokinių. Tačiau sprendimas dalyvauti testuose priimamas iš anksto, todėl tam galima pasiruošti ir suplanuoti veiklas gerokai anksčiau. Be to, testai tarnauja ir kaip mokytojų kvalifikacijos tobulinimo įrankis – gebėjimas vertinti, susitarti, naudoti bendrus kriterijus, tai patvirtina ir savivaldybės, – apie naudą mokytojams kalba NEC atstovė E.Melnikė. – Mes suprantame, kad tai nemažas darbas mokykloms, todėl kai teikiamos paraiškos, prašome aprašyti bent 10 aspektų: kam taikys testus, kaip organizuos vertinimą, duomenų į sistemą įvedimą, taigi iš anksto skatiname apgalvoti darbo organizavimą, pasidalijimą, kad organizaciniai klausimai neliktų paskutinei dienai.“

Ką tikrina – mokinį ar mokytoją?

Oficialiai standartizuotų testų tikslas – sudaryti sąlygas mokykloms ir mokytojams savarankiškai ir objektyviai įsivertinti savo mokinių mokymosi pasiekimus, rinkti grįžtamojo ryšio informaciją, reikalingą ugdymo kokybei ir vadybai gerinti, neoficialiai – pratinti mokinius prie egzaminų, kad nusiteiktų laukiantiems abitūros metais, dar neoficialiau – įvertinti mokyklas ir mokytojus, o pagal mokinių, klasių, mokyklų rezultatus sudaryti reitingą.

A.Jurgelevičius sako pastebintis tendenciją, kad ypač kai kurie savivaldybių politikai džiaugiasi, nors ir apsirinka: 20 metų laužius galvą, kaip sukurti mokytojų darbo vertinimo mechanizmą, dabar neva atsirado panacėja.

„Žinoma, tai yra mokinių rezultatų vertinimas, bet juos juk moko mokytojai. 20 metų svarstoma, kaip įvertinti mokytojo darbą, kad būtų galima objektyviai diferencijuoti atlyginimus, tačiau niekas tokio įrankio nesukuria, nes paaiškėja, kad mokytojo darbas įvairiabriaunis ir sunkiai pasveriamas. Užtat savivaldybėse atsiranda tarybos narių ar šiaip aukštesnes pareigas užimančių entuziastų, kurie remdamiesi testų rezultatais daro išvadas apie pačią mokyklą ar ten dirbančius mokytojus. Ypač tai pastebima mažesniuose miestuose, kur nedaug mokyklų, visi žino, kokie mokytojai moko testus laikančius vaikus, – svarsto Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas. – Neoficialiai, bet manau, kad jau vertinami mokytojų darbai, formuojama tėvų nuomonė apie mokyklas, atskirus mokytojus. Juk konkurencija tarp mokyklų milžiniška, o viešoji opinija – svarbus jos aspektas.“

Kritikuojantieji tuos, kurie pagal standartizuotų testų rezultatus, tarsi pagal vieną kurpalį, nori išmatuoti mokytojus ir mokyklas, juokauja, kad tada ne tik testai, bet ir mokiniai turi būti vienodi, antraip lyginami nepalyginami dalykai.

„Tarkime, aš turiu labai gerą, elitine vadinamą klasę, o tokių, beje, būna, dirbu puse kojos, ir testas parodo, kad mano mokinių rezultatai labai geri. Kitas mokytojas turi klasę, kurioje daug mokinių iš probleminių šeimų, bet dirba dvigubai ilgiau nei aš, ir jo mokinių rezultatai gerokai prastesni nei manųjų. Ir ką iš to galima pasakyti – kad aš dirbu geriau už jį? Taip pat ir mokyklų skirtumai – Vilniaus Žvėryno gimnazijos aštuntokų rezultatai, tikėtina, bus geresni nei Elektrėnų rajono mokyklos, kurios 60 proc. auklėtinių yra iš globos namų. Taigi rezultatai negali būti vienodi ir lyginami tiesiogiai“, – socialinių bei ekonominių veiksnių įtaką mokinių pasiekimams iliustruoja A.Jurgelevičius.

2012 m. atsiradęs vertinimo ir įsivertinimo įrankis neleidžia išmatuoti visos įmanomos kokybės – pasiekimų, mokyklos veiklos, mokytojo darbo ir kt., nors kai kam atrodo, kad toks prietaisas atsirado. Istorikas A.Jurgelevičius sako, kad šiais testais galima patikrinti tam tikrus aspektus – faktų žinojimą ir tai, kaip mokiniai geba taikyti tam tikrus įgūdžius, kaip moka naudotis gauta teorine medžiaga. O štai į ugdymo programas įtrauktus reikalavimus ugdyti vertybes, patriotizmą ir panašias, testų užduotimis vargiai įvertinsi. Pastarosios, nors ir turėtų būti kruopščiai atrinktos, perėjusios nacionalinių pasiekimų tyrimų filtrą, kelia klausimų kad ir dėl šaltinių parinkimo. Pavyzdžiui, pernai aštuntokams skaityti ir analizuoti pateiktas tekstas, parengtas pagal interneto svetainės laikas.lt medžiagą, 2013 m. – pagal gamtininkai.lt.